Charlotte Fox Weber, leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Ko mes norime“, atskleis, kad kiekvienas iš mūsų neišvengiamai kartais trokšta neįsisąmonintų, tamsių, gluminančių ir net nuo pačių savęs slepiamų dalykų.
Charlotte Fox Weber kviečia leistis į neįtikėtinai įtraukiančią kelionę po žmogaus vidinį pasaulį ir giliai jame glūdinčius lūkesčius, apie kuriuos dažnai sužinome tik taikydami psichoterapijos seansus. Už uždarų durų leisdama kalbėti savo pacientams, knygos autorė atranda dvylika pagrindinių norų, kuriuos įvairiuose gyvenimo etapuose patiriame bemaž visi.
„Visi turime norų ir vidinių konfliktų. Taip, kai kuriuos norus atskleidžiame, tačiau kitus slepiame, netgi nuo savęs. Jie mus gąsdina ir jaudina. Bijome galimų nesėkmių, nerimaujame dėl pasisekimų. Norų atpažinimas ir suvokimas padeda pamatyti savo tikrąjį „aš“ ir suteikia akstino visaverčiam ir džiaugsmingam gyvenimui. Esame įpratinti suvaidinti ir paslėpti savo troškimus.
Apsimetame norį prideramai išreikštų, tinkamų dalykų, užspaudžiam troškimus, kurių nederėtų turėti. Nustumiame juos į pasąmonės sandėliukus – mūsų neišgyventus gyvenimus. Slepiame paslaptis ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Todėl patiriame savotišką lūžį, kai galime ištraukti ir atskleisti į giliausius užkaborius nugrūstus norus ir apie juos kalbėti.
Akistata su jais yra labai svarbi terapijos dalis. Mokomės dorotis su skausmingu gailesčiu ar neišpildytomis fantazijomis, žvelgiame į tai, kas laikosi į mus įsikabinę iš praeities ir trukdo mums dabartyje. Kartais, atskleisdami paslaptis, mes pripažįstame dalykus, kuriuos bandėme slėpti – neištikimybes, priklausomybes, liguistus prisirišimus, – tačiau būna, kad jos atsiveria prieš mūsų akis kaip netgi sau nepapasakotos istorijos“, – knygą pristato autorė Charlote Fox Weber.
Paradoksalu, tačiau pacientų patirtys atskleidžia, kokie daugialypiai esame: trokštame laisvės, bet tuo pačiu metu galime norėti priklausyti. Norime išreikšti savo galią, bet kartu esame labai pažeidžiami. Nėra nei vieno, kuris per gyvenimą nebūtų patyręs kiekvieno iš dvylikos
troškimų. Visi norime mylėti ir būti mylimi, norime išreikšti savo kūrybinį potencialą, palaikyti ryšį su aplinkiniais žmonėmis, pelnyti pripažinimą, o kartais – gebėti viską kontroliuoti. Be abejonės, kartais norime ir tokių dalykų, kurių norėti yra nepriimtina ir nepadoru.
Autorė su atida ir empatija kalba apie tai, kad visi šie jausmai yra esminiai mūsų poreikiai, kurių nepatenkinę jaučiamės nepilnaverčiai, atstumti, vieniši, panyrame į depresiją ar savidestrukciją.
Dvylika pacientų ir dvylika istorijų apie nelengvą, tačiau jaudinančią kelionę į savasties centrą prikausto dėmesį nuo istorijos pradžios iki išgijimo atomazgos.
„Aistros dvilypumas labiausiai atsiskleidžia santykiuose: ji suartina ir išskiria žmones. Vienuoliktame skyriuje aš kalbu būtent apie tai, kaip mes norime to, ko negalime. Taip pat norime to, ko turėtume norėti. Mes nuolatos deramės dėl taisyklių. Laikomės jų, laužome. Kiekvieną priimtiną troškimą kažkur kamputyje lydi kompanionas, traukiantis mus į visiškai priešingą pusę. Per gyvenimą atsijojame gausybę troškimų, netgi nesąmoningai, kiekvieną minutę rinkdamiesi savo prioritetus. Aistra yra kur kas daugiau nei pagrindinis instinktas, joje glūdi daug priešingybių.
Ji motyvuoja, išblaško, apsaugo ir paralyžiuoja, ji gali būti pažįstama arba, priešingai, žavingai nepažįstama, ji – bendrystę skatinantis, natūralus, malonus ir skausmingas, įkvepiantis ir menkinantis, sveikas ir žalingas jausmas. Ypač sukrečia tai, kad aistra susijusi su baime. Pažiūrėkite į Ievą ir Adomą! Juos ištrėmė iš rojaus, nes jie pasidavė pagundai.
