Teisinomės sugalvoję pakalbinti todėl, kad jis pagaliau įstojo į anksčiau taip nekęstą (prieš keliolika metų D.Pocevičius iniciavo simbolinį „Pisdomo“ padegimo performansą) Rašytojų sąjungą. Darius pritarė: „Ilgai nenorėjau įstoti, tai prieštaravo bet kokiam mano idėjiniam pamatui, nes jis buvo antielitistinis, egalitarinis, o Rašytojų sąjunga visada atrodė elito sambūris.“ Taigi įspūdingai antikvariniais baldais, įvairiomis statulėlėmis, augalų kolonomis apstatytame ir apšviestame kambaryje susėdome prie apvalaus stalo ir pradėjome pokalbį.
– Papasakok, kodėl nutarei įstoti į Rašytojų sąjungą?
– Sprendimas buvo susijęs su Petro Cvirkos paminklo nuvertimu. Nusivyliau, kad nė viena – tiek Rašytojų, tiek Dailininkų – kūrybinė sąjunga, atstovaujanti savo buvusiam nariui ir pirmininkui P.Cvirkai bei skulptoriui Juozui Mikėnui, nesutiko kilti į nelygią kovą su Vilniaus miestu ir Lietuvos valdžia. Sąjungos atsisakė bylinėtis teismuose dėl konservatyvių valdybose sėdinčių savo narių požiūrio, nes tarp jų buvo nemažai pritariančių paminklo nugriovimui, nepaisant jo meninės ir istorinės vertės. Taigi ėmiausi tos taktikos, kad konservatyvias struktūras reikia griauti iš vidaus ir atmiešti konservatorių šutvę savimi.
Kai stojau į Rašytojų sąjungą, įžanginiame žodyje pacitavau Bibliją sakydamas, kad atėjau jiems nešti ne taikos ir ramybės, o kalavijo. Sakiau, kad galiu valdybai padėti keliais klausimais ir jie spėjo mane pakviesti į vieną posėdį, kuriame Antanas A.Jonynas mane išvadino kultūrbolševiku. Kalbėjau apie dalykus gal kiek radikaliau, tačiau visi iš esmės man pritaria ir supranta bėdą. Paskelbiau šūkį: „Nė vieno lietuviško euro vertimams!“ Kultūros taryba per lobizmus turėtų priimti nuostatą, kuria neremtų lietuvių autorių konkurentų. Tai yra užsienio autorių, kurie dalyvauja šioje rinkoje jau nuo 1990 m. pradžios ir labai smarkiai nukonkuravo vietinius autorius. Didžiausius pinigus uždirba jų vertėjai, o ne lietuvių rašytojai. Jeigu palyginsime, kiek lietuvių autorių gali pragyventi iš rašymo ir kiek vertėjų, pamatysime, kad pastarųjų gerokai daugiau.
– Bet juk ir vertėjai uždirba nedidelius honorarus.
– Lyginant su autoriais, jie gauna gerokai daugiau.
– Gal dar autorius autoriui nelygu?
– Pasitelkiau pavyzdį sovietmečio, kai nebuvo milžiniškos užsienio autorių invazijos. Buvo mažne šimtas galinčių vien iš rašymo pragyventi, iš honorarų gauta pinigų suma viršijo tuometinį vidutinį darbo užmokestį. Šiandien tokių autorių daugiau negu dešimties nesugebėčiau suskaičiuoti. O iš vertėjų bent dvi ar trys dešimtys, intensyviai dirbančių, tikrai gali pragyventi.
– Bet, Dariau, tu pats dirbi leidykloje ir jūs patys ieškote vertėjų. Ar tai nesikerta su šiuo šūkiu?
