Taigi, kuo ypatinga pirmoji „Apie tūrio apskaičiavimą“ septologijos dalis (iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, leidykla „Hubris“) ir kuo ši istorija skiriasi nuo kitų kūrinių, pasakojančių apie pasikartojančią dieną?
– Kaip suprantu, idėja romanui „Apie tūrio skaičiavimą“ kilo labai anksti, dar 1987 m. Esate minėjusi, kad sąmoningai nežiūrėjote 1993 m. pasirodžiusio filmo „Švilpiko diena“. Tačiau tik gerokai vėliau, 2020 metais, pasirodė pirmosios knygos dalys, kodėl tai užtruko taip ilgai?
– Tam yra daug priežasčių. 1987 metais maniau, kad iš tiesų pradėjau dirbti su šia idėja. Buvau parašiusi kelias „scenas“ ar „situacijas“. Kai kurie žmonės turėjo vardus, tačiau labai keistus ir minimalistinius.
Tačiau „iš tikrųjų“ pradėjau ją rašyti daug vėliau – maždaug 1999–2000 m. – taip yra todėl, kad tuo metu parašiau tekstą, kuris galiausiai tapo pirmaisiais galutinio romano varianto puslapiais. J au geriau įsivaizdavau, kas yra Tara Selter, ir turėjau gana aiškius namo, kuriame ji sėdi pasakodama savo istoriją, vaizdus.
Tikroji idėja ir pagrindinis siužetas atsirado gerokai anksčiau, bet tarsi reikėjo dar daugiau visko apgalvoti.
Kai pagaliau pamačiau „Švilpiko dieną“ ir kai kurias kitas pasikartojančio laiko istorijas – o jų yra daug, daugiausia filmų, – supratau, kad mano sukurtos istorijos „filosofija“ skiriasi nuo daugumos jų. Tai ne moralinis pasakojimas apie žmogų, kuris buvo kvailas ir turėjo tapti malonesniu, išmintingesniu ar atlaidesniu. Romane kitoks ir žmonių, ir medžiagos elgesys. Ypač tai, kad Tara sensta (pirmoje knygoje tai nėra taip akivaizdu) ir kad daiktai nepaklūsta mechanikos dėsniams. Tą sugalvoti užtruko – galbūt, Tarai senstant, teko pasenti ir man.
Kartais, kai gerai sekasi, pradedu 5 ryto ir rašau visą dieną.
Be to, reikėjo atlikti tam tikrus tyrimus – ir kai kurie iš jų vyko gana lėtai. Viena iš užduočių buvo tokia, kad dėl kai kurių 6-osios knygos įvykių turėjau išmokti senovės graikų kalbą (ne aukštu lygiu, tačiau veikti buvo ką).
– Kaip sumanėte pagrindinę knygos veikėją Tarą Selter?
– Ji „augo“ labai lėtai. Iš pradžių veikėja man buvo gana abstrakti, bet bėgant metams vis labiau tapo „savimi“, jei taip galima pasakyti. Devintojo dešimtmečio pabaigoje radau jai vardą ir pavardę (ant vienos banko darbuotojos Londone vardinės lentelės) ir pamažu paaiškėjo, kaip ji skiriasi nuo manęs. Kai pagaliau supratau, kad bus kalbama pirmuoju asmeniu, žinojau, kad tada reikėtų rašyti knygą ir apie savo pačios praeitį ir šeimą. Manau, tai buvo būdas atitraukti savo istoriją nuo Taros, kad suteikčiau jai daugiau erdvės.
– Banalus klausimas, bet vis tiek noriu sužinoti, kas jus įkvėpė parašyti istoriją, kurios centre – laiko kilpos koncepcija? Ar galėtumėte pasidalyti asmenine patirtimi ar filosofiniais klausimais, turėjusiais įtakos šiai temai?
– Visai ne banalus klausimas – bet į jį sunku atsakyti. Kaip gimsta idėjos – ir kodėl iš visų kilusių idėjų kai kurios išlieka, o kai kurios išnyksta? Ir kokia patirtis bei literatūra „maitina“ idėjas?
Na, žinau, kad maždaug tuo metu, kai man kilo ši idėja, buvau perskaičiusi Jameso Joyce‘o „Ulisą“ ir mane sužavėjo mintis, kad vienoje dienoje gali tilpti tiek daug medžiagos. Skaičiau danų autoriaus Svend Åge Madseno knygą apie laiko kilpas. Taip pat Jorgę Luisą Borgesą ir Doris Lessing „kosminę fantastiką“. Bet tarsi vis dar kažko trūko, kad idėja plėtotųsi.
Manau, kad iš Taros daug ko išmokau, bet negaliu pasakyti, kad tiksliai suvokiu, kas ten įvyko.
Vėliau susižavėjau Samuelio Becketto romanais ir prancūzų nouveau roman – rašiau labai trumpus ir koncentruotus pasakojimus, mėginau rasti istorijos ar pasakojimo „skeletą“.
Skaičiau Herthos Müller trumpąją prozą, man patiko ir Clarice Lispector. Ir labai susidomėjau japonų apsakymais (dažnai parašytais moterų) maždaug nuo 1000-tųjų metų – Sei Šonagon „Priegalvio knyga“, Murasaki Šikibu „Gendži monogatari“. Iš filosofinės pusės, domėjausi daugeliu dalyku, skaičiau tokius mąstytojus apie laiką, kaip Aurelijus Augustinas, Henri Bergsonas ar Paulas Ricœuras. Visgi labiausiai mane traukė graikų filosofai (visada jaučiau silpnybę Epikūrui) ir meno filosofija.
