Ieškodama atsakymo skaitinėjau savo užrašus ir nustebau, kaip dažnai kartojasi viena tema: įvairaus pobūdžio pamąstymai apie klaidą kaip tokią, įtampą tarp vidinio bei išorinio lūkesčio neklysti kaip redaktorei ir realybės, kurioje klaida – kad ir kokį turinį šiam žodžiui suteiktume – neišvengiama, ir atsivėrimas klaidos galimybei, kaip bandysiu parodyti, netgi būtina gero redaktoriaus darbo prielaida. Taigi abejonių dėl pranešimo temos neliko – noriu kalbėti apie redaktorių baimę suklysti, baimę kažką padaryti ne taip ir šalutinį šios baimės efektą – kūrybinį paralyžių.
„Taisau kalbos klaidas.“ Šis teiginys iš realaus CV, atsiųsto leidyklai siūlant savo paslaugas, tiksliau, šią vienintelę paslaugą – taisyti klaidas. Arba citata iš kito laiško: „Mano uždavinys – sutvarkyti kalbą, ir tiek.“ Net ir dirbtinis intelektas atsakymą į klausimą, ką daro kalbos redaktorius, pradeda nuo to, kad kalbos redaktorius... taiso kalbos klaidas. Kodėl jam viskas aišku, o man – ne? Ar gyvendami postmodernizmo, žaidimo kalba epochoje apskritai galime būti tikri, kas yra klaida, o ypač kalbos klaida?
Ką suponuoja teiginys „taisau kalbos klaidas“? Jis suponuoja, kad, nepaisydama laikmečio, žinau, kas yra klaida ir kaip ją ištaisyti. O gal tik teigiu apie save, ką manau esant būtinu profesijos atributu. Kalbos tvarkytojo pareigoms (tokios egzistuoja valstybinėse institucijose, ir tai suprantama) tokia prieiga gal ir tinkama, bet kalbos redaktoriui – norėčiau tikėti – tik su išlygomis. Deja, kalbos redaktoriaus kaip klaidų taisytojo įvaizdis tebėra gyvybingas ir daliai redaktorių priimtinas. Pagal jį kalbos redaktoriai – tai neklystančių institucijų ir kalbos normintojų klausančios rankos darbininkės, todėl ir klysti neturėtų. Jie esą žino gatavus sprendimus, o jei nežino, tai su kažkuo aukštesniu pasikonsultavę gali juos pateikti. Redagavimo kursai, diskusijos redaktorių forumuose tokį įvaizdį tik sustiprina. Dominuojanti tema čia – ar reikia kablelio, ar jau leidžiamas tas žodis, pusdalyvis ar padalyvis, ypatingas dėmesys nelietuviškų pavardžių gramatinimui, taigi viskas susiję su nenukrypimu nuo normos.
Iš redaktorių gatavų sprendimų tikimasi, ir jie šį lūkestį yra internalizavę. Nes kaipgi gali garsiai abejoti, nežinoti, klysti tie, kurių darbas taisyti kalbos klaidas? Šias mano nuojautas patvirtino Eglės Jankauskaitės iš Lietuvių kalbos instituto tyrimas, grįstas 2018–2020 m. atliktais interviu su didesniųjų leidyklų kalbos redaktoriais – jų apklausta per 20. Dauguma išties, pasak tyrimo, yra linkę paklusti kalbos normintojų sprendimams, net jei patys jais abejoja arba konkrečiose situacijose norėtų daryti kitaip, nes, pačių redaktorių įsivaizdavimu, „[jų] profesionalumas darbdavių (o ir jų pačių) pirmiausia vertinamas pagal tai, ar redaktorius paklūsta kalbos normintojų galiai“. Taigi, pasak šio tyrimo, redaktoriai savo profesionalumą matuoja ne pagal kūrybiškumą sprendžiant netipines situacijas ar kitus svarbius kriterijus, bet pirmiausia pagal paklusimą. Vidinės kontroversijos nuslopinamos kaip nepageidaujamos – nes ne abejoti į šį darbą atėjo. Žinoma, ironizuoju. Bet kaipgi be ironijos, kai tiek daug patvirtinimų, kad ne kalbos tvarkytojų, o kritinį mąstymą ir empatiją turinčių redaktorių tikisi patys tekstų autoriai ir vertėjai – net jei kalbame ne apie grožinę literatūrą, kurioje laisvesnės ribos jau senokai nebe naujiena. Tad visi tekstų kūrėjai – nesvarbu, kokiam žanrui jie atstovautų, – kalba apie nešablonišką, įsiklausymu ir pagarba grįstą redagavimą – tokį, kai nebereikia nė akimirką baimintis, kad jiems kažko bandys neleisti pasiremdami įstatymu pripažinta kalbininkų institucija. Jie tikisi, kad redaktorius bus jų pusėje. Galiausiai teksto, bet ne aklos normos pusėje. Tačiau tam reikia laisvos dvasios redaktorių, kurie... nebijos nepaklusti, nebijos abejoti, nes jausis pakankamai stiprūs turėti savo balsą, o tai svarbiausia kūrybiško redagavimo prielaida.