– Kertasi, bet pergaliu save ir kaip vietinis autorius ginu savo teises. Užsienio ir vietinių autorių interesai skirtingi. Dalis pinigų, per Kultūros tarybą valstybės skirtų literatūrai, nukeliauja knygų importui, o ne vietinių gamintojų interesams. Kultūra importuojama ir tam importui skiriami pinigai iš vietinių išteklių. Net nacionaliniai obalsiai tarpukariu sakė: „Remkim prekę lietuvišką!“ Knyga, kaip ir skalbimo milteliai, yra prekė, ir ją reikia ginti nuo importinių prekių invazijos. Tai vienas aspektas, paskui siūliau atgaivinti socialinę reikalo pusę Sąjungoje. Kai stojau, galvojau, kad jie bent karstą nuperka, o, pasirodo, net to nenuperka.
Nacionalinės premijos laureatai gauna pašalpas iš valstybės, tačiau nepalyginsi su sovietmečiu, kai socialinė rašytojų rūpyba per Literatūros fondą buvo keliasdešimt kartų aktyvesnė ir geresnė. Rašytojams statyti gyvenamieji namai sostinėje ir poilsio namai prie jūros. Šiandien sistema apversta nuo kojų ant galvos. Seniau galiojo labai laisvos rinkos principas, kai visi knygų pirkėjai mokėjo mokesčius Literatūros fondui, mat leidyklos mokėdavo nemažus honorarus autoriams, nuo kurių 15 proc. eidavo į fondo sąskaitą. Viskas paprasta. Perki knyga – remi rašytojus. O dabar jeigu geri ir rūkai, to net nenorėdamas remi rašytojus per Lietuvos kultūros tarybą. Liberalai pašiurptų – atimami pinigai iš girtuoklių ir rūkorių, valdžia juos perskirsto ir tada atiduoda kultūrai... Čia reikalingi didžiuliai perversmai.
– Neįsivaizduoju, kaip reikėtų priversti žmones nenorėti skaityti užsienio autorių knygų.
– Tai didelė problema. Esame kolonija, į kurią motininės šalys importuoja savo kultūrą, o eksportuoja darbo jėgą. Jeigu nepasikeis politinė nuostata, kad esame tik Vakarų priedėlis, kuris turi aklai sekti visa, kas iš ten ateina, knygininkai neatlaikys. Juk Sąjūdžio laikais nebuvo deklaruota, kad tapsime Vakarų kolonija, buvo kalbama apie kultūrines autonomijas, lietuviškos kultūros propagavimą ir jos dominavimą. Pats būdamas anarchistas ir nerasdamas kitų argumentų įtikinti liberalus ir tautininkus, remiuosi jų pačių argumentais. Liberalams – rinkis prekę lietuvišką. Tautininkams – propaguok lietuvišką kultūrą. Mūsų kultūra niekada nebuvo vakarietiška. Jei pasižiūrėtume į Vinco Krėvės surinktą folklorą, liaudiškus posakių rinkinius, pamatytume daug antisemitizmo, tautinės neapykantos. Tarpukario kultūra buvo kitokia negu importuojama dabar.
Siūlymas neremti literatūros importo gali pasirodyti voliuntaristinis, nes čia ne laisvosios rinkos priemonė, bet jis tinkamas žinant apgailėtiną lietuvių autorių padėtį, ir ji vis blogėja. Pavyzdžiui, toks būdas buvo taikomas tarpukariu, kai siekta atsikovoti rinkas nuo žydų verslo.
Matau lietuvių autorių atgimimą, nes ne vienerius metus skaitau į leidyklą siunčiamus rankraščius. Daug jaunų merginų, laikančių save būsimomis rašytojomis, siunčia krūvas rankraščių, kurie atspindi ne tarpukario, pokario ar vėlyvojo sovietmečio lietuvių literatūrai būdingus bruožus, o seka nauja literatūros banga, grįsta europinėmis integracijomis. Jų rašiniai stilistiškai ir turinio atžvilgiu panašūs į straipsnius moterims skirtuose blizgiuose žurnaluose.
– Bet ir skaitytojų dabar daugiau negu 70 proc. yra moterys.
– Taip, moterys laimėjo lyčių karą, o mes pasidavėme be kovos, tyliai iškėlėme baltą vėliavą ir pasitraukėme į istorijos pašalius. Net kai vedu ekskursijas, pastebiu, kad merginų ir moterų būryje būna vos keli patinai.
