Nuo debiuto 2010 metais ji yra išleidusi daugybę literatūros kritikų šiltai įvertintų knygų vaikams ir paaugliams. Vieną jų – nuostabų, humoro nestokojantį kūrinį apie Pijos gyvenimą patiriant nerimo sutrikimą – leidykla „Debesų ganyklos“ pristatė skaitytojams Lietuvoje. Knyga „130 dūžių per minutę“, nors ir skirta jaunimui, nepalieka abejingų ir suaugusiųjų.
– Papasakokite apie savo, kaip rašytojos, kelią. Kada pradėjote kurti? Ar visada norėjote tapti rašytoja?
– Tai buvo gana ilga kelionė. Kai buvau jaunesnė, nesvarsčiau galimybės tapti rašytoja, nors rašyti laiškus ir kitus tekstus man visada patiko. Esu iš mokslininkų šeimos, maniau, lengviausia eiti panašiu profesiniu keliu kaip mano tėvai ir brolis. Studijavau chemiją ir biotechnologiją, 10 metų dirbau farmacijos pramonėje. Apskritai man nelabai patiko mano darbas.
Dabar tai dar aiškiau suprantu. Branda, vaikų gimimas, tolesnis gyvenimas – „naujoji aš“ paėmė viršų ir kažkuriuo metu tiesiog reikėjo iš naujo pasirinkti. Nusprendžiau mesti darbą visu etatu ir imtis laisvai samdomo darbo. Daugiau nei 10 metų derinau dvi veiklas – laisvai samdomą darbą (vykdžiau medicinines užduotis) ir rašymą. Kol galiausiai ėmiau gyventi tik iš rašymo.
– Kaip jums kilo idėja parašyti knygą „130 dūžių per minutę“?
– Paprastai rašau apie tai, kas man įdomu, apie ką negaliu nustoti galvoti. Tai gali būti susiję su asmeniniais išgyvenimais arba su tuo, ką daugiau stebiu iš šono. Prieš pradedant rašyti, beveik visada praeina ilgas laikotarpis, kai tam tikra tema sukasi mano mintyse. Skaitau apie tai ir diskutuoju su draugais. Manau, taip buvo ir su šia knyga. Turėjau daug įvairių patirčių ir jaučiausi turinti ką pasakyti šia tema.
– Apie ką yra ši knyga?
– Šioje knygoje yra daug temų. Psichikos sveikata, šeima, santykis su kitais žmonėmis, gyvenimo pusiausvyra, savęs pažinimas ir pasitikėjimas savimi.
– Kokią pagrindinę žinią šiuo kūriniu norite perduoti skaitytojams?
– Aš tikrai apie tai negalvojau. Kartais skaitytojui įsimena knygos tema, kartais – veikėjai, o kai kada koks nors sakinys, prasmingas tam konkrečiam skaitytojui.
Apskritai, gyvenimas permainingas – tai kyli aukštyn, tai leidiesi žemyn. Kai esi žemiausiame taške, kaip Pija, atrodo, kad tai tęsis amžinai. Bet paprastai šie periodai keičia vienas kitą ir jie formuoja mūsų asmenybes.
– Ar pati esate susidūrusi su problemomis, kurios kyla pagrindinei knygos veikėjai Pijai?
– Gyvenime turėjau keletą asmeninių patirčių, todėl rašydama apie tai jaučiausi gana užtikrintai. Rašau apie problemas ir dalykus, kurie man artimi. Žmonės dažnai klausia, ar istorija yra „asmeninė“, ir man gana sunku atsakyti. Knygos pabaiga yra visiškai išgalvota, bet akivaizdu, kad ir mano gyvenimo patirčių kartais įšoka į jos tekstą.
– Knygoje labai rimtomis temomis kalbate pasitelkdama ir humorą. Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą?
– Tai geras klausimas. Apie tai tikrai negalvojau, bet buvo akivaizdu, kad turiu rasti tam tikrą pusiausvyrą. Gana anksti parašiau nedidelę knygos dalį, kurioje buvo tam tikra nuotaika, ir supratau, kad šis neilgas tekstas duoda toną visai knygai.
– Kokį patarimą duotumėte jaunuoliams, patiriantiems nerimo sutrikimą?
– Tai priklauso nuo konkrečios asmeninės istorijos. Gana sunku duoti bendrą patarimą. Tačiau vienas dalykas, apie kurį galvojau, yra savo jausmų ir problemų išsakymas. Suaugusieji kartais tikisi iš jaunų žmonių gerai išplėtoto žodyno ir patirties, kurios jie dar neturi. Galbūt jaunuolius kartais sunku suprasti, nes jie dar nėra įvaldę gebėjimo glaustai ir tiksliai paaiškinti asmenines problemas, fizinius pojūčius. Tai ateina per patirtį, taip pat per skaitymą.
– Iš danų kalbos vertėte knygą „130 dūžių per minutę“. Kuo ji jums įsiminė?
Auksė Beatričė Katarskytė: Didžiausią įspūdį man padarė tai, su kokiu paprastumu ir jautrumu vaizduojami veikėjų jausmai ir tarpusavio santykiai. Pagrindinės veikėjos susitikimai su kaimynais, ypač su pensininke Džiliana Braun, tokie šviesūs ir šilti, kad pačiam norisi pulti belstis į kaimynų duris.
Romanas mums primena, kokie svarbūs vienas kitam gali būti net visiškai skirtingi ir mažai pažįstami žmonės. Ir kad kartais tereikia persimesti keliais žodžiais, pasidalinti pyragu ar padėti užnešti siuntinį, kad pats pasijaustum geriau ir praskaidrintum kito nuotaiką. Be to, rašytoja nevengia tokių sudėtingų egzistencinių temų kaip ligos, praradimai ir mirtis.
– Kam rekomenduotumėte perskaityti šią knygą?
Auksė Beatričė Katarskytė: Manau, ši knyga nelabai turi amžiaus cenzo. Galiu pasidžiaugti, kad ją su malonumu perskaitė ir mano močiutė. Paauglys turbūt įžvelgs vieną, o vyresnis žmogus – kitą knygos reikšmę.
– Kaip manote, kuo šis kūrinys gali būti vertingas jaunimui?
Auksė Beatričė Katarskytė: Knygoje labai vaizdžiai, bet atsargiai aprašoma, kaip gali atrodyti nerimo sutrikimas. Pagrindinė veikėja iš pradžių nesupranta, kas su ja dedasi – gal tai tik nuovargis? Puikiai aprašytas ir didelis jos tėvų rūpestis, kuris dažnai pasireiškia visai netinkamais būdais ir tik blogina situaciją. Manau, kad būtent šis mergaitės ir jos tėvų nesusikalbėjimas, kuris knygos gale gražiai išsisprendžia, gali padėti skaitytojui rasti žodžių naujiems, galbūt dar nesuvoktiems jausmams įvardyti.
