Kviečiame paskaityti interviu su autoriumi apie knygos „Jautrus žmogus“ rašymo aplinkybes (Ondřejus Nezbeda, literatūros mėnraštis „Host“, 2017-05-10, https://jachymtopol.cz/host-2017/)
– Ar „Jautrus žmogus“, nepaisant daugybės groteskiškų scenų, nėra iš esmės beviltiška knyga?
– Beviltiška?! Su tuo nesutinku. Aš ją rašydamas baisiai juokiausi.
– Skaitydamas Hašeką irgi juokiesi, bet kartu ir šiurpsti. Ko verta vien scena, kurioje pasakojama apie Zemano (Čekijos Prezidentas Milošas Zemanas nuo 2014 m. – vert. past.) Čekijos Respublikos, zonos tarp Kinijos ir Rusijos, viziją – čia niekada nebus karo, nes čia rusai ir kinai įsirengs savo pramogų parką. Važinės čia „kanikulų ir prazdnikų, ir bus čia gausybė grilio barų, slidinėjimo kurortų, kolumbarijų, poilsio salių ir lošimo namų, ir kazino“. Tai jau šiek tiek realu, tik nelabai juokinga.
– Tai realistinė Milošo Zemano vizija. Turiu pripažinti, kad tai, jog jis pateko į mano knygą, vertinu kaip tam tikrą savo nuopuolį. Prieš mano paties valią, bet aš negalėjau atsispirti, tai mitologinis personažas. Jis toks neįtikėtinas, toks neįtikėtinai vulgarus, neįtikėtinai baisus, kad negalėjau atsispirti. Nebūčiau laimingas parašęs tik politinę satyrą.
„Rašau bebro stiliumi“
– Skaitant knygą atrodo, tarsi realybės jau nebebūtų įmanoma aprašyti kitaip, kaip tik groteskiškai. Kad jau tegalima į ją atsakyti išsišiepusia grimasa. Kaip gimė ši knyga?
– Literatūros kritikas Josefas Vohryzekas kartą apie mano novelę „Angelas“ parašė, kad man būdinga tam tikra grimasa, o po to ilgai su manimi kalbėjo ir apie tai, kad ji turi gydantį efektą. Turbūt tame yra tiesos. Nes pastaruosius trejus ar penkerius metus, kai rašiau („Jautrų žmogų“ – vert. past.), mirė mano brolis, tėtė ir mama, ir viskas gulė ant mano pečių. Be to, jie mirė ilgai, tai buvo užlaikytos mirtys. Vis važinėjau į ligonines, viltis, neviltis, palaikantieji aparatai, tėčiui daro tracheotomiją, broliui turėjo ją daryti, bet jis jau buvo toks silpnutis, kad nesulaukė ir mirė... Taigi aš nejuokauju, kai sakau, kad šią knygą kūriau savo galvoje ir ligoninėse užsirašinėdamas milijardus pastabų. Leidi valandų valandas tuose ilguose koridoriuose, vis kažko lauki, pro tave laksto darbuotojai. Išvaikščiojau Motolą (čia ir toliau – Prahos ligoninės ir hospisai – vert. past.), su manim sveikinasi „Prie Františeko“, man šypsosi „Po Petršinu“, su tėčiu nuolat laksčiau į Karolio aikštės klinikas, su broliu į Karo ligoninę, į plaučių ligų sanatoriją už Prahos, vežiojau mamą į nesuskaičiuojamus tyrimas į Krčę, keitėme globos namus, mane visur pažįsta, pas Šv. Boromiejaus gailestingąsias seseris Ržepėse, gydykloje Vršovicėse, kol visi visgi mirė, ir tai tęsėsi be pabaigos, kiek kartų maniau pats kur nors nugriūsiąs.
– Kaip tai atsispindėjo knygoje?