Džiugina, kad kiek vėliau, 2022 m., E. Jankauskaitės paskelbtame straipsnyje „Lietuvos kalbos redaktoriai kalbos standartizavimo ir kultūrinės produkcijos laukuose: konkuruojančių nuostatų derinimas“ tarp kalbintų redaktorių jau pasitaiko įvairesnių savivaizdžių. Pokytis iš dalies siejamas su 2019 m. panaikinta galimybe finansiškai bausti leidyklas už kalbos klaidas iš Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo. Tikėtina, iš dalies todėl įtampa tarp „leidžia“ ir „neleidžia“ yra sumažėjusi, vis daugiau redaktorių kalba apie laisvesnį elgesį redaguojant ir bent dalis reprezentuodamiesi neiškelia klaidų taisymo kaip darbo pagrindo. Vis dėlto, manau, taip pat reikia įvertinti, kad profesinės nuostatos, įpročiai (kurie perduodami ir naujiems redaktoriams) keičiasi labai lėtai, todėl esama inercijos. Ir veikiausiai tos pačiõs įsišaknijusios baimės nusižengti normai arba tiesiog įpročio taisyti automatiškai. Tai kasdienybėje turi vis dar daugybę įrodymų.
Man regis, vis dar juntamą vidinį susivaržymą gali maitinti ir baimė kažką padaryti ne taip – kažką, nes neaišku ką. Viešoje erdvėje, kuri neišvengiamai veikia redaktorių laikyseną, pastebiu dvi tendencijas: iš vienos pusės redaktoriai suabsoliutinant ir hiperbolizuojant bulinami kaip tie, kurie vien tik neleidžia, iškraipo, per daug kišasi ir apskritai nesiorientuoja gyvenamajame laike, taip nubraukiant visą – neretai juodą – darbą, kurį jiems tenka nudirbti, o iš kitos pusės – būna, netgi abiejų pusių – yra kritikuojami ką nors pražiūrėję, nepastebėję, praleidę. Žodžiu, toks dezorientuojantis „kaip čia taip nepastebėjo“ ir „ko čia pridarė“ pingpongas.
Niekas, išskyrus pačius redaktorius, jautresnius autorius ir vertėjus, gal kartais leidėjus, nemato, kiek darbo įdedama teksto redagavimo etape. Nes skaitytojai, klausytojai, žodžiu, vartotojai mato ir girdi tik tai, kas liko nepadaryta. Redaktoriams turėtų būti gerai žinomas jausmas gerklėj, kai kas nors lengvabūdiškai arba teisuoliškai baksteli pirštu į tikrą ar tariamą klaidą ir, nematydamas viso užkulisinio darbo, tarsteli „Kaip čia taip nepastebėjo?“ ar ką nors panašaus. Paprastai tokia būna reakcija į korektūros klaidą, neįprastą, bet sąmoningą redakcinį sprendimą arba tiesiog dėl tekstinio nuovargio paliktą siūlo galą, nes, pavyzdžiui, iki tol buvo surašyta ir išspręsta šimtai komentarų, nugludinta tūkstančiai kampų, sugaudyta daugybė netikslumų. Ir štai kažkas liko. Ir tik tai yra matoma.
