Knygoje pasakojama apie Vilnių nuo XIV a. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Daug istorinių reliktų sunaikino urbanizacija ir laikas – vien per pastaruosius 100 metų valdžia Vilniuje keitėsi 14 kartų, o kiekviena nauja trynė ankstesnės paliktus ženklus.
Anot D.Pocevičiaus, knyga gimė organizuojant Laisvojo universiteto (LUNI) keliones po Vilnių. Socialiniame tinkle „Facebook“ pasiūlius dalintis įdomiais Vilniaus reliktais, apėmė nusivylimas supratus, kiek mažai mes apie juos žinome. Būtent taip prasidėjo metus trukęs darbas archyvuose ir knygos rengimas.
D.Pocevičius neslepia, jog stengėsi surasti garbių Vilniaus tyrinėtojų klaidas ir jas iškelti į dienos šviesą.
Knygos pristatyme dalyvavusi menotyrininkė Laima Laučkaitė-Surgailienė teigė, kad sudėtinga miesto istorija lėmė, jog lietuviai menkai tepažįsta Vilnių – miestiečių atmintis nutrūko po Antrojo pasaulinio karo, tačiau vis augant istorinių tyrimų ir knygų apie Vilnių skaičiui, situacija keičiasi į gera.
Filologas Pavelas Lavrinecas sakė, kad skaitant knygą autorius D.Pocevičius jam vienu metu priminė ir vaiką, kuris nuolat smalsiai klausinėja, ir atsakingą, išsilavinusį tėvą.
Pats autorius tvirtino, kad rašydamas šią knygą jis veikiau buvo maištingas, įnoringas vaikas, kuris negerbia tėvų ir autoritetų. D.Pocevičius neslepia, kad stengėsi surasti garbių Vilniaus tyrinėtojų klaidas ir jas iškelti į dienos šviesą.
Autorius taip pat negailėjo kritikos lietuvių istorikams, anot D.Pocevičiaus, besidomintiems vien elito istorija, o žemiškąjį lygmenį, urbanistiką paliekantiems visai be priežiūros.
Pristatymo metu D.Pocevičius pacitavo istoriko Juzefo Ignaco Kraševskio mintį apie paveldosaugininkus: „<...> žmonės, be skonio ir senovės jausmo, kuriems atrodo, kad jie geriausiai pasitarnaus senovės paminklams, jeigu juos iš naujo perdažys ir perdarys taip, kad atrodytų kaip nauji“.
Šiais žodžiais autorius sakė norėjęs įspėti apie tai, kas šiuo metu darosi mieste. „Atstatėm tuos Valdovų rūmus, dabar ir Aukštutinę pilį liuobtelkim iš kažkokios fantazijos“, – sakė D.Pocevičius.
Atstatėm tuos Valdovų rūmus, dabar ir Aukštutinę pilį liuobtelkim iš kažkokios fantazijos, – sakė D.Pocevičius.
L.Laučkaitė-Surgailienė atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų aspektą, kurį savo knygoje paliečia D.Pocevičius – tai dėl lituanizacijos sunaikinti, neteisingai išversti istorinių objektų ir gatvių pavadinimai, prarastas vilnietiškas žodynas.
Menotyrininkė taip pat išreiškė apgailestavimą, kad Vilnius iki šiol neturi miesto istorijos muziejaus. Tiesa, D.Pocevičius laikėsi priešingos nuomonės. Anot jo, kai tik objektas patenka į muziejų, jis tampa prarastas – miestiečiai jo nebemato.
D.Pocevičius išreiškė viltį, kad jo knyga paskatins ir įkvėps toliau domėtis Vilniaus istorija bei miesto reliktais, nes tik taip susigrąžinsime Vilnių iš užmaršties.