– Na, išgyveni šiuos baisius dalykus, o jie vis nesibaigia. Tai medžiaga. Su mirtimi susijusių groteskiškų situacijų buvo labai daug. Pavyzdžiui, kai radau mamą mirusią namuose ir teko skambinti policijai. Bute su manimi pasiliko baisiai mirusio kūno bijantis policininkas, kuris man vis aiškino, kad jam reikia išmatuoti kambarį. Mama ten gulėjo ant grindų, jis žingsniavo po kambarį, o man davė palaikyti ištraukiamo metro galą. Galiausiai taip įpykau, kad metrą paleidau, ir jis jam taukštelėjo į galvą. Tai buvo labai už... Už ribos, už visko. Arba kai mamą turėjo išvežti, atėjo du tyrėjai, trisdešimtmečiai-keturiasdešimtmečiai vaikinai, petingi, „mes žinom „Psí vojáky“ (J. Topolo brolio Filipo roko grupė – vert. past.), tvirtino. O paskui taip nutiko, kad gatvė Prie Lužicų seminarijos, kurioje gyveno mama, buvo užimta kitų policininkų ir užtvarų, nes, kaip tyčia, atvyko kinų prezidentas, taigi iki mūsų negalėjo privažiuoti laidojimo biuro automobilis. Tyrėjai tuo metu pasakojo, kad jiems liepta – jei kas nors pro langus iškabintų Tibeto vėliavas – eiti pas tuos žmonės į namus ir reikalauti jas nukabinti. Bet tiedu tikino: „tikrai to nedarysim!“. Tuo metu atėjo ponia Šafránková, angelas, rūpinęsis mano mama, ir sako: „Na, bet mums tų kinų reikia. Juk mūsų respublika tokia mažutė“. O aš, kaip „Respekte“ išmokęs, atsakau: „Betgi ponia Šafránková, mes nesam mažučiai. Mes esam durelės į pusės milijardo dydžio ES!“. Arba kai mirė brolis, jo mirtį tyrė kaip žmogžudystę, nes jis mirė jaunas, 43-ejų, ir namuose, sėdomis. Tas irgi padeda.
– Kaip tai padeda?
– Įneša komizmo į tavo tragišką situaciją. Kai mes su našlaičiais likusiais „Psí vojáky“, Hazuka ir Skála, iškraustėme brolio butą, norėjau pasiimti jo stalą. Išsinešėme jį į koridorių, o ten per minutę jį kažkas pavogė. Per pastaruosius metus išgyvenau tūkstančius tokių situacijų. Tai buvo labai sunku, bet turiu prisipažinti, kad kai tėvai mirė, man labai palengvėjo. Staiga viską, ką rašiau ar dėliojau ištisus metus, su nauja energija sukomponavau į šį romaną.
– Kuria prasme po tėvų mirties palengvėjo?
– Kad jie nebekenčia, ir aš nebekenčiu. Metų metus jaučiau didžiulę kaltę, nes norėjau, kad tėvai jau numirtų. Praeina daug metų, kol žmogus suvokia ir prisipažįsta, jog nori, kad jo artimieji mirtų ir jau nebekentėtų. Vokietijoje apie tai netgi knyga išėjo ir tapo bestseleriu, ji vadinasi „Mama, jau mirk“. O dabar su visu tuo turi susitaikyti. Bijai to, ir kartu to lauki. Na, o kai jie mirė, staiga supratau, kad kasdien turiu kokias dvi valandas. Tiek pastaraisiais metais neturėjau. Tėvai man nuolat skambino, jiems nuolat reikėjo kokios nors pagalbos. Viskas buvo ant mano pečių, pavyzdžiui, kad ir pakeisti pašto dėžutės raktelį. O aš pats turiu mažų vaikų, vaikštau į darbą, kaip viską spėti... Tiesiog išgyvenau tai, ką išgyvena visa mano vadinamoji sumuštinio karta, kuri turi mažų vaikų ir tuo pačiu merdi mūsų tėvai. Bet aš tai jau atbuvau! Prireikė labai daug jėgų, kad užbaigčiau knygą.
– Taigi medžiagą knygai rinkai pastaruosius trejus metus, o paskui ją vienu ypu parašei?