Ir ne, praktikoje šie konfliktuojantys įvaizdžiai („neleidžia, sudarko, iškraipo“ vs. „praleido, nepatikrino“) nėra taip lengvai suderinami, kaip gali atrodyti tiems, kurie patys nėra bandę redaguoti. Viena vertus, turbūt niekas nenorėtų skaityti visiškai neredaguotų romanų, vertimų, monografijų, filmų titrų, klausytis neredaguotų audioknygų ir panašiai. Tiesą pasakius, nemaža dalis jų tampa paskaitomi tik dėl redaktorių indėlio. Ir lygiai taip pat nenorėtumėte būti autoriumi, kuriam kaip lemiamas argumentas ginče dėl nenorminio pasakymo atsiunčiama VLKK konsultacijų banko nuoroda – šachas ir matas.
Tad kokių pokyčių linkėčiau mums visiems – redaktoriams, autoriams ir kitiems, – kad baimės ir nesusipratimų redagavimo srityje būtų mažiau? Pirmiausia, kaip visur: laikytis tų pačių pagarbaus bendravimo taisyklių, kurių, tikiuosi, laikomės kasdienybėje. Antra, laisvos dvasios puoselėjimo redaktorių bendruomenėje. Kiekvienam redaktoriui atskirai reikėtų aiškiai įsivardyti savo vertybes, atsakyti sau, kaip man pačiai ar pačiam priimtiniau: prie redaguojamo teksto eiti su išankstiniu žinojimu, kaip viskas turi būti, ar su atvirumu ir smalsumu? Kiek mano argumentavime komisijos konsultacijų banko citatų ir kiek mano mąstymo? Tam, kad nuoširdžiai sau atsakytume, reikia kritiškumo savo darbo metodams ir nuolatinės savistabos. Tai svarbu, kadangi valstybinio reguliavimo argumentas gali tapti patogia priedanga inercijai ir baimei priimti naujoves, turėti savo nuomonę, išsišokti, nepataikyti. O su klaidos baime tiesiogiai susijusi ir baimė būti atmestam bendruomenės. Taigi pasitaikantis redaktorių inertiškumas gali būti natūrali reakcija jaučiant grėsmę ir todėl taip svarbu kurti laisvos dvasios atmosferą, kurioje baimės galvoti savo galva mažėtų. Kvestionuoti tuos klausimus, kurie kaip skeletai spintose egzistuoja, nors ir norima jų nematyti, ar kuriems dar neatėjo eilė, turėtų būti redaktoriaus garbės reikalas. Tarkime, neišredaguoti tų žodžių, kurie dar nepatvirtinti kaip norminiai, bet intuicija sako, kad viskas su jais gerai. Kad ir tas pats „hostelis“ iš nesenos diskusijos feisbuko redaktorių grupėje. Arba gero atitikmens neturintis „tuo tarpu“, kurį rašantieji taip mėgsta, o redaktoriai ištaiso, nes komisijos išaiškinta, kad priešinamajam gretinimui jis netinka. Arba prievarta negramatinti asmenvardžių, jei visai knygos komandai koktu nuo taisyklingo, bet gremėzdiško formato (broliai Kennedy’iai ar broliai Kennedy?).
Mums, redaktoriams, būtų pravartu prisipažinti, kad neturime ir negalime jėga piršti gatavų sprendimų visais atvejais. Lygiai kaip ir kalbos komisija jų neturi. Taip, redaktoriai privalo gerai išmanyti normą, bet vien tam, kad galėtų ją interpretuoti, o ne aklai paklusti. Kalbos norma neturėtų būti redaktorių tarpusavio diskusijų, tobulinimosi kursų ir nuogąstavimų pradžios ir pabaigos taškas. Pokalbis, ypač su naujais redaktoriais, manau, turėtų prasidėti nuo paskatinimo atrasti savo redagavimo stilių, stipriąsias puses, savo žanrą, plėsti akiratį, siekti kuo platesnio – ne vien filologinio – išsilavinimo, kad redaktorius būtų saikingai įtarus ir nuovokus teksto bendražygis. Esu įsitikinusi, redaktoriaus meistriškumas turėtų pasireikšti tuo, kad autoriui pageidaujant taisyklingos, norminės kalbos, redaktorius žinotų, kaip tai įgyvendinti, o autoriui atsinešus kitokią viziją, redaktorius būtų pajėgus improvizuoti kartu su juo ir, jei yra toks poreikis, perspręsti, kas kitur jau išspręsta. Žodžiu, su kiekviena knyga išradinėti dviratį, net jei taip tik prisidarai rūpesčių ir rizikuoji palikti daugiau klaidų. Klaida šiuo atveju vadinu visa tai, ką paprastai laikome korektūros klaidomis; ir dar prie klaidų priskirčiau kvestionuojant kanoną arba, priešingai, nusprendus jo laikytis priimtą tam tikrą sprendimą, kuris vėliau su pačiu autoriumi priešakyje pripažįstamas kaip nepasiteisinęs. Bet tai ieškojimo kelias ir antro tipo klaidų bijoti nereikėtų. Bandyti nebijant klysti – viena iš kūrybiško redagavimo prielaidų.