– Kaip manai, kodėl?
– Vieni sako, kad tai moterų revanšas už represijų šimtmečius, kiti sako, kad tai laikinas reiškinys – tie visi patinai atsigaus. Turėtų atsigauti, nes dabar reiškiasi kažkur kitur.
– Kai dirbau knygyne, pastebėjau, kad tavo knygas apie Vilnių šluodavo ir vyriška auditorija.
– Todėl, kad man visi žmonės lygūs ir nerašau specialiai pataikaudamas moterų auditorijai. Leidėjai visgi priversti atsižvelgti į pakitusią vartotojų rinką ir leisti knygas, kurios atitiktų skaitytojų lūkesčius.
– Kokių dar tendencijų pastebi žvelgdamas į knygas iš leidėjo pozicijų?
– Knygų rinka vertingos literatūros leidimo prasme toliau mažėja. Maždaug 80 proc. geriausiųjų šimtukuose esančių knygų galėtų ir nebūti dėl abejotinos kultūrinės ir istorinės vertės. Intelektinis lygis vis smunka ir nežinia, kur to pabaiga. Nišų padaugėjo, bet jos tokios ankštos ir siauros, kad „Kitos knygos“ ilgainiui buvo priverstos konkuruoti su didžiosiomis leidyklomis ir gaudyti pasaulinius bestselerius.
– Ką darai toliau, kai perskaitai atsiųstą rankraštį?
– Rašau dvejopą recenziją. Ta tikroji Castor&Pollux stiliaus dalis yra skirta kolegoms. O kita – mandagi ir tolerantiška skirta autorei ar autoriui. Dažnai tekstai skiriasi kaip diena ir naktis, o kai nepavyksta parašyti gražių atsakymų, paprašau kolegų.
– Jūs atradote Ievą Dumbrytę, o jos romanas „Šaltienos bistro“ pelnė laurus.
– Kaip Vaižgantas tikiu, kad išmatų kloduose slypi deimančiukai. Kasdien jų ir ieškau. Kai kurie autoriai iš tikrųjų kitaknygiški, bet su jais baiminamasi dirbti. Jų labai saviti tiek gyvenimo būdas, tiek komunikacija, tad su jais bendrauti leidžiant knygą būtų tikra kankynė. Tad kartais rankraštis puikus, bet kadangi jį išleisti kainuotų daug nervų, tenka numoti ranka.
– Ar visada buvai radikalių pažiūrų, žavėjaisi anarchizmu?
– Vaikystėje nešiojau akinius, todėl bendraamžiai ir vyresni mane pašiepdavo. Taip pat turėjau tėvą autoritarą, pradžioje buvusį stalinistu, o paskui radikaliu landsbergistu. Kova su tėvo autoritetu prie to nemažai prisidėjo. Kadangi abu gimdytojai mokytojai, man kliūdavo ne tik už akinius, bet ir už giminystės ryšius. Atsirado užuojauta tokiems kaip aš, skriaudžiamiems. Anarchizmas tuo ir grįstas, kad visi būtų lygūs, nebūtų valdžios, autoritetų, prievartos. Bekompromisę laikyseną išsiugdžiau per bohemą, nuoširdžiai gerdamas ir diskutuodamas su konservatyvių, meinstryminių pažiūrų bendraamžiais.
– Nesunku tokiam būti?
– Užsiaugini begemoto odą ir su ja vaikštai. Į senatvę radikalumo mažėja. Dabar nebematau tikslo sakyti tai, ką galėjau prieš 20 metų. Seniai nebekovoju socialiniuose tinkluose, nes tai kainuoja daug nervų. Patys būkite savo burbuluose ir jais tenkinkitės.
– Tau reikia bohemos?
– Atvirai sakant, ne.
– O kaip bohemiški vakarėliai, vykstantys leidykloje „Kitos knygos“?
