Tačiau mokydamiesi retorikos, ne tik mokomės kalbėti ir įtikinamai ginti savo argumentus, bet ir geriau pažįstame save. Mokomės atsipalaiduoti, atpažinti, ko bijome ir ko trokštame. Mokomės ginti savo tiesą, įsitikinimus, požiūrį. Mokomės patirti pauzę. Kuo retorika skiriasi nuo kasdienio, neįsisąmoninto žodžių srauto, prie kurio esame įpratę? Kaip įveikti viešojo kalbėjimo baimę? Kokiomis savybėmis pasižymi geras kalbėtojas ir kokių klaidų nedaryti, norint pasakyti įtaigią kalbą? Apie visa tai kalbamės su šios knygos autoriumi, retorikos specialistu – Donaldu Duškinu.
– Kaip trumpai apibrėžtumėte retorikos meną, kas tai? Ar galima teigti, kad retorika ir viešasis kalbėjimas yra tas pats?
– Panašumų yra, tačiau yra ir esminių skirtumų. Viešasis kalbėjimas – tai kalbėjimas arba komunikacija su auditorija, net jei ją sudaro tik vienas žmogus. Tai išėjimas iš savo vidinio pasaulio ir ėjimas į viešumą. Viešasis kalbėjimas, be abejo, yra retorikos dalis. Daugeliui žmonių atrodo, kad retorika – tai būdas įtaigiai ką nors pasakyti, pristatyti savo produktą, paslaugas, manipuliuoti auditorija. Šių dalykų retorikoje taip pat esama, bet tai tik ledkalnio viršūnė... O kas gi po vandeniu? Kur slypi pati retorikos esmė?
Retorika – tai vienas seniausių, laisvų, savimi pasitikinčių ir tikinčių žmonių menas. Laisvų nuo baimių, kompleksų ir ribojančių įsitikinimų. Juk kai žmogus vidumi laisvas, kai pasitiki ir tiki savimi, tada žodžiai liejasi laisvai. Be to, retorika – tai įgūdis, kurį galima išlavinti. Ir kiekvienas, noriu pakartoti, kiekvienas tai gali padaryti.
Kitas momentas, retorika – tai ne tik (iš)kalbos menas. Besimokydamas retorikos – iškalbos ir protų valdymo meno – žmogus pradeda geriau pažinti save: koks jis, kuo tiki, ko bijo, kokie yra jo įsitikinimai, vertybės. Žmogus pradeda atrasti save, artėti prie tikrojo savęs. Tad retorikos mokymasis yra savęs pažinimo metodas, tai didžiulio vidinio potencialo atskleidimas, tai kelias, vedantis prie tikrojo savęs. Retorika veikia tarsi terapija, grąžinanti mus į tikruosius save.
– Kodėl šiuolaikiniam žmogui gali būti naudinga įvaldyti retorikos meną?
Retorika gali padėti pačiam aiškiai suformuluoti mintis, kurias nori pateikti kitiems.
– Retorika kaip kalbėjimo menas – bazinė kiekvieno žmogaus kompetencija. Jos reikėtų mokyti jau nuo mažų dienų. Retorika gali padėti pačiam aiškiai suformuluoti mintis, kurias nori pateikti kitiems; suvokti, kuo įtaigus kalbėjimas skiriasi nuo „pliurpalogijos“; žinoti savo pasisakymo tikslą; mokėti apginti savo argumentus; geriau pažinti save (savo stipriąsias ir tobulintinas puses).
– Daugiau nei 20 metų vedate įvairius mokymus. Jūsų pastebėjimu, kokių sričių, specialybių, amžiaus ir tikslų vedini žmonės daugiausiai domisi ir lankosi viešojo kalbėjimo mokymuose?
– Mokymų dalyviai labai skirtingi – nuo įmonių savininkų iki paauglių, nuo politikų iki muziejų gidų. Amžius taip pat labai įvairus. Kol kas jauniausias mano mokymų dalyvis buvo vienuolikmetis. Be to, šioje srityje negalioja joks amžiaus cenzas, nes visiems aktualu išmokti drąsiai pateikti savo mintis, būti užtikrintam susitikus akis į akį su auditorija, suvaldyti viešo kalbėjimo baimę.
– Iki šiol viena didžiausių daugelio žmonių baimių – viešojo kalbėjimo baimė. Galbūt galėtumėte pasidalinti keliais patarimais ar pratimais, kurie padėtų šią baimę įveikti?
