Michalas Ajvazas savo kūriniuose skaitytojus nukelia į vaizduotės žaismo, fantazijos, neaprėpiamų erdvių, keistenybių pripildytus pasaulius. Jo knygos patinka tiems, kas mėgsta absurdą, įprastinės logikos atsisakymą, o šis kūrinys, žinoma, dar ir skirtas tiems, kas mėgsta magiškąją, mistiškąją Prahą.
Jis – į daug kalbų verčiamas prozininkas, poetas, debiutavęs 1989 metais. Tačiau jis žinomas ne tik iš savo paties kūrybos – jis yra Jorge’ės Luiso Borgeso kūrybos specialistas, žinomas filosofas. „Rašydamas negalvoju apie savo teorinį darbą ir atvirkščiai. Tačiau, kai romanas būna baigtas, jau įprasta, kad jame randu panašių temų, kurias esu nagrinėjęs ir savo filosofiniuose tekstuose“, – sako M.Ajvazas.
– Esate vienas tų autorių, kurie rašyti pradėjo gana vėlai. Jūsų pirmoji knyga buvo publikuota jums jau sulaukus 40-ies metų. Ar iki to laiko nieko nerašėte, o gal nemanėte, jog tai verta publikavimo?
– Rašiau su pertraukomis nuo penkiolikos metų. Dažniausiai tai buvo vaizduotės (imaginative) ar siurrealistinė poezija, nepuoselėjau jokių vilčių, kad eilės gali būti išspausdintos, todėl net nemėginau savo tekstų siųsti kuriai nors leidyklai ar laikraščiui. Kai po 1988 m. Gorbačiovo „perestrojkos“ situacija ėmė gerėti, ir pamačiau, kad pradedami leisti anksčiau drausti autoriai, atrinkau savo eilėraščių ir nusiunčiau jų pluoštą vienai leidyklai Prahoje. Knyga buvo išleista kaip tik tą savaitę, kai žlugo totalitarinis režimas. Mano antroji knyga buvo parašyta taip pat iki aksominės lapkričio revoliucijos, o trečiąją – „Kitas miestas“ parašiau jau laisvoje šalyje.
– Jūsų kūryba neretai įvardinama kaip „keista“, kaip „weird fiction“. Kokie kūriniai darė jums didžiausią įtaką? Turbūt Čekoslovakijos laikais panašios kūrybos nebuvo lengva gauti?
– Klasikinės „weird fiction“ literatūros pavydžių Čekoslovakijoje nebuvo oficialiai išleista. Skaičiau kai kuriuos Lovercrafto prozos kūrinius, kurie buvo išleisti „samizdato“ žurnale „Revolver revue“. Žaviuosi Lovercraftu – kai jau buvo įmanoma, perskaičiau beveik visus jo kūrinius, tačiau nemanau, kad man padarė daug įtakos jo kūryba. Kai prieš dešimtmetį JAV buvo išleistas „Kitas miestas“, o vėliau dar dvi kitos knygos, visos jos buvo priskirtos „new weird“ srovei. „Kito miesto“ recenziją parašė Jeffas VanderMeeras, vienas žymiausių „new weird“ judėjimo atstovų, vėliau mane pakvietęs dalyvauti kuriant bendrą kūrinį „Bestiary“, kurį jis sumanė kartu su savo žmona Anna.
Maždaug tuo metu, kai buvo išleistas „Kitas miestas“, pasirodė knyga „The City & the City“, kurią parašė dar vienas „new weird“ atstovas China Miéville’is, tad abi knygos daug kur lygintos ir gretintos (Miéville’io knygoje pasakojama apie du miestus, esančius viename mieste).
– Viename interviu sakėte, kad knygą „Kitas miestas“ inspiravo jausmas, kurį patyrėte sniegu nuklotame Pohorelec rajone. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tai?