– Tie vakarėliai kitokie, ten susirenka leidėjai ir jų artimiausia aplinka. Iš dalies literatūrinė bohema, priklausanti nuo Gedimino (Gedimino Baranausko, leidyklos vadovo, – aut. past.) nuotaikos. Šiuose vakarėliuose nėra užtaiso, tai laikina ir trapi bohema.
– Kodėl nebėra tos senosios bohemos?
– Senoji karta išmirė ar užsikodavo. Naujos neatsirado dėl pasikeitusių socioekonominių sąlygų. Dalyvauti bohemoje neapsimoka. Taip pat ankstesnės bohemos nariai, tokie kaip Gytis Norvilas ar Antanas Šimkus, patys tapo oficiozinės kultūros vėliavnešiais. Ir jie kreivai žiūri į praeities etapą, neteikia naujajai bohemai privilegijų. Pats dievinu ir heroizuoju ankstesnius laikus, o kiti juose nemato nieko gero ir nori juos užmiršti. Tad tokia būtų psichologinė priežastis – naujasis kultūros elitas nebeteikia naujajai bohemai privilegijų, ten krauti kultūrinio kapitalo nebeįmanoma. Jis pradėtas kaupti kitose vietose ir kitais būdais. Užsiimama literatūriniu turizmu – nuolat važinėjama po užsienį, palaikomi rizominiai ryšiai su kita publika, o ne vietiniais.
– Prisimeni savo pirmą sutiktą, didelį įspūdį padariusį rašytoją?
– Sąjūdžio laikais buvau dar jaunas studentas. Pilies gatvės pradžioje lankydavausi tokiame bare „Čiobrelis“. Ten sutikau Tomą Arūną Rudoką ir nustebau, kiek daug jaunų merginų korėsi jam ant kaklo. Tai padarė didžiulį įspūdį, supratau, kad būti rašytoju apsimoka. Su juo užmezgėme alkoholinius ryšius ir per jį pamažu įsitraukiau į bohemą. Mano antroji žmona Marija taip pat buvo prie meno ir padėjo pereiti nuo rinkodaros ir ekonomikos prie menžmogių.
– Kai baigei studijas, baigėsi ir sovietmetis. Ar tai turėjo įtakos tavo tolesnio gyvenimo planams?
– Kaltinu gariūnmetį dėl savo senų svajonių žlugimo, nes nuo mokyklos laikų save įsivaizdavau tik kaip mokslininką, ėjau ta kryptimi. Baigiau 1990 m., įsidarbinau Mokslų akademijoje, Ekonomikos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Greitai, gal po kelerių metų, šie institutai pradėjo labai prastai gyventi. Išvykau pusmečiui į Vokietiją, ten parašiau disertaciją, perėjau į universitetą. Trejus metus dariau akademinę karjerą, dirbau dėstytoju, bet jos tęsti nebegalėjau, nes vyravo baisus skurdas, man, jaunam tėvui su dviem mažais vaikais, nebuvo įmanoma išlaikyti šeimos. Taigi nuėjau į verslą, iš pradžių vadovavau rinkodaros skyriui, paskui perėjau į reklamos agentūrą.
– O kada įsiliejai į bohemą?
– Apie 2000 metus. Per T.A.Rudoką pradėjau dažniau sėdėti „Suokalbyje“, užsisuko visai kitas gyvenimo būdas. Buvo atgrasu reklamos agentūra, supratau, kad apgaudinėju žmones ir pardavinėju orą. Susižavėjau bohema. Tuo metu manyje dar ruseno stiprus kūrėjo kultas, kurio dabar nebeturiu.
– Kas jį užgesino?
– Intymus bendravimas su kūrėjais. Supratau, kad jie tuščiaviduriai žmonės ir kai kuriuose, be išpurtusio ego, nieko kito daugiau nėra.
– Ar tas pyktis vėliau pagimdė Castor&Pollux?