Sunku suprasti, kaip šis keistas mišinys paskatino laiko kilpos idėją.
Kita – asmeniškesnė – patirtis buvo, kai vienas mano dėdė patyrė insultą ir išgyveno, tačiau prarado gebėjimą prisiminti netolimą praeitį. Mano teta nuolat turėdavo jam pasakoti, kas atsitiko, nes jis nieko ilgiau nei kelias minutes neprisimindavo. Tačiau jis vis dar atsiminė gyvenimą iki insulto.
Tai gali būti šiek tiek panašu į Taros Selter patirtį, kai jai teko vis iš naujo pasakoti Tomui, kas nutiko.
– Papasakokite daugiau apie šios septologijos struktūrą. Ar laiko sąvoka išliks pagrindinė visos serijos tema, ar kiekviena knyga pristatys naują filosofinį tyrinėjimą?
– Iš pradžių nežinojau, kad galiausiai bus 7 knygos – maniau, tebus vienas „romanas“. Vėliau supratau, kad tikriausiai atsiras dvi dalys, o dar vėliau – keturios. Likus porai metų iki pirmosios dalies išleidimo man tapo aišku, kad jų bus septynios. Ir kad kiekvienos dalies ašis bus tam tikros „temos“ arba klausimai. Bent jau taip atrodė. Ir, taip, laiko sąvoka lydės visą laiką.
– Tara Selter tą pačią dieną išgyvena skirtingai. Kaip, jūsų nuomone, jos personažas vystosi per šį pasikartojimą? Ar yra kokia nors ypatinga emocinė ar psichologinė kelionė, kurią ji patiria per kiekvieną „perkrovimą“?
– Kaip minėjau, daugumoje sustojusio laiko istorijų pagrindinis veikėjas ar veikėjai turi ko nors išmokti – dažnai jie būna ne tokie malonūs žmonės, kurie turi išmokti geriau elgtis su kitais žmonėmis. Nujaučiau, kad mano romane tai nebus problema. Vis dar nesu tikra, ar apskritai yra toks elementas. Dažnai jaučiau, kad priešingai – iš Taros (ir vėliau jos sutiktų žmonių) turiu kažko išmokti aš (arba mes). Tai viena iš knygos mįslių, kuri mane nuolat kurstė. Manau, kad iš Taros daug ko išmokau, bet negaliu pasakyti, kad tiksliai suvokiu, kas ten įvyko.
– Ar galėtumėte aptarti vietos ir aplinkos vaidmenį istorijoje? Kodėl pasirinkote Paryžių ir Šiaurės Prancūziją ir kaip ši geografinė aplinka prisideda prie kuriamos atmosferos ar knygų temų?
– Aštuntajame dešimtmetyje, kai sugalvojau šią idėją, buvo daug kalbama apie Europą ir jos vaidmenį pasaulyje. Tais metais nemažai laiko praleidau Prancūzijoje. Tam tikra prasme tai buvo natūrali aplinka šiai istorijai.
Taip pat manau, kad tai buvo būdas išvengti pernelyg glaudžių sąsajų su veikėjų tautybėmis. Pavyzdžiui, Taros vardas nėra labai prancūziškas (jos tėvai – anglas ir belgė), ir net kai kas nors turi gana prancūzišką vardą (pavyzdžiui, monetų pardavėjas Filipas Morelis) – jis rašomas ne prancūziškai.
Man tai suteikė šiek tiek neutralesnę aplinką nei tuo atveju, jei istorijos veiksmas būtų vykęs Danijoje, ką pradžioje trumpam bandžiau padaryti. Ir manau, kad (neegzistuojančio) Clairon-sous-Bois miestelio naudojimas padėjo Taros pasaulį paversti vieta, kurioje istorija galėtų vystytis.
– Koks jausmas būti populiaria autore, kurios knygos išverstos į daugybę kalbų? Ar prisimenate keistas, įsimintinas skaitytojų reakcijas?
– Nežinau – šiek tiek keista dalytis Taros Selters pasauliu su kitais po to, kai taip ilgai su ja gyveni. Prisimenu pirmąją lapkričio 18-ąją po to, kai išleidau knygą Danijoje: staiga žmonės ėmė siųsti man žinutes apie tai, kaip jie nerimauja, kad užklups 18-oji – taigi po to, kai daugelį metų kiekvieną lapkričio 18-ąją praleisdavau stebėdama orų prognozes, supratau, kad dabar dalijuosi savo tos dienos manija su kitais žmonėmis. Tai buvo keistas, bet malonus jausmas. Gyvenau savotiškame burbule ir staiga pasijutau ne viena.
– Pirmoje dalyje Taros Selter pasaulis jaukus, mielas, pilnas šviesos, tačiau sykiu ir slegiantis, vienišas. Koks jūsų pačios gyvenimas, ar galite papasakoti daugiau apie save? Ar mėgstate virti sriubą su svogūnais iš savo daržo?
– Man nelabai sekasi auginti svogūnus, manau, kad juos per mažai tręšiu arba sodinu per arti vienas kito. Ne itin sekasi auginti ir porus. Geriau einasi su moliūgais, šparagais ir lapiniais burokėliais. Be to, sriubą verdu ne taip jau dažnai.
Šiuo metu mano gyvenimas labiausiai sukasi apie knygą, todėl daug laiko skiriu rašymui. Kartais, kai gerai sekasi, pradedu 5 ryto ir rašau visą dieną. Žinoma, negaliu taip daryti visą laiką. Tačiau pastaruoju metu neturėjau laiko daug dirbti sode.