Iš to, ką pasakiau, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad sutvarkyti tekstą pagal taisyklingos kalbos šabloną labai lengva, jei esi iškalęs taisykles, seki komisijos naujienas ir po ranka turi visus žinynus. Nepritariu taip sakantiems. Kanono išmanymas, ar kalbėtume apie kalbos sritį, ar apie akademinį piešimą, muzikavimą, yra ilgo mokymosi ir praktikos vaisius. Tik tiek, kad redagavimas nenukrypstant nuo tradicijos patogesnis, nes saugesnis. Jei jau žinai, kaip daryti, praktiškai esi apsaugotas nuo klaidų, pavyzdžiui, nenuoseklaus kokios taisyklės taikymo (ypač jei komandoje yra sąžiningų korektorių). Bent jau tol, kol ta taisyklė galioja, nes, pasikeitus laikui bei vertinimo kriterijams, jos peržiūrimos ir keičiamos, ir tai, kas vienu metu laikoma norma, kitu jau klaidatikystė.
Pavyzdžiui, kadaise buvo įprasta praktika ant viršelio rašyti pavardę ir tik pirmąją autoriaus vardo raidę. Iki šiol akyse vaizdas iš tėvų knygų lentynos: N. Kunas „Senovės graikų mitai ir legendos“. Kas dabar žino Kuno vardą? Jei vardo nėra ant viršelio, vardo nėra išvis. Arba dar viena nunykusi tradicija: ant viršelio rašyti pagal tarimą adaptuotus užsienio autorių vardus – Šarlis Bodleras. Taip ir dabar mažai kam priimtina mintis grožiniuose kūriniuose veikėjų vardus rašyti originaliai, neperrašant pagal tarimą, su visais originalo kalbos diakritiniais ženklais kaip neatsiejamais to kultūrinio konteksto komponentais. Pagrindiniai iki šiol girdėti argumentai, kodėl originali rašyba grožiniuose tekstuose nedera: „būtų keista“, „taip neįprasta“, „skaitytojas nežinos, kaip tarti“, „net nepagalvojau, kad taip galima“, „jeigu taip daroma, vadinasi, ne be reikalo“. Taigi viskas siejasi su tradicija. Bet štai atsiverčiu išeivijoje leistą „Baltą drobulę“ – ir ką? Stanley, Chagallas, Renoiras, Queens aikštė originalia rašyba. Be originalios rašybos ši knyga nebūtų tokia paveiki ištisoms mokinių kartoms. Atsiverčiu irgi pirmiausia išeivijoje išleistą Kazio Almeno „Upę į rytus, upę į šiaurę“ – tas pats. Gal toje tradicijoje būtų buvę vienodai keista visus vietovardžius išversti, adaptuoti visus vardus? Gal tai iš tarpukario Lietuvos išsivežta tradicija? O gal toje tradicijoje nematyta reikalo visko suvienodinti? Neatlikau mokslinio tyrimo šia tema, tik peržvelgiau knygų lentynas namie ir svarstau, ar užsidegimas viską adaptuoti – ne rusų kalbos įtaka? Juk kirilica niekaip kitaip Šarlio Bodlero neužrašysi, tik pagal tarimą. Būtų įdomu sužinoti, kiek ši mano prielaida pagrįsta.