– Sakoma, kad egzistuoja trys didžiosios žmonių baimės: baimė kalbėti viešai, mirties baimė, baimė numirti viešosios kalbos metu. Gera žinia yra ta, kad net scenos profesionalai jaučia nerimą prieš eidami kalbėti viešai. Iš esmės scenos baimė yra gerai. Ji mobilizuoja, padeda koncentruotis ties būsima kalba ir neleidžia išsiblaškyti. Tik svarbu – ar tu moki valdyti baimę, ar ji užvaldo tave? Jeigu antras variantas, tada jau blogai, nes po stipraus baimės priepuolio vargu, ar kas nors norės eiti priešais auditoriją. Bet jeigu sugebi ją suvaldyti, jeigu neleidi nerimui vadovauti, tuomet baimę galima transformuoti į sėkmę.
Keli patarimai, kaip suvaldyti viešojo kalbėjimo baimę:
1. Būkite organizuotas. Kai surikiuojate savo mintis, tvarkingai sudėliojate savo kalbos medžiagą, tai padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti. Kai jūsų mintys aiškios ir skaidrios, nerimas slūgsta, nes galite labiau koncentruotis į tai, kas jūsų laukia. Būkite organizuotas ir pasakysite puikią kalbą.
2. Ruoškitės. Repetuokite. Niekas už jus nepasiruoš jūsų kalbai. Susirašykite esminius savo kalbos punktus, bet neskaitykite šio scenarijaus pažodžiui. Pasiruoškite savo kalbai taip gerai, kad galėtumėte atsakyti į bet kokį jums užduotą klausimą.
3. Emocinis ryšys. Geram pranešėjui nėra būtinos specialios technikos ir metodikos. Puikios iškalbos pavyzdys gali būti emocinis pranešėjo ir pristatomos temos ryšys. Jeigu norite tapti puikiu oratoriumi, labai svarbu, kiek jums pačiam rūpi tema, apie kurią kalbate.
– Kokiais požymiais pagal Jus turėtų pasižymėti gera, įtaigi kalba ir kodėl? Kokios savybės yra reikalingos geram kalbėtojui?
– Retorika, pasak Platono, tai protų valdymo menas. Tad įtaigi kalba – tai įtaką auditorijai daranti kalba. Tai kalba, kurioje auditorija girdi sau prasmingą ir naudingą žinią, galinčią pagerinti klausytojų gyvenimo (tiek asmeninio tiek profesinio) kokybę. Geroje kalboje kiekvienas klausytojas gauna atsakymą į pagrindinį klausimą: „kas man iš to, ką kalba šis žmogus?“ Koks yra geras kalbėtojas? Kaip sakė Aristotelis: jei nori, kad auditorija tavęs klausytų, pagalvok apie tris esminius dalykus:
-
Apie save kaip oratorių. Ar esi gerai pasiruošęs? Ar gerai jautiesi (tiek fiziškai, tiek emociškai)? Ar tikrai 100% tiki tuo, ką ruošiesi pasakyti?
-
Ką žinai apie auditoriją, kuriai ruošiesi kalbėti? Ką jie žino apie tave? Apie tavo pristatomą dalyką? T. y. ar atlikai savo auditorijos analizę?
-
Kalbos tikslas. Kokia pagrindinė tavo kalbos žinutė? Ar gali ją apibrėžti vienu trumpu sakiniu? Ar gali ją nusakyti vienu žodžiu?
- Savo knygoje „Retorika. Retoterapija“ nemažai dėmesio skiriate kūno kalbos ir kvėpavimo įtakai. Kokie fiziniai požymiai galima padėti atpažinti, kad kalbėtojas jaučia įtampą? Galbūt galėtumėte rekomenduoti keletą pratimų, kuris padėtų atsipalaiduoti?
Pagrindinė taisyklė norint suvaldyti nerimą – lėtas ir gilus – diafragminis – kvėpavimas pilvu.
– Ar jums pažįstamos šios būsenos: baimė, nerimas, per greitas kvėpavimas, oro trūkumas, padidėjęs širdies plakimas, džiūstanti burna, prakaituojantys delnai, pabalęs arba paraudęs veidas, pojūtis, kad „nieko nematau, nieko negirdžiu“, įtempti raumenys, drebulys? Šie ir panašūs simptomai daro didžiulę įtaką jūsų balsui ir gebėjimui kalbėti energingai bei entuziastingai.