– Nebuvau pirmasis iniciatorius, bet prisijungiau prie projekto ir ėmiau jame dominuoti. Viskas prasidėjo nuo atskalūno Makso Kempinskio, nežinau, kokių psichologinių ar psichopatinių paskatų kritikuoti literatus jis turėjo... Kolektyvinio pseudonimo iniciatoriumi buvo ir Gintaras Beresnevičius. Tuometinė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Jūratė Visockaitė buvo už tai, kad atsirastų neformalios literatūros kritikos prošvaisčių, tad mes ir pavarėm.
– Niekas iš literatų paskui nesiūlė už tai į galvą?
– Ateidavo kartais į redakciją piktų laiškų. Daug iš provincijos kultūrininkų, kuriuose jie rašydavo, kad tokios kritikos skelbti negalima. Esu išsisaugojęs piktą, redakcijai adresuotą Sigito Parulskio laišką su grasinimu teismais. Apskritai, manau, Castor&Pollux vėliau padarė įtakos literatūros kritikai, ji tapo subjektyvesnė, drąsesnė ir ekspresyvesnė.
– Kaip atrodo tavo kasdienybė? Ką dabar rašai?
– Išėjo mano knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai. 1944–1990“ II dalis. Taip pat turiu daug nebaigtų darbų, susietų su Vilniumi. Į naujausią knygą netilpo daug reliktų, negražu numesti. Taip pat noriu važiuoti tyrinėti Klaipėdos, kuri yra lyg balta dėmė istoriografijoje.
– O gimtasis Kaunas nedomina?
– Miestas smarkiai pervertintas, sukurta aureolė apie tarpukario modernizmą, net šlykštu. Baisus tas kaunietiškas modernizmas, nutolęs nuo kanonų ir paprastumo. Miestas istoriografiškai sugadintas ir ten man nėra ko veikti. O Klaipėda tebėra terra incognita.
– Esu girdėjusi legendų, kad tau užtenka labai mažai miego.
– Melas, mėgstu pamiegoti. Tiesa, bohemos laikais galėjau daug išgerti, nueiti miegoti trečią, o keltis darbingas aštuntą ir arti kaip jautis, o vakare vėl tęsti girtuoklystes. Paskui pagirios ėmė stiprėti. Buvau sukurtas gerti, bet paskui gamta tai nuostatai pasipriešino ir užsiundė ant manęs ūminį pankreatitą.
– Buvo sunku mesti gerti?
– Ne, nebuvo. Kilo gyvuliška mirties baimė, kurią įdiegė ligoninėje, kai parodė antrąkart pankreatitu susirgusius, lyg daržoves atrodančius ligonius. Taip pat prisidėjo mano gera atmintis, nes puikiai atmenu pragariškas pagirių kančias.
– Kur dažniausiai rašai?
– Namuose, man patinka vienišas darbas tyloje ir ramybėje.
– Koks esi buityje? Moki įkalti vinį?
– Man atrodo, viską darau tobulai, bet, Marijos supratimu, ūkyje esu niekam tikęs. Šiaip nuo seno niekinu buitį. Prie to prisidėjo anarchistinės nuostatos, kad gėda puikuotis turtais. Laikiausi egzistencinės nuostatos, kad niekada nesistengsiu gyventi nuosavame būste, nes esu laikinas šiame pasaulyje, vienkartinis. Ilgai nuomojausi būstą, bet paskui Marija mane privertė imti paskolą ir tapti savininku. Nors tai prieštaravo mano nuostatoms, numojau ranka – tesižino. Man patinka minimalizmas, mėgstu funkcionalumą. Dabar gyvenu tarsi įkalintas tarp oranžerijų, antikvarinių baldų, veidrodžio, kuris atrodo, tarsi būtų pavogtas iš Ermitažo, – visa tai man svetima. Bet nesu pretenzingas, įpratau ir nebekreipiu dėmesio.
– O gamtos tau reikia?
– Aš pats esu gamta ir Marija yra gamta. Mums užtenka gamtinio santykio dviese. Antakalnis taip pat suteikia sodybos įspūdį. Išeinu į balkoną. Šalia auga klevas, tad kaip Granauskas sėdžiu po juo ir rūkau, rūkau.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