– Daugumai mano romanų inspiracija panaši – tiesiog kurioje nors konkrečioje vietoje nusmelkia stiprus jausmas, kad čia slypi kažin kokio veiksmo galimybė ar užuomazga. Pavyzdžiui, pirmąjį impulsą pradėti rašyti romaną „Tuščios gatvės“ (Prázdné ulice) gavau pažvelgęs į daugiabučio fasadą, kuriame atsispindėjo popietinės liepos saulė. Tad dažniausiai viskas ir prasideda nuo tokio jausmo, – kylančio žvelgiant į fasadą arba į apsnigtą aikštę, – iš jo, tarsi iš balto rūko, pradeda nirti pirmieji vaizdiniai, jie palaipsniui vystosi, įgauna pavidalą, jungiasi vieni su kitais ir taip galiausiai gimsta romanas.
– Šis jūsų kūrinys yra labiau jaučiamas nei suprantamas protu. Turbūt ir skaitytojų interpretacijos bus labai skirtingos. Kiek jums pačiam svarbu, kad skaitytojai suprastų kūrinį būtent pagal tai, kokias prasmes jūs pats į jį sudėjote?
– Skaitytojas turi visišką teisę knygą interpretuoti savaip, džiaugiuosi, kai atrandama nauja galima interpretacija, apie kurią rašydamas nė nepagalvojau. Man tik nepatiktų, jei knygos veiksmas arba atskiri vaizdiniai būtų interpretuojami kaip politinės, socialinės ar psichologinės alegorijos. Keletą kartų pasitaikė išgirsti man visiškai netikėtų interpretacijų, kurios man labai patiko ir priėmiau jas kaip man visiškai tinkamas ir savas.
Pavyzdžiui, per susitikimą su skaitytojais Bulgarijoje vienas žmogus atkreipė dėmesį į tai, kad mano romanas „Kelias į Pietus“ (Cesta na jih), kuriame yra veikėjas vardu Kantor, ko gero, bus susijęs su matematiko Georgo Cantoro teorijomis. Atsakiau, kad nieko panašaus nė neturėjau galvoje ir kad šių vardų panašumas visiškai atsitiktinis, tačiau padėkojau jam, kad atrado naujų knygos perskaitymo perspektyvų ir patikinau jį, kad jo interpretaciją mielai priimu.
– Jūsų kūryboje nemažai absurdo, grotesko, siurrealistinių vaizdų, regis, sunkiai tarpusavyje susisiejančių epizodų, tačiau jūs pats sakote, kad jums knygose yra svarbios istorijos, siužetas. Kokios istorijos literatūroje jums atrodo įdomios?
– Rašant man įdomi pati įtampa tarp įsivaizdavimo (fantazijos) ir būtinumo, kad veiksmas turėtų logiką. Tas logikos būtinumas mano romanuose yra sudėtingesnis, nes romanai ilgi, juose daug veiksmo linijų, kurios turi būti suderintos, be to, mano knygos turi detektyvo struktūrą, tad logika būtina. Rašydamas pildau grafas, kuriose susižymiu atitinkamus atskirų veiksmų laikus, kad ko nepripainiočiau laiko prasme pindamas atskiras veiksmo linijas.
Vis dėlto fantazijos ir griežtos logikos derinimas literatūroje nėra kažin kas labai išskirtinio – prisiminkime, tarkim, E.A.Poe, L.Carrollį. Arba F. Kafką, kuris derino sapnus ir tikslų teisinį mąstymą, arba kitą iš Prahos kilusį rašytoją Leo Perutzą, kuris gyvenimui pinigų užsidirbdavo taikydamas savo matematikos žinias vienos draudimo bendrovių filiale Trieste. Beje, tos pačios draudimo bendrovės Prahos filiale tuo metu įsidarbino ir Kafka.
– Viename interviu, paklaustas apie savo kūrinių vertimus, jūs sakėte, kad nors ir pateikiate savo kūryboje sudėtingus siurrealistinius vaizdinius, visgi stengiatės rašyti „klasikine“ kalba, su aiškia logika. Tokia rašymo filosofija kiek primena argentiniečių rašytoją Jorge Luisą Borgesą. Žinant, kad jūs esate jo kūrybos specialistas, ar galima būtų sakyti, kad jis taip pat yra vienas jūsų mokytojų ir jūsų knygos iš dalies yra paveiktos jo šešėlio? Žinoma, Italo Calvino „Nematomų miestų“ idėja irgi čia šauna į galvą.