Kodėl gali trūkti oro kalbant viešai? Kodėl galite nejausti jėgos savo balse? Atsakymas paprastas – netaisyklingas kvėpavimas ir nesąmoninga raumenų įtampa. Daugelis žmonių turi įprotį negiliai, greitai ir paviršutiniškai kvėpuoti krūtine. Šis kvėpavimo modelis gali suaktyvinti ir pakelti streso lygį, nes įjungia refleksą „kovoti arba bėgti“. Taip kvėpuodami greičiau pasiduodame nerimui ir suirztame, būna sunku atsipalaiduoti. Pagrindinė taisyklė norint suvaldyti nerimą – lėtas ir gilus – diafragminis – kvėpavimas pilvu. Jis padeda palaikyti gerą sveikatą ir aukštą darbingumą. Diafragma yra didžiausias raumuo mūsų kūne. Nors turime daug papildomų kvėpavimo raumenų, tačiau būtent ji yra pirminis.
Pasidalinsiu vienu pratimu. Giliai įkvėpkime ir išpūskime pilvą. Nukreipkime įkvepiamą orą į mūsų kūno svorio centrą, esantį maždaug penkiais centimetrais žemiau bambos, per vidurį tarp pilvo sienelės ir nugaros, tarsi pūstume jūsų pilve esantį balioną. O iškvėpdami išleiskime orą iš baliono ir pilvą įtraukime. Įkvėpkime pro nosį ir pripildykime oro savo pilvą, tada iškvėpkime pro burną, lengvai stumdami pilvą vidun, lėtai ir pamažu. Ši bazinė praktika jus nuramins ir sustiprins. Paverskite ją nesąmoningu įpročiu!
– Turbūt sutiksite, kad kalbėdami prieš auditoriją turime ją sudominti vos per kelias minutes. O gera, įdomi kalbos pradžia – pusė darbo. Galbūt galėtumėte išskirti, dažniausiai pasitaikančias klaidas, kurių patartumėte vengti bet kokios kalbos pradžioje?
– Iš esmės svarbu pirmosios 90 sekundžių. Tai yra laikas, skirtas geram pirmam įspūdžiui sukurti. Jeigu šis įspūdis geras – puiku, turite „žalią šviesą“ tęsti savo kalbą, auditorija yra jūsų pusėje. Jeigu šis įspūdis prastas – kalbant teks įdėti daug pastangų, kad šį prastą įspūdį ištaisytumėte.
Kalbant apie klaidas, kurių reikia vengti, noriu paminėti 5 didžiąsias visų viešų kalbų klaidas:
-
Neaiški mintis. „Jei patys nežinote, ko savo kalba norite pasiekti, koks jūsų kalbos tikslas, jūsų auditorija taip pat niekada to nesupras“, teigia – Harvey Diamonnd;
-
Neaiški nauda klausytojams. Ar jau savo kalbos pradžioje atsakote į patį svarbiausią auditorijos klausimą: „Kokia man iš to nauda?“ Jei ne – klausytojai jūsų nesupras;
-
Neaiški seka. Ar laikotės kalbos struktūros (algoritmo)? Jei ne – jūsų kalba bus chaotiška ir padrika;
-
Per daug smulkmenų. Savo kalboje neužsižaiskite su smulkiomis detalėmis. Galbūt jus tai labai džiugina, bet nežinia, ar to tikrai reikia auditorijai. Pateikite tik esminius dalykus;
-
Per ilga. Lakoniškumas – talento brolis. Mokykitės savo mintis pateikti trumpai ir aiškiai. Tai labai patiks jūsų auditorijai.
– Ar galėtumėte išsikirti 2‒3 geriausiai retorikos meną įvaldžiusius, viešai žinomus žmones? Ko iš jų būtų galima pasimokyti?
– Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama ir Popiežius Pranciškus. Abu išsiskiria unikaliu gebėjimu pasiruošti savo kalboms (tai lemia 90% jos sėkmės). Abu puikiai jaučia auditoriją, jos nuotaikas. Tas jausmas padeda užmegzti šiltą ir nuoširdų abipusį ryšį bei abiem pusėms atsipalaiduoti. O kai abi pusės atsipalaidavusios, tada visai kitaip priimama pateikiama informacija. Tada vieni kitus girdi ir supranta. Prasideda nuostabus energijos mainų ir abipusio tobulėjimo procesas.
