Nors 1962-aisiais dienos šviesą išvydus bene garsiausiai jos knygai „Auksiniai užrašai“ (lietuviškas leidimas pasirodė 2014 m.) rašytoja tapo feminizmo ikona, ji visada stengėsi atsiriboti nuo šios etiketės, sakydama, kad jos kūryba tiesiogiai politinio vaidmens nevaidina.
Vienas įspūdingiausių Doris Lessing kūrinių – fantastinis romanas „Nurodymai žengiantiems į pragarą“, nominuotas Bookerio premijai, jau pasirodė knygynų lentynose. Šiame leidyklos VAGA išleistame provokuojančiame romane rašytoja įtraukia skaitytojus į stulbinančią fantastinę kelionę: nuo slapčiausių žmogaus sąmonės gelmių, Antrojo pasaulinio karo tarnybos prisiminimų, psichiatrinės ligoninės iki kosminės odisėjos ir apokaliptinio pasaulio vaizdinių.
Pagrindinis šio romano herojus, Kembridžo universiteto profesorius Čarlzas Votkinsas patenka į psichiatrinę ligoninę visiškai praradęs atmintį – nesuvokdamas nei kas jis toks yra, nei kokią svarbią misiją turįs atlikti. Gydytojai eksperimentuodami su psichotropiniais vaistais stengiasi grąžinti jo sąmonę į stabilią kontroliuojamą būseną. Votkinsas leidžiasi į neįtikėtiną nuotykį savo paties sąmonėje: Atlanto vandenyne jo laivą ištikus paslaptingai katastrofai, jis patenka į keistą, apleistą salą, pilną žiurkšunių ir žmogbeždžionių. Tačiau tuo jo klajonės po neregėtas erdves nesibaigia...
„Nurodymai žengiantiems į pragarą“ – dažnai vadinamas idėjiniu D.Lessing romanu dėl savo daugiasluoksniškumo. Nors knygoje vyrauja beprotybės tema, o pagrindinis konfliktas vystomas tarp atmintį praradusio vyro, patekusio į psichiatrinę ligoninę ir jį prižiūrinčių gydytojų, tačiau apsiriboti tik šiuo siužetiniu pasakojimu būtų neteisinga. Tiek pagrindinis herojus, Čarlzas Votkinsas, tiek gydytojai atstovauja tam tikra ideologines, gėrio ir blogio puses. „Beprotybės“ arba „pakrikimo“ tema, kuri vystoma daugelyje autorės kūrinių, pačiai rašytojai įdomi tuo, kad „asmenybės „skilimas“ gali būti kelias į išgijimą, į vidinį melagingų dichotomijų ir skaidymosi atmetimą“. Todėl nenuostabu, kad ir šios knygos pasakojimas sukonstruotas taip, kad iki pat kūrinio pabaigos, galima suabejoti, kurie veikėjai stovi „sveikųjų“ (gėrio) ir „bepročių“ (blogio) pusėje.
Taip pat romane gausu antikinės literatūros, Biblijos ir kitų literatūros kūrinių intertekstų, nevengiama politinės-karinės, švietimo ir socialinės, moralinės – žmonių susvetimėjimo kritikos. Skaitytojus gali stebinti tai, kad nors romanas parašytas 1971 metais, minėta politinė, švietimo, socialinė ir moralinė kritika, atrodo kaip niekad aktuali šiems laikams. Taip pat grėsmingai, o kartu ir pranašiškai atrodo rašytojos piešiamos apokaliptinio pasaulio vizijos.
Tai, kad aukštos kokybės literatūra skaitytoją provokuoja ir skatina mąstyti, ir kad nereikia tikėtis lengvai išluštenti visų kūrinio prasmių, teigia ir pati rašytoja: „rašytojui norėti, kad skaitytojai matytų tai, ką jis mato, ir romano formą ir tikslą suprastų taip, kaip jis supranta, – tai ne tik vaikiškumas; toks noras rodo, kad jis nesupranta paties svarbiausio. O tai yra: knyga yra gyva, stipri ir vaisinga, gali sukelti minčių ir diskusijų tik tada, kai jos planas, forma ir sumanymas neaiškūs, nes vos supratus planą, formą ir sumanymą ateina momentas, kai iš jos nieko nebeįmanoma išgauti. Ir kai knygos schema ir jos vidinio gyvenimo kontūrai skaitytojui tampa tokie pat aiškūs kaip ir autoriui, tada galbūt jau yra atėjęs metas padėti knygą į šalį, nes jos laikas praėjęs, ir vėl imtis ko nors naujo.“
Belieka skaitytojams palinkėti, kad įspūdingos kelionės po žmogaus sąmonės gelmes kartu su šiuo britų autorės romanu.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