– Manau, kad dėl Borgeso kūrybos įtakos mano kūrybai šiek tiek perlenkiama. Borgesas darė šiokią tokią įtaką „Kitam miestui“, dar dviem knygoms, kurias parašiau po šio romano, tačiau ankstesnėse ir jau vėlesnėse mano knygose sunku rasti išskirtinę Borgeso įtaką. Italo Calvino man patinka, ypač jo „Nematomi miestai“, apie šią knygą parašiau ir nedidelę apybraižą. Vis dėlto labiau nei Borgesas ar Calvino mane paveikė F. Kafka, Raymond’as Rousselis, vokiečių romantikai, E. T. A.Hofmannas bei kitos vaikystėje skaitytos nuotykių knygos.
Artimiausi man autoriai yra Bruno Schulzas ir vėlyvieji siurrealistai – Julienas Gracq’as ir André Pieyre’as de Mandiargues’as. Ant mano naktinio staliuko nuolat guli knyga, kurią dažnai skaitau prieš miegą: Giorgio de Chirico „Hebdomeros“, šis autorius visų pirma yra dailininkas. O autoriai, prie kurių grįžtu, nebūtinai priklauso fantastinei literatūrai: Marcelis Proustas, Raineris Maria Rilke, Friedrichas Hölderlinas, Arthuras Rimbaud.
– „Ar gali būti, kad visiškai šalia mūsų yra pasaulis, toks verdantis įstabiu gyvenimu, ir kad jis buvo čia anksčiau nei mūsų miestas, bet mes nieko apie jį nežinome?“ Atrodo, kad šis sakinys gana tiksliai apibrėžia šią knygą, jos jauseną. Apie siekį peržengti mūsų susikurtas ribas, kurių laikomės, nors, regis, ir girdime iš ten, toliau, atsklindančią muziką. Knyga tarsi siekis pažinti nežinomą, įrodyti, kad realybė turi nepažintų erdvių?
– Taip, bet iš esmės nereikia ieškoti kažko toli. Siekiu, kad išmoktume žiūrėti ir į žemiškus dalykus nauju žvilgsniu ir pamatytume magiją ten, kur daugelis mūsų jos nemato.
Siekiu, kad išmoktume žiūrėti ir į žemiškus dalykus nauju žvilgsniu ir pamatytume magiją ten, kur daugelis mūsų jos nemato.
– Mistiškoji Praha. Jeigu jums reikėtų apibrėžti, kokios vietos labiausiai sukuria tą mistišką, alchemišką jos atmosferą, ką galėtumėte įvardinti? Pamenu, jaunystėje kiekvienais metais autostopu vykdavome į Prahą tarsi į kažkokią mistišką vietą, tačiau žodžiais negalėčiau apibūdinti jos sukuriamos auros. Galbūt jūs galėtumėte tai padaryti?
– Mistiškoji Praha su alchemikais ir Golemu yra nepatrauklus masalas turistams. Šiandien magijos ar mistikos ieškočiau ne turistų prikimštame istoriniame Prahos centre, o pramoniniuose šio miesto kvartaluose su paslaptingomis statybinėmis konstrukcijomis, primenančiomis keisto tikėjimo maldos vietas, ar apleistose erdvėse, kuriose galime vaikytis vėją.
– Su tuo pačiu klausimu susijęs kitas klausimas. Tai kūrinys apie paralelinę Prahą – kaip pats miestas veikia jūsų kūrybą? Ar perkėlus šią idėją į kitą miestą būtų galima sukurti panašią knygą? Ar jos erdvė tokia ypatinga, kad pakeistų visą romano struktūrą?