– Iš tiesų ją rašiau kokius penkerius metus. Rinkau įvairius užrašus ir pastabas. Bet po tėvų mirties prisiverčiau pagyventi rašytojišku ritmu, kai rašai šešias ar septynias valandas transe. Kai kuriuos skyrius perrašiau, ir penkiasdešimt, aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt puslapių išbraukiau. Rašau bebro stiliumi – nuverčiu medį, o paskui jį apkramtau iki degtuko.
Rašau bebro stiliumi – nuverčiu medį, o paskui jį apkramtau iki degtuko.
– Ką išmesdavai?
– Didžiulius dialogų gabalus, pavyzdžiui, iš Žvyno ir Napalmo pašnekesių palikau tik gabaliuką. Bet kas svarbu – man baisiai patiko tai rašyti. Ir apie tuos girtuoklius veikėjus. Aš toks laimingas, kad spėjau patirti keistą laiką iki tol, kol Čekijos užeigų nenumarino televizija. Kol nenumarino tų baro vogravimų. Anksčiau važinėdavau į žygius Beskydų kalnuose, o kai nusileisdavau į slėnius, apeidavau savo pamėgtas tris knaipes ir kalbėdavausi su vyrais apie tai, kaip jų katinas įstrigo landoj ar panašias nesąmones. Šie dalykai nyksta iš mano gyvenimo. Bet neimsiu dejuoti kaip senis, tiesiog taip yra. Kai buvau jaunas ir kas nors prisėsdavo šalia, aš bėgdavau tolyn, nes norėjau skaityti savo Baudelairą, nes nežinojau, kokie vertingi tie pokalbiai.
– Romano pasakojimas prasideda Anglijoje, Prancūzijoje, greitai persikelia per Budapeštą kažkur į rytus, į sugalvotą Aivarų respubliką, bet po to vėl greitai grįžta į Čekiją. Kas tave privertė taip greitai grįžti atgal?
– Mielai pradėčiau išvedžioti kaip tikras rašytojas apie tai, kad kiekvienas turi pats... bet aš tiesiog pasakysiu. Norėjau, kad Tėtė būtų gerokai jaunesnis už savo žmoną Sonią, kuri yra Aksominės revoliucijos kūdikis. Tai žmonės, kurie labai sparčiai sugeria laisvę, menininkai, patrakėliai. Trankosi po teatrų festivalius ir muges, iš tiesų jie tokie klajokliai. Bet čia ir pasimato, kaip jie tą laisvę išnaudoja...
– Bet jie juk nėra labai laisvi. Tėtė padaro didelę klaidą, o paskui jau įvykių mėtomi jie nuolat turi nuo kažko sprukti.
– Nes taip bando išvengti kalėjimo.
– O tau tai įkūnija jų santykį su laisve?
– Ei, tai juk pramoginis romanas, kodėl jie turėtų ką nors įkūnyti? Manau, iš viso to svarbiausia, kad Tėtė tų savo berniukų nepalieka. Tuo požiūriu tai ir moralizuojantis romanas. Bet visų svarbiausia, kad skaitytojui būtų smagu.
– Daugybė groteskiškų paveikslų inspiruoti realybės – metanolio afera, Naujoji Rusija, Paryžiaus klubas „Bataclan“. Ar specialiai tai panaudojai?
– Beveik viskas, kas yra knygoje, įvyko. Joje nėra nieko, ką būčiau visiškai išlaužęs iš piršto. Turiu daugybę iškarpų iš laikraščių. Ir tie mūsų Sazavos apylinkių kaimai – Miestelis, Poržičė... pažįstu ten kiekvieną akmenį. Pavyzdžiui, tas rausvas viešnamis ten iš tiesų yra. Kartą ryte važiavau pro šalį dviračiu, ir matau užrašą „Meilės valanda“, o po juo merginos džiausto liemenėles. Tai prisėdau ten kavos, o jos man iškart: „Labas, ką čia veiki...“. Beveik viskas knygoje turi realų pagrindą.
– Ar dėl to knyga netampa politine satyra, kurios krataisi?
