Festivalyje „Kino pavasaris“ vykusiame pokalbyje D.Vanagas su programos sudarytoja Aiste Račaityte aptarė ne tik žiūrovų dėmesio susilaukusį filmą, bet ir distopinio žanro literatūrą, jos skirtumus nuo kine vaizduojamų distopinių pasakojimų.
Smurto vaidmuo
„Negalėčiau vienareikšmiškai sutikti su filmo režisieriaus mintimi, kad protestai ar revoliucijos situaciją gali vien tik pabloginti – juk neturėtume Jungtinių Amerikos Valstijų, jei tenykštė visuomenė kažkuriuo metu nebūtų nusprendusi atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos. Jei Lietuvos gyventojai Sausio 13-ąją nebūtų išėję į gatves ir pasipriešinę agresijai, galbūt mūsų gyvenimas dabar irgi būtų visai kitoks“, – teigia rašytojas.
„Baltų lankų“ leidyklos pristatytame pokalbyje D.Vanagas pažymi, jog smurtas dažniausiai užgožia jį išprovokavusius motyvus ir taip susilpnina maištininkų pozicijas.
Smurto dėmuo revoliucijoje yra kaip dviašmenis kalavijas – ir padeda, ir trukdo.
„Smurto dėmuo revoliucijoje yra kaip dviašmenis kalavijas – ir padeda, ir trukdo. Viena vertus, smurtas prikausto visuomenės žvilgsnį, priverčia ją atkreipti dėmesį į susidariusias problemas, kurios kitu atveju galbūt liktų nepastebėtos. Tačiau televizijos reportažuose apie protestus dažniausiai matome tradicinius vaizdus: degančius automobilius, skriejančius Molotovo kokteilius, dūžtančias vitrinas. Todėl visuomenės akyse protestuojai, kovojantys dėl, tikėtina, labai svarbių tikslų, gali būti labai lengvai paverčiami paprasčiausiais vandalais.
Ir tai labai pavojinga, nes tokia reprezentacija suteikia valdžioje esantiems ir norintiems ją išlaikyti asmenims teisę imtis dar didesnės agresijos ir taip esą sutramdyti smurtautojus bei atkurti tvarką. Taigi, viena vertus, be smurto labai sunku sulaukti tarptautinės paramos ir dėmesio, bet vos tik jo sulaukiama, smurto naudojimas atbaido bet kokius šalininkus, todėl maištininkų tikslai atsiduria antrame plane. Taikios, demokratiškos revoliucijos yra labai retos – bet net ir jos turi savo kainą“, – sako D.Vanagas.
Distopijų funkcija
Rašytojo teigimu, distopijos žanro kūriniai leidžia patikrinti mintį „iki galo“: knygose ar filmuose galima išplėtoti skirtingus ateities scenarijus ir įsivaizduoti, kaip mūsų gyvenimas atrodytų jiems išsipildžius.
Filme „Nauja tvarka“ rodomos dėl socialinės nelygybės sukilusių vietos gyventojų sukeltos riaušės, kurios tampa idealiu pretekstu karinėms struktūroms įgyvendinti valstybinį perversmą. Rašytojas pažymi, kad filmu taikliai atskleidžiama ne tik į suirutę patekusios valstybės padėtis, bet ir privilegijuotosios visuomenės dalies požiūris į potencialią grėsmę – aukštuomenė abejinga ir įtikėjusi savo pranašumu. Niekam iš jos narių į galvą nė nešauna mintis, kad kas nors galėtų pasikėsinti į jų privilegijas ir gyvenimo komfortą. Masių revoliucija įsivaizduojama kaip neįmanomybė, todėl auganti įtampa tarp skirtingų socialinių sluoksnių ignoruojama.
D.Vanago romanas „Oderis“ taip pat piešia distopinį valstybės gyvenimo scenarijų, nors revoliucija jame jau įvykusi: čia nauja tvarka, priešingai nei M. Franco filme, įvesta be tiesioginio smurto ir palaikant daugumai gyventojų.
„Knygoje valdžios ir žmonių santykiai grindžiami naudingumo ir nenaudingumo sąvokomis. Privilegijos šioje tvarkoje suteikiamos ne išimtinai turtingiesiems ar įtakingiesiems, o visiems, kurie prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo – dirbantiems, mokantiems mokesčius. Savo ruožtu visi, kurie neprisideda arba prisideda nepakankamai, yra išstumiami iš visuomenės, išgabenami už aukštos Oderio sienos“, – romano siužetu dalijasi rašytojas.
Distopiniai kūriniai, pasak jo, yra puikus būdas mąstyti apie šiuolaikines problemas bei teoriškai išmėginti skirtingas jų sprendimo galimybes.