– Praha nėra magiškesnė nei kuris kitas miestas, visi miestai – tai magiški labirintai. Knygose, kurias parašiau per pastaruosius dvidešimt metų, Praha jau beveik nebeišnyra. Priešpaskutinėje knygoje (romanas „Liuksemburgo sodas“ (Lucemburská zahrada)) veiksmas vyksta Paryžiuje, o paskutinio romano „Miestai“ (Města), kuris pasirodė pernai, veiksmas vyksta Stokholme, Osle, Amsterdame, Korke, Osere, Niujorke, Los Andžele, Tokijuje ir Lodzėje. Ar daro įtaką veiksmo vieta romano struktūrą? Kiekviena mano knyga apie skirtingus miestus yra vis kitokia, bet sykiu ir vis tokia pat kaip kitos.
Praha nėra magiškesnė nei kuris kitas miestas, visi miestai – tai magiški labirintai.
– Žinoma, tai tik interpretacijų klausimas – tačiau ar manote, kad jūsų kūriniuose galima rasti ir gyvenimo Čekoslovakijoje atspindžių? Tas kitas, paslėptas miestas tarsi alegorija laikų, kuomet daug kas vyko neoficialiai, tarsi neegzistavo, tačiau iš tiesų buvo, tiesiog reikėjo įdėmiau pažvelgti. Žinoma, jūsų kūryboj nėra tokių tiesmukų nuorodų, tačiau galbūt tai irgi galima nujausti esant kūrinio šerdyje?
– Manau, kad kiekviename kūrinyje atsispindi laikotarpio, kuriuo knyga buvo rašoma, atmosfera, net jei tai būtų ir fantastikos kūrinys. Totalitarinio režimo atmosfera atsispindi mano pirmose dvejose knygose, kurios buvo parašytos prieš aksominę revoliuciją, nors tai tik du nestori siurrealistiniai leidinėliai, absoliučiai nenagrinėjantys politinės situacijos. „Kitą miestą“ rašiau jau atgavus nepriklausomybę, tačiau ir šis romanas yra tik tam tikra „outsiderio“ pozicija, čia perteikiamas požiūris atspindi ne tik psichologinį individualumą, bet ir neformalią autoriaus patirtį, įgytą totalitariniame režime.
– Jūsų knyga – tarsi žemėlapis po siurrealistinę Prahą. Knyga, kurią bent aš galėčiau tam tikra prasme statyti greta jūsų, būtų Danielos Hodrovos kūrinys „A Kingdom of Souls“. Ar skaitėte šią knygą? Ir galbūt galėtumėte rekomenduoti kitų čekų literatūros kūrinių, kurie jums daro įspūdį?
– Taip, D.Hodrovos knygas skaičiau, manau, ji nuostabi rašytoja. Vienintelis man įtaką daręs čekų autorius buvo filosofas ir prozininkas Ladislavas Klima (1878–1928), kuris man artimas tuo, kad savo kūriniuose perpina aukštosios ir žemosios literatūros žanrus. Iš čekų literatūros rekomenduočiau B.Hrabalą, o iš dar gyvų, teberašančių – Ivaną Wernishą.
– Jūsų kūryboje gausybė vaizdinių, fantazijos polėkio. Gal galėtumėte pasakyti, iš kur tai ateina? Iš pasąmonės, sapnų? Vaikščiojate gatvėmis ir bandote pajausti kažkokius ypatingus momentus, pabundate naktį ir staiga užsirašote sapną, o galbūt kantriai sėdite prie stalo ir mąstote, kokia gi būtybė galėtų iškilti iš užslėptos, paralelinės Prahos? Kokie jūsų rašymo įpročiai?
– Iš sapnų tikrai nieko nesisemiu, nes mano sapnai nuobodūs ir realūs, be to, daugelio jų net nepamenu. Kaip jau minėjau, vadovaujuosi tam tikru pojūčiu, kuris dažniausiai būna susijęs su atitinkama vieta. Kai pradedu rašyti knygą, apskritai nežinau, apie ką knyga bus, sėduosi prie švaraus popieriaus lapo tik su tuo minėtu pojūčiu, galvoje tuščia, stebiu, kaip iškyla veikėjai, įvykiai, kurie gimsta susitikus tam tikros vietos dvasiai su mano pasąmonėje besislepiančiais archetipais ir prisiminimų, išplaukiančių iš atminties gelmių, nuotrupomis.