– Bet aš nesikratau, tik noriu, kad tai būtų daugiau nei satyra. Kad ji veiktų ir praėjus dvidešimčiai metų po Zemano mirties.
Kompleksas dėl Vakarų
– Tavo kūryboje negalima nepastebėti vieno dalyko – tai taikytina ir „Jautriam žmogui“ – nuolatinės Rytų temos. Ir Tėtės brolis iš esmės yra rusas, ar bent jau kalba su stipriu rusišku akcentu. Kuo tave taip domina Rytai?
– Net nežinau. Paskutinįkart buvau Baltarusijoje, nes ten išleido mano knygą „Šalta žeme“, taigi vėl važiavau į Rytus. O ten per keletą dienų patiri tai, ką čia per metus.
– Ką ten patyrei?
– Važiuoji į Vitebską, apsigyveni viešbutyje, staiga ateina KGB, suima autorių Serhijų Žadaną, kuris su tavim turėjo dalyvauti skaityme, ir išsitempia jį. Draugužis „diadia Tolia“ tuo metu laukia jūsų ateinant į svečius, tai eina su draugu ant užšalusios Dvinos, prigaudo lydekų ir vakare savo blokinio namo bute priverda žuvienės. Paskui kraustomės į kitą blokinį namą, iš kur prieš ketverius metus pabėgo šeima, palikusi visą savo turtą, kaip buvo – žaislus, indus... ir ten apsigyvename. Važiuoji per tą sutemusią, apsnigtą Baltarusiją tris šimtus kilometrų Napoleono armijos pėdsakais, matai tamsą ir blokinius namus, o ant jų – milžiniškus užrašus „Geroism sovietskogo naroda bezsmiertny“. Ir sakai sau: „Eikit peklon!“. Grįžti, tuo tarpu Serhijų paleido, kartu skaitote, smagu, linksma. Paskui važiuoju į oro uostą ir manau sau, visa laimė, kad viskas jau baigėsi. O ten stovi gražuolė karininkė, trisdešimtmetė, rimtai graži, ir staiga tavęs klausia: „Ponas Topoli, kodėl nenakvojote tame viešbutyje?“ O manyje atgyja seni instinktai, staiga visas susitraukiu. Bet žinau, kad man nieko nenutiks. Net jei kurį laiką mane tardytų baltarusių KGB, tikrai sugrįžčiau. Bet dabar vyksta net demonstracijos Maskvoje, Minske, Ukrainos – Rusijos karas, tai realybė. Belialo raiteliai vėl pajudėjo, nes jie nieko kito nemoka... Ir dar vieną nuotykį papasakosiu, tas jau nutiko pas mus namuose. Nacionaliniame teatre skaitėme savo kūrybą su Svetlana Aleksijevič. Atnešiau jai parodyti knygelę „Mano kaimą paleido pelenais“, kurią nusipirkau antikvariate gal už devynias kronas. Tai neįtikėtinas Baltarusijos kaimiečių pasakojimas – iš dalies pagal ją parašiau „Šalta žeme“ – apie vadinamąjį „Plan Ost“. Tuomet Ukrainos ir Lenkijos teritorijose jau buvo išžudyti čigonai ir žydai, ir pradėta naikinti slavus. Kaip mūsų Lidicėse, taip ten buvo penki tūkstančiai šitaip sudegintų ir išžudytų kaimų, šimtai tūkstančių užmuštų kaimo gyventojų. Kas siaubingiausia, kad tie žudikai dažnai buvo iš sovietinių respublikų: lenkai, žmonės nuo Baltijos, rusai, nes vieni kitų nekentė. Ten netgi buvo du slovakų daliniai.
– Kur tu taikai?
