D.Satkauskytė: „Desovietizacija turi įvykti mūsų galvose“
Anot literatūrologės Dalios Satkauskytės, „paradoksalu, bet literatūra šiame klausime beveik nedalyvauja“.
„Iš tiesų tai yra atminties politikos, miesto planavimo temos, bet kažkodėl tas literatūrinis argumentas vis išlenda, t. y. kas nors pareiškia nuomonę apie P.Cvirką kaip rašytoją. Dažniausiai iš tų pasisakymų paaiškėja, kad kalbėtojas nelabai skaitė. Panašiai įvyko su Vilniaus meru, kuris prieš keletą metų autoritetingai pareiškė, koks čia rašytojas, parašęs kelis apsakymus vaikams.“
Pasak jos, literatūrologai vieningai sutaria, kad šis paminklas pastatytas politiniam veikėjui. „Rašytojai, laikomi „sielų inžinieriais“, į sovietmečio veiklą buvo labai įtraukiami“, – pridūrė.
Literatūros autoriaus vieta kanone visada yra diskusijų klausimas.
Ar D.Satkauskytės požiūriu, P.Cvirka yra geras rašytojas? Pasak mokslininkės, nėra taip paprasta nustatyti: „Literatūros autoriaus vieta kanone visada yra diskusijų klausimas. Taip, prieškariu jis kūrė realistinę literatūrą ir turėjo savo vietą. Bet su paminklu tai nesusiję.“
S.Kairio teiginį, kad rašytojo nuopelnai įamžinti su skulptūra „Lakšingala“, D.Satkauskytė vertina kaip išsisukinėjimą: „Kai nežinoma, kaip atsakyti į klausimą, kas atsitiks su miesto erdve, tada pasitelkiamas literatūrinis argumentas.“
Pašnekovės teigimu, diskusija vyksta apie tai, ar problemiškos atminties ženklai turi būti pašalinti.
Šioje diskusijoje mane neramina, kad visi yra tapę „ekspertais“, o į tikruosius retai kas kreipiasi.
„Čia nepasakysiu nieko naujo – mes apie istoriją dažnai kalbame kaip apie juodai baltą, – teigė ji. – Jeigu manęs dabar paklaustų, ar reikia statyti šį paminklą, žinoma, atsakyčiau neigiamai. Bet jeigu jis jau stovi?
Manyčiau, kad ketinimas nuversti skulptūrą – tai atsisakymas pripažinti istorijos kompleksiškumą ir sudėtingumą. Taip pat tai bandymas sterilizuoti miesto erdvę ir manymas, kad desovietizacija baigsis pašalinus paminklus. Bet, iš tiesų, desovietizacija turi įvykti mūsų galvose.“
„Šioje diskusijoje mane neramina, kad visi yra tapę „ekspertais“, o į tikruosius retai kas kreipiasi. Tad čia paaiškėja ir platesnė tendencija – „visi“ išmano apie skiepus, literatūrinę erdvę, be to, „visi“ nori skelbti verdiktus, nebandydami įsigilinti“, – mąstė D.Satkauskytė.
Ji pridūrė – „jokiu būdu neneigiu P.Cvirkos indėlio sovietizacijos procese“.
V.Ališauskas: „neigti P.Cvirką, kaip literatūrinį reiškinį, būtų naivu“
Pasak profesoriaus Vytauto Ališausko, „skulptūra „Lakštingala“ turėtų būti perprasminta, atsieta nuo P.Cvirkos bei komunistinių partizanų kontekstų. Taip pat ji turėtų būti interpretuojama kaip humanistinis kūrinys“.
„Bet, mano požiūriu, yra ne tokia diskusijos esmė. Čia kyla klausimas, į kurį atsakymo neturime: kodėl praėjus 30 metų nuo nepriklausomybės atgavimo, būtent pastaraisiais metais itin intensyviai keliamas P.Cvirkos paminklo klausimas?“
Toliau V.Ališauskas kalbėjo apie atšaukimo kultūrą (angl. cancel culture). „Ji būdinga tiek iš kairės, tiek iš dešinės“, – praplėtė mintį jis.
Dar kartą pasiteiravus, ar tam įtakos turėjo kultūros ministro politinės pažiūros, jis atsakė: „Nemanau, kad tai, jog kažkas yra liberalas ar konservatorius, suteikia papildomų kompetencijų vertinti literatūrinį, kultūrinį indėlį. Juo labiau nesuteikia kompetencijų spręsti, kaip turėtų augti ir vystytis Vilnius. Manau, kad šis klausimas yra ne apie P.Cvirką, bet apie Vilniaus centro likimą.“
„Tačiau bėda visai ne ta. Mes nematome jokios aiškios koncepcijos, kas turėtų būti vietoj P.Cvirkos paminklo. Vienas iš politikų savo feisbuke parašė, kad išradingi vilniečiai tikrai ką nors sugalvos. Kitaip tariant, savivaldybė visiškai aiškiai sako, kad koncepcijos, kaip bus sutvarkytas skveras, neturime. Jeigu ji ir egzistuoja, tai paprastiems žmonėms ji nėra skelbiama, – sakė jis. – Be jokios abejonės, galime įžvelgti tam tikrą sinchronizaciją su didžiulėmis statybomis kalno viršuje. Dėl šios priežasties kyla nemenka abejonė, ar tikrai idėjinės ar idealistinės paskatos reikalauja nuimti paminklą ir išradingai ką nors sugalvoti su skveru.“
„Šioje vietoje būčiau labai atsargus. Manyčiau, kad sprendimai turėtų būti aiškiai motyvuoti – kodėl paminklas būtent šiandien nuimtinas ir kas bus jo vietoje. Juk tai nėra bet kokia vieta, ne pakraštys, o miesto centras, todėl mums turėtų būti ne tas pats, kas vyksta Vilniuje“, – apipibendrino pašnekovas.
15min pasidomėjus, kaip jis P.Cvirkos kūrybą vertintų iš filologinės perspektyvos, V.Ališauskas teigė:
„Jis nebuvo pirmosios klasės rašytojas, kaip Vincas Mykolaitis-Putinas ar tas pats Kazys Boruta. Bet neigti P.Cvirką, kaip literatūrinį reiškinį, būtų naivu. Reikėtų nepamiršti, kad nepriklausomoje prieškario Lietuvoje jis taip pat buvo pripažintas rašytojas. Ir ne vien kairiųjų.
O tai, kad jis buvo pasirinktas stalininės propagandos, norint legitimuoti Lietuvos okupaciją, rodo, kad P.Cvirka buvo ryški ir svarbi ano meto kultūrinė figūra. Šiuo atveju jį traktuočiau ne tik kaip rašytoją, bet kaip kairiąja ideologija besivadovaujančios kultūros dalį.“