Aistra riboja mus ir kelia mums bėdų. Tai mūsų išgyvenimo istorija – dauginimosi poreikis, noras palikti po savęs pėdsaką. Bet tai ir istorija, pasakojanti apie mūsų klystkelius. Keturios didžiosios nuodėmės savyje slepia aistros giją (pavydas, rajumas, gobšumas ir gašlumas). Susidūrę su agresija ir seksualumu, mes plėšomės tarp pagundos ir siaubo. Gėda ir išdidumas kontroliuoja viską, kas yra mums tabu.
Esame įpratinti vartoti ir turėti. Tačiau turėti mums nepakanka: iš paskutiniųjų stengiamės norėti to, ką turime, norime daugiau to, ką nebūtinai vertiname, ir mūsų pasitenkinimas trunka per trumpai. Nepakanka ir neigimo: mus persekioja stiprūs troškimai, kuriuos bandėme kažkada nustumti, ir tuomet elgiamės iššaukiančiai arba užsisklendžiame“, – sako knygos autorė.
„Ko mes norime“ – pasakojimai, skirti psichologams, psichologijos studentams, asmeninio tobulėjimo siekiantiems ir tiems, kam artimos garsiojo psichoterapeuto Irvino D.Yalomo knygos. Tai įžvalgos apie susitikimo su tikruoju savimi pradžią be pabaigos. Kas žino, galbūt, giliausių
troškimų yra daugiau, nei pristato knygos autorė ir tik nuo mūsų priklauso, ar pasiryšime būti sau atviri, kad juos pripažintume?
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Su Alisa susitikau, kai ši gyveno nusibloškusi į tamsą ir pavojus, įsitraukusi į dramatišką ir audringą meilės romaną su vedusiu filmų režisieriumi Rafa. Paryžiuje užsimezgusiuose santykiuose netrūko nei seksualinės prievartos, nei gausybės narkotikų. Kai Alisa pradėjo lankytis pas mane, jaučiau dėl jos baimę, ji buvo tokia nutolusi. Įvairiais jos gyvenimo etapais aš buvau ta vienintelė atrama, nors mes labai stengėmės suburti jai artimus žmones į palaikymo grupę. Didžiausių pastangų prireikė, kad pavyktų ištrūkti iš Rafos aplinkos, ir mes dar ilgai svarstėme, kas vyko. Mudviem teko aiškintis ir šalinti padarinius, atsiradusius dėl šios slaptos, intensyvios ir trauminės patirties. Mūsų susitikimuose ji išgyveno ir konstruktyvumo, ir baimės jausmus. Kartu su manimi jai pavyko pripažinti siaubą, žalą, gėdą ir išdidumą. Ji leido sau sielvartauti dėl Rafos prievartos ir grasinimų, o po to išmoko priimti sveikų santykių grožį ir tikros, ilgalaikės meilės galimybę. Mes padėjome jai atsigauti. <...>
Mudvi ilgai analizavome jos praeitį – tėvo prievartą, motinos abejingumą. Alisa jau nebevartoja narkotikų, ne todėl, kad visiškai atsidavė blaivybei, bet dėl atsakomybės, kurią jaučia, pagimdžiusi dukrą. Su manimi aptarė sudėtingus draugystės, savigarbos klausimus, mokėsi apsaugoti save ir priimti protingesnius gyvenimo sprendimus.
– Tačiau turiu pripažinti, – sako ji man sykį, – velniop terapiją ir visą tą sveikatingumą. Taip dabar jaučiuosi. Ilgiuosi savo tamsos.
– Gerai. Džiaugiuosi, kad esi atvira. Papasakok daugiau, – atsakau. Tokios akimirkos labai pagyvina terapiją: saugiame terapijos kampelyje, į jaukius pokalbius įsiterpiantis nenublizgintas atvirumas. Čia galime būti drąsūs ir keisti. Su Alisa mudvi seniausiai palikome banalybes ir mandagius pasisakymus; kitaip nei daugelyje susitikimų su kitais žmonėmis, čia nėra būtinybės pašlifuoti savo elgesio manierų, išlaikyti minčių loginę seką, mums net nereikia apsimetinėti, kad kažką kontroliuojame – čia esame tam, kad galėtume kalbėtis apie sunkumus. Manimi pasitikėjo ir įsileido; galiu klausytis jos svarstymų; ji neįprastai atvira, tačiau užsispyrusi ir neklauso, ką jai pataria kiti.