– Jūs taip pat dirbate mokslinį darbą, rašote ir filosofinius tekstus. Kaip tai veikia jūsų grožinę kūrybą? Ar šios sritys nesusiliečia? Ar ir šiame kūrinyje galime rasti nuorodų į tai, ką nagrinėjote savo moksliniuose darbuose? Tarkime kad ir Derrida teorijas?
– Tokius klausimus dažnai man užduoda, todėl visada atsakau, kad šios atskiros sritys mano galvoje yra skirtingose vietose ir stengiuosi jų „nesuplakti“. Rašydamas negalvoju apie savo teorinį darbą ir atvirkščiai. Tačiau, kai romanas būna baigtas, jau įprasta, kad jame randu panašių temų, kurias esu nagrinėjęs ir savo filosofiniuose tekstuose. Jei kalbame apie Derridą, mano knyga apie jį buvo veikiau jo filosofijos kritika iš fenomenologijos perspektyvos, todėl manau, kad jo filosofija mano kūrybos nepaveikė.
– Ne vienoje jūsų knygų recenzijoje radau apibūdinimą, kad tai Rytų Europos literatūra. Net ir keliant klausimą, ar Čekija išties yra būtent Rytų Europoje, man įdomu, ar jūs pats galvojate, kad geografinė erdvė išties nemenkai nulemia ir pačią kūrybą. Ar galima būtų apibrėžti, kad yra kažkas specifiškai būdingo regionui? Ar tai daugiau susiję su stereotipais?
– Jei čekų intelektualui pasakysite, kad gyvena Rytų Europoje, jis visų pirma susirauks ir pataisys jus, kad Čekijos Respublika yra Vidurio Europos dalis. Ir iš tikrųjų, čekų kultūra turi daugiau panašumų ir bendrumų su austrų ar vengrų kultūra, nei su rusų ar bulgarų. Vidurio Europos terminas dažniausiai apibrėžia teritoriją, kurioje kadaise gyvavo Habsburgų imperija. Manau, kad Vidurio Europos literatūroje galima atpažinti atitinkamas nuotaikas. Vidurio Europos autoriams (Franzui Kafkai, Jaroslavui Hašekui, Bruno Schulzui, Sándorui Márai, Josephui Rothui ir kitiems) būdingas nepasitikėjimas didelėmis idėjomis, mandagumas, ironija, žavėjimasis absurdu – tiek iš depresyviosios, tiek iš humoro perspektyvų. Svarbų vaidmenį Vidurio Europos literatūrai ir Vidurio Europos kultūrai suvaidino žydų bendruomenė ir tipiškas Vidurio Europos reiškinys yra žydų anekdotas.
Svarbų vaidmenį Vidurio Europos literatūrai ir Vidurio Europos kultūrai suvaidino žydų bendruomenė ir tipiškas Vidurio Europos reiškinys yra žydų anekdotas.
– Jei Praha būtų gyvūnas, kas ji būtų? Jei būtų muzikos kūrinys? Jei būtų filmas? Jei būtų paros laikas? Jei būtų augalas? Gal galėtumėte pateikti tokių asociacijų?
– Ant metalinio Vltavos upės krantinės turėklo priešais įžymiąją kavinę „Slavia“ tupinti kuosa. Suplėšytas senas telefonų sąrašas, permirkęs nuo lietaus, tįsantis šalia šiukšlių dėžės viename iš gyvenamųjų kvartalų vėlyvą vakarą. Filmas apie pirmąją pagalbą trenkus elektros srovei – ši kino juosta skardinėje dėžutėje guli ant betoninių grindų tuščiame neveikiančios gamyklos sandėlyje miesto pakrašty. 6.30 ryte, pirmadienį, tuščia tramvajaus stotelė, pradingstanti tirštoje migloje. Gerokai padžiūvusios žolės, augančios iš po siauro molio ruoželio tarp grindinio ir namo sienos, kuokštai.
