Ką jaučia skaitytojai, puslapis po puslapio sekdami, kaip Bukowskio autobiografinis antiherojus Henris Činaskis gadinasi kepenis, tyrinėja savo (meta)fizinį neatsparumą moterims, tada išsivemia ir, kažkaip nenumirdamas, išsikapanoja atgal į beprasmį paštininko darbą? Arba pastato žirgų lenktynėse ir už išloštus pinigus grįžta namo gerti toliau.
Prieš pusšimtį metų pasirodžius pirmajam Bukowskio romanui „Paštas“, jo sėkmę buvo galima nurašyti maištui. Naivokam hipiškam maištui prieš kapitalizmą, prieš fasadiškas gyvenimo normas, prieš darbo ir laisvalaikio rutiną, prieš patį literatūros literatūriškumą. Grubi, neperdirbta Bukowskio proza ir poezija tuomet galėjo pasirodyti kaip savalaikė atsvara visam žmonių pasaulio „normalumui“. O gyvi jo kūrybos skaitymai gerbėjus užkrėsdavo nevaržomu laisvės ir savidegradacijos polėkiu.
Buvo tokie laikai, sakytum, ir nuo jų daug kas pasikeitė. Tačiau Bukowskio populiarumas kažkodėl nemažėja. Priešingai – po jo mirties knygų pardavimai šovė aukštyn, o suprastos ir nesuprastos jo citatos toliau margina socialinius tinklus ir barų tualetus. Nors Lietuvoje diskusijų apie šį antiliteratūros klasiką nedaug, pakartotiniai knygų leidimai byloja, kad savo skaitytoją Bukowskio kūryba čia taip pat atranda. Ką ji tokio turi? Kodėl net ir tiems, kurie negyvena pagal rašytojo savidestrukcijos programą, norisi skaityti „Paštą“ ir kitas Činaskio istorijas? Vien todėl, kad pažinęs apgailėtiną ir vaikystės traumų sulaužytą zoologinį eksponatą pats pasijustum geriau?
„Paštas“ užkrečia, nors neapleidžia nuojauta, kad Bukowskis net nesistengė.
„Paštas“ užkrečia, nors neapleidžia nuojauta, kad Bukowskis net nesistengė. Savo debiutiniu per tris savaites parašytu romanu jis parodė, kad tai, kas turi reikšmę, gali būti pasakyta be literatūrinio stenėjimo – paprasta buitine kalba ar netgi apskritai patylint. Kam malti faršą iš tūkstančio epitetų, jei tūkstantis dalykų telpa viename keiksmažody? Trumpi sakiniai. Minimalus žodynas. Jokių bereikalingų išvadų, lyrizmo ar jaustukų. Absurdo ir tragedijos akivaizdoje – atvirumas, faktų konstatavimas, retsykiais – žiupsnis prigesinto jausmo.
Kaip kažkada pripažino pats autorius, prisėdus prie rašymo mašinėlės, žodžiai jam patys iššaudavo kaip spraginti kukurūzai. Taip, „Pašte“ dominuoja purvo kalba, bet čia ji neatrodo perteklinė. Nes kalbos apspardymas niekada nebuvo didysis rašytojo tikslas. Jo tikslas buvo išlieti istoriją nemeluojant pačiam sau - o tai iki šiol yra labai retas reiškinys. Susiraskite savąją meilę ir leiskitės jos nužudomi, yra pasakęs Bukowskis. Panašu, kad jam tiko ir patiko žudyti save gyvenime mainais už autentišką medžiagą pagrindinei meilei – rašymui.
Bet metas grįžti prie esminio klausimo: ką tokio turi Bukowskio antiherojai, kad norisi juos sekti ir skaityti toliau? Uždavęs šį klausimą sau, atsimušu į vieną asmeninį paradoksą. Esu dėkingas sutapimams ir gero linkėjusiems žmonėms, kurių dėka kadais turėjau galimybių pabuvoti arti didelių asmenybių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje klausytis B.Obamos kalbos.
Tik, jei nuoširdžiai, šiandien neprisimenu nei vieno buvusio JAV prezidento žodžio. Užtat iki šiol puikiai pamenu kitų dviejų Ganos kilmės veikėjų pasisakymus. Su pastaraisiais susipažinau gatvėje, kai dar mokyklos laikais išvykau vasarai į Londoną padirbėti šiukšlininku. Matyt, gatviniuose pokalbiuose tilpo šis tas sunkiau išsitrinančio nei Obamos žodžiuose ar vėlesniuose patogios kasdienybės dialoguose. Keista pripažinti, bet darbas Londono gatvėse su bendražygiais iš Ganos, Ukrainos ir Lenkijos man tapo ta „paštine“ patirtimi, palikusia ryškesnį įspūdį už viską, ką esu veikęs su kostiumu ir kaklaraiščiu. Nes būtent ten, arčiau apačios, tiek tamsiosios, tiek ir šviesiosios žmogiškumo formos atsiveria savo grynuoju pavidalu. Be kolektyvinių maskuočių, be bandymų užsandarinti, be nesibaigiančio realybės vyniojimo į burbulinę plėvelę.
Šiuo atžvilgiu garsiojo XX a. alkoholiko tekstai kartais taip pat pasirodo blaivesni ir atviresni tikrovei, nei daugeliui norėtųsi manyti. O jei paaiškėtų, kad net ir šiuolaikiniuose „normaliuose“ žmonėse užsilikusi ne tokia ir maža dalelė paštininko, aprašyto Bukowskio „Pašte“? Paskaitykite – gal atpažinsite?