<…> Aš praėjau tamsą. Kaip daugelis, išgyvenusių traumas ir prievartą Alisa, itin akyla, pastebi viską, net ir paslėptus dalykus. Ji be skrupulų įžvalgi. Tai žmogus, visą gyvenimą turėjęs daug paslapčių, ir ką nors nuslėpti nuo tokio tiesiog neįmanoma.
Aš praėjau tamsą. Kaip daugelis, išgyvenusių traumas ir prievartą Alisa, itin akyla, pastebi viską, net ir paslėptus dalykus.
– Žinoma, – atsakau. – Suprantu, iš kur ateini. Aš pati praėjau tamsą. Ne tokią, kaip tavo, bet tai vis vien buvo tamsa. Manau, kartais stigmatizuoji save, manai, kad tu visiškai viena savo kovoje, tačiau taip nėra. Nors esi tokia vienintelė, tačiau neturi jaustis vieniša.
– Bet jaučiuosi. Nepažįstu jokio kito žmogaus, kuris būtų turėjęs tokius sušiktus santykius, kaip aš su Rafa. Esu unikali blogąja prasme.
– Taip, unikali, – sutinku. – Bet ne dėl to. Užjaučiu, kad jautiesi vieniša. Alisa pykteli susierzinusi. Svarstau, ar tik ji negalvoja, jog yra įdomi dėl to, kad patyrė skausmą. Trauma gali būti taip tampriai įsiaudusi į žmogaus savivertę, kad šis ima galvoti, jog tik dėl buvusios prievartos yra ypatingas. Susilaikau nepasakiusi, nes noriu matyti, kokia kryptimi ji pasuks toliau.
Ta muilo gamyba, atrodo, absoliučiai simbolizuoja, kokia švari aš tapau.
– Ta muilo gamyba, atrodo, absoliučiai simbolizuoja, kokia švari aš tapau, – tęsia ji. – Manau, galvoju apie Rafą iš dalies dėl to, kad geidžiu purvo. Aš atėjau iš purvo. Aš esu purvas. Nežinau,
ar čia mano pasiutęs ego kalba, ar žema savivertė...
– Gal abu... Pažiūrėkime iš abiejų pusių. – Su ja galiu būti labai tiesi, net skausmingai, nes tai jau leidžia mūsų tvirtas ryšys.
– Tikriausiai. Mano pranašumo jausmas yra galingas. Negaliu apsispręsti, ar aš geresnė už visus, ar visiška netikša. Ir skriaudžiu. O gal noriu būti skriaudžiama. Nors kiek ypatinga. Nes ne visai pasitikiu šiuo savo gyvenimo švarumu. Organiškas muilas, kūdikių drabužėliai, putlutė, blaivutė, švarutė. Ar taip ir liks?
– Tau sunku pasitikėti švara, sveikata. Galbūt dėl tavo trauminės patirties ir išgyvento skausmo jautiesi ypatinga, kad ir kaip sudėtingai tai skamba? Ką tu manai apie purvą?
– Tikrai geriau nei švara. Ne tik įdomiau, bet ir kažkaip tikriau. Labiau pažįstama. Teisinga. Bet jaučiuosi kaip iškrypėlė, pripažindama tai. Norėjau gyventi saugiai, o dabar, žiūrėk, netinka.
– Pagalvokim, ar gali minutę nustoti save barti, kad galėtume pabandyti tave suprasti. Viskas, ką sakai, turi prasmę. Tu nesi jokia iškrypėlė. Purvas gali atrodyti pažįstamas. Net yra toks prancūziškas terminas – nostalgie de la boue – „pasiilgti dumblo“, galbūt net ištvirkavimo.
– Na žinoma, prancūzams tai suprantama. O, man patinka. Ištvirkavimas – būtent! Kai viską trenkiau, nesuvokiau, kad šito pasiilgsiu. Šarlote, nors ir padėjai man ištrūkti iš Rafos, dėl
šito neperspėjai.
– Dėl ko neperspėjau?
– Na, mes kalbėjomės apie prievartą, teisingus pasirinkimus, kaip aš pažvelgsiu į save su užuojauta dėl mano pažeidžiamumo ir žaizdų. Maniau, kad didžiuosiuosi savimi, kad jį palieku. Tu neperspėjai manęs, tik sveikinai mano protingus pasirinkimus, drąsą, palaikei mane, bet niekada nesakei, kad galbūt aš ilgėsiuosi tų baisių laikų. Nesakei, kad aš taip jausiuosi po daug metų.
Jei būčiau perspėjusi Alisą, ar ji būtų mažiau kentėjusi? Charlotte Fox Weber, „Ko mes norime“, iš anglų kalbos vertė Vaida Kelmelienė, leidykla VAGA, 2022.