– Na, kad tai klaiku, bet Antrasis pasaulinis karas, kuris Vakaruose seniai gyvena muziejuose, Rusijoje iki šiol yra mirtina politinė doktrina, nes kai kurie tų kaimų gyventojų žudikai buvo sovietai, ir kai kurie jų iki šiol gyvena. Tai vis dar tabu. Parodžiau tą knygelę Aleksijevič, o ji sako, kad tai jos jaunystės knyga, vienas iš įkvėpimo šaltinių. Tai buvo nepaprastas susitikimas. O kur tuo taikau? Kad toji Rytų Europa manyje yra iki šiol. Rusų literatūra, Buninas, Čechovas, Babelis, juos skaitydamas užaugau. Paskui prie jų prisijungė Varlaamas Šalamovas.
– Ar po viso šito supranti sentimentus, jaučiamus stipriai Rusijai, kurie tvyro Čekijos visuomenėje? Paskutinįkart per konfliktą Ukrainoje...
– Šito giliai nesuprantu. Suvokiu, kad tai jaučiama komunistų funkcionierių šeimose. Net mano jaunystėje nepažinojau žmonių, mylėjusių Rusiją, išskyrus mus visus, skaičiusius rusų literatūrą. Būčiau tai supratęs 1948-aisiais. Buvo pokaris, žmonės pasimetę, sužeisti Miuncheno sutarties, taigi atsisuka į Rytus. Bet netikiu, kad jie būtų buvę slavofilai. O po 1968-ųjų jau visai nesuprantu. Juk čia be karjeristų ir apmokamų niekšų nebuvo nieko, kas būtų norėjęs priklausyti Rusijai. Gal tiesiog gyvename rusiškų trolių suniokotoje interneto sferoje. Kitu atveju nesuprantu, iš kur tai Čekijos žmonėse atsirado. Manau, kad dažno iš jų atveju gali būti panašiai kaip Zemanui ar Klausui (Václavas Klausas, Čekijos Prezidentas 2003-2013 m. – vert. past.) – kompleksas dėl Vakarų. Bet netikiu, kad tai daugumos Čekijos visuomenės nusiteikimas. Negaliu tuo patikėti.
– Verčiau grįžkime prie tavo knygos. Kur matai jos veikėjams besišviečiančią viltį?
– Viltis ta, kad jie gyvena. Kad viskas tęsiasi.
– Bet kartu tęsiasi ir toji klaikuma.
– Bet ir toji viltis. Tame slypi gerumas. Kad jie kartu, kad Tėtė neapleidžia savo berniukų. Iš tiesų aš taip ilgai nieko neišleidau todėl, kad buvau su savo vaikais. Nenorėjau to prarasti. Viską, kad ir vaikščiojimą į darželį, mano mergaitės prisimena. Arba kaip kartą ryte ant medžio kabojo batas. Rytai, kai vieni su kitais susiduriate vonioje. Esu laimingas, kad viso šito nepražiopsojau. Todėl į tą knygą sugrūdau tiek švelnumo. Bent jau tikiuosi. Man tai nėra pesimizmo išraiška, neturiu jam priežasties. Kol kas man joks tankas nepervažiavo kojos. Vis dar gyvenu privilegijuotoje šalyje. Galiausiai – iš pradžių turėjau parašęs iš tiesų niūrią, alkoholinę šios knygos versiją, kurioje buvo raižomi pilvai ir žudomi kūdikiai. Bet paskui išsiblaiviau ir pradėjau perrašinėti. Ir kuo toliau knygą švarinau, tuo labiau norėjau, kad ji būtų viltinga.
Todėl į tą knygą sugrūdau tiek švelnumo. Bent jau tikiuosi. Man tai nėra pesimizmo išraiška, neturiu jam priežasties.
– Bet vienas tavo veikėjų ištaria sakinį: „Tai, kad egzistuoja Šėtonas, dar nereiškia, kad yra ir Dievas“.
– Ir priduria: „Tokios pusiausvyros nėra“. Na žinoma, jei Dievas sutvėrė gėrį, tai turėjo sutverti ir blogį, tai aišku. Bet viename dialoge taipogi rašau: „Viltis tau kažkodėl nepatinka? Bet viltis yra!“.
Pagal užsienio spaudą
Vertė Vaida Braškytė-Nemečkova