Kad ir kaip būtų, bandau pasakyti, jog tradicija yra bendruomenės susitarimas. Todėl, natūralu, bendruomenės nariai kokia nors tradicija suabejoja ir ima klausti, kas už jos yra. Jeigu pagrindas tvirtas, tradicija toliau gyvuos. Nes ji ne be pagrindo. O jeigu netvirtas?.. Sakysite, taip ir vyksta. Kalba, normos keičiasi. Tai tiesa, bet man labai norėtųsi, kad kalbos redaktoriai drąsiau inicijuotų pokyčius tais klausimais, kuriuos patys mato kaip spręstinus, ir tais, kuriuos nuolat kelia autoriai (nenorminiai žodžiai, asmenvardžių gramatinimas, vietovardžių, pavyzdžiui, gatvių pavadinimų vertimas, lyties variantiškumo žymėjimas, autentiškos kalbos neišredagavimas pokalbiuose ir panašiai). Ir tuos pokyčius inicijuotų pirmiausia patys drąsiau redaguodami, užuot laukę komisijos išaiškinimo.
Pabaigoje keletas palinkėjimų. Linkėčiau redaktoriams pagal galimybes nesirinkti redaguoti teksto, jei nejaučia ryšio su tema, autoriumi ar pačiu tekstu, nesirinkti redaguoti vertimo, jei mano, kad jį reikia perversti. Tai pirma pagalba, kaip išvengti pagundos rašyti už autorių ar formaliai sutvarkyti tekstą. Svarbiausia, kad redaguojant būtų išlaikytas ėjimo šalia jausmas. Galbūt tam reikia pakeisti suvokimą, kad ne redaktorius atsakingas už galutinį tekstą, o teksto autorius? Galbūt tada išnyktų ta keista praktika kur nors pratarmėje ar išnašose rašyti tarsi išteisinamąjį žodį redaktoriui, kad koks nors neįprastas sprendimas – ne jo klaida. Be to, vien pragmatiniais sumetimais redaktoriams verta būti atviresniems santykyje su autoriais ir kitais knygų bendrakūrėjais ir net skatinti juos išsakyti savo matymą, nes jie dažnai drąsiau žvelgia į tuos skeletus spintose, drąsiau tikrina tradicijų pagrįstumą. Gal vaidmens varžtų atleidimas ir redaktoriaus kaip repeticiją su gero linkinčiu žmogumi galinčio pasiūlyti bendražygio, bet ne galutinės instancijos mediumo jausmas atpalaiduotų ir pačius redaktorius, padėtų nusimesti slegiančią vienišos atsakomybės naštą?
Šiandien mes, redaktoriai, esame perėję į liminalią būseną: jau išaugame iš redaktoriaus, kaip kalbos tvarkytojo, marškinių, bet vis dar patys iš inercijos spraudžiamės ir esame spraudžiami į neklystančio klaidų taisytojo vaidmenį. Tačiau iš redaktoriaus tikintis kažko daugiau nei negyvas tariamų ar tikrų klaidų taisymas, turėtų plėstis visas įvaizdžių, savivaizdžių ir lūkesčių spektras. Pirmiausia mūsų pačių vidinio kompaso perorientavimas nuo techninio personalo ir visažinių problemų sprendėjų – to tikimės iš santechniko ar santechnikės – iki kontekstui jautrių teksto radimosi bendražygių. Taigi tų, kurie kartu su išsiplėtusiu lūkesčių spektru įgyja teisę – ir privilegiją – turėti balsą. Mes nieko neturime bijoti. Išskyrus tokių didžiųjų klaidų kaip subiurokratėjimas, aklas paklusimas taisyklėms (nes jos nėra iškaltos akmenyje) ir žinynams (nes juos irgi rašo žmonės), visažinio tono (nes išmokau ir dabar žinau, kaip turi būti) ir savęs įkalinimo leidžia–neleidžia paradigmoje.
Pirmiausia buvo publikuota žurnale „Literatūra ir menas“ (3778 / 18, 2023-10-20). Tekstas parengtas pagal 2024 m. rugsėjo 22 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje teksto redagavimo konferencijoje REDA skaitytą pranešimą. Tekstas publikuojamas kaip konferencijos REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024 dalis. Renginį „REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024“ kuruoja rašytoja Gabija Grušaitė, redaktorė Aira Niauronytė, leidėja ir redaktorė Ūla Ambrasaitė. Forumo draugai – leidykla LAPAS ir festivalis „Open Books“. REDA yra festivalio „Open Books“ pirmos dienos renginys. REDĄ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos apie REDĄ galima rasti čia.
