Knyga sunkiai nusakomo žanro, joje, pasak paties Dariaus, išsakyta tai, kas lieka „už kadro“ vizualinio meno kūriniuose bei parodose. Pavasario pabaigoje Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje Rašytnamis su D.Žiūra ir menotyrininke, kultūros politikos tyrinėtoja, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresniąja mokslo darbuotoja Skaidra Trilupaityte kalbėjomės apie tekstinės ir vizualinės raiškos skirtumus bei „Diserio“ fenomeną.
Pirmiausia Dariaus teiraujuosi apie knygos pavadinimo atveriamas prasmes. Žodį „disertacija“ esame pratę tapatinti su didelės apimties akademiniu veikalu, kuriame sudėtinga rasti asmeniškumų, tačiau visame „Diseryje“ atvirai kalbama apie asmenines patirtis, gyvenimo faktus, meninius bei gyvenimiškus pasirinkimus ir netgi paties autoriaus buitį. Atsakydamas į klausimą, jis pastebi, kad knyga tiesiogiai susijusi su jo Vilniaus dailės akademijoje apginta disertacija:
„Reikia pabrėžti, kad čia meno krypties disertacija, kurios svarbiausias įrankis – meninis tyrimas, kurį derėtų skirti nuo mokslinio tyrimo. Meninis tyrimas Lietuvoje palyginti naujas dalykas. Kai studijavau, buvau pirmųjų meno doktorantų dešimtuke. Iš tiesų visame pasaulyje nuolat vyksta polemika, kas yra meninis tyrimas. Keliamas klausimas, kaip apskritai tyrimas gali būti meninis. Esama radikaliai skirtingų nuomonių. Kiekvienas universitetas turi savo požiūrį. Ir, manau, niekada nebus prieita prie kokio nors bendro, vieno modelio.
Pačioje Akademijoje irgi nuolat vyko polemika, kas tai yra. Supratau atsidūręs gana neaiškioje situacijoje, nes skirtingų autoritetų nuomonės tuo klausimu nesutampa. Todėl pasirinkau modelį, kuris pačiam labiausiai priimtinas. Iš tiesų mano pozicija tokia, kad meninis tyrimas remiasi visų pirma menine tiesa. Meninė ir mokslinė tiesa – skirtingi dalykai. Meninė tiesa remiasi subjektyviu požiūriu. Visi gerai žinom tą jausmą, kai išeinam iš kino teatro, o filmas tęsiasi toliau. Kartais jis gali tęstis neribotą laiką.
Pasaulis nuo to lyg ir nepasikeičia, kad pamatėm tą filmą. Bet mums patiems viskas ima atrodyti kitaip. Tai menininko subjektyvaus matymo ir subjektyvios tiesos poveikis – esminė meno kūrinio sudedamoji dalis. Mano disertacija taip pat remiasi šia pozicija. O knygos pavadinimas nurodo į neformalų požiūrį į doktorantūros studijas. Taip pat „Diseryje“ nėra dalies į akademinį kontekstą orientuoto turinio ir įvairių privalomų dalykų, buvusių disertacijoje.“
Skaidrai pačiai buvo netikėta, kad ši knyga jai aktuali ne tik kaip menotyrininkei, bet ir visų pirma kaip skaitytojai:
„Sėdžiu čia studijoje klausydamasi judviejų ir mąstau apie „Diserio“ autentiškumą. Dariaus kalboje nuskambėjo žodis „tikras“, „tikras darbas“, „tikra disertacija“, aš tos „tikros“, pirminės, kuri buvo apginta, nesu skaičiusi. Skaičiau „Diserį“, kuris totaliai užbūrė netikėtumu bei neprognozuojamumu.
Prieš imdama į rankas knygą, nemaniau, kad man – ne kaip dėstytojai, ne kaip menotyrininkei, o kaip skaitytojai – bus taip įdomu, prasminga. Atkreipiau dėmesį, kad knygoje nuolat pasikartoja akronimas SWIM, išplaukiama iš teksto, iš situacijos, taip pat mirties ir gyvenimo motyvai. Ir čia kyla klausimas, kodėl tokie dalykai negali būti ginami kaip galutiniai rezultatai akademinėje institucijoje, kurioje vyksta gynimai su taryba, komitetu, kai turi būti pristatomi uždaviniai, skaidrėse chronologiškai rodomi kūriniai ir pan.
Man norėtųsi, kad tokie tekstai kaip „Diseris“, kuris, kiek žinau, dabar daro didelę įtaką ir jauniesiems, ir vyresniems meno doktorantams, ir baigusiems meno studijas, galėtų savotiškai atverti galimybes. Pavyzdys, kad gali daryti kažką kūrybiškesnio ir tai nebūtinai mažiau akademiška.“
Darius knygoje atkreipia dėmesį, kad rašydamas negali žaisti su šviesa, negali pasislėpti už mašinos, įrenginio. Perskaičiusi šiuos žodžius mąsčiau, kad kurdamas tekstą turi pasikliauti savimi gerokai labiau negu techniniais tarpininkais, tarkim, kamera ar fotoaparatu, bet meninės priemonės, tokios kaip kinui būdingas montažas, pradžią randa būtent literatūroje, tad pasislėpti ir sumėtyti pėdas autoriui čia tikrai esama erdvės ir galimybių. Įdomu, kad pats Darius, supratęs teksto rašymą kaip kūrybą, kurioje nėra vietos pasislėpti, net nebando slapstytis.
Darius, kaip autorius, ateinantis iš šiuolaikinio meno lauko, atrodo ištroškęs neįtarpinto santykio ir aktyviai jį propaguodamas atveria lietuvių literatūros laukui naują ir gaivią prieigą prie teksto.
Paklaustas apie vizualinės ir tekstinės raiškos skirtumus autorius teigia, kad kuriant ir rengiant parodas visada likdavo daug neišsakytų minčių:
„Įdomus jausmas yra išleisti knygą. Tu pati paminėjai sąsajas su vizualiąja kūryba; kai darai ką nors vizualaus, dažniausiai nekalbi. Viskas lieka labiau abstraktaus lygio. Nepaisant to, kad tai gali būti labai kontroversiškas kūrinys, tačiau parodinis formatas visada kelia tam tikrą neišsipildymo jausmą. Kad ir kokia būtų pavykusi paroda, ji vis tiek visada yra kaip spektaklis, kuris vyksta čia ir dabar.
Paroda eksponuojama, tada išmontuojama ir tampa istorijos dalimi. Ir nei nufilmuoti, nei nufotografuoti nepavyksta taip, kad vėl ją patirtum. Lieka tik dokumentacija. Ji taip pat tėra abstraktus vaizdas, kurį gali nuskaityti matę žmonės, bet tiems, kurie nematė, apskritai viskas keistai atrodo, nes dingsta visa atmosfera, orkestruotė, parodos sustygavimas.
Po parodos atsiduri duobėje, iš kurios turi vėl kabarotis. Nes esi menininkas tik tol, kol kuri. Lyg voverė rate. Ir man, kaip menininkui, pamažu kaupėsi neišsikalbėjimo jausmas. Atrodė, kad svarbūs yra ne tik vizualūs kūriniai, eksponuojami parodose, bet ir tai, kas vyksta su manimi, menininko būsena, kuri galbūt pažįstama ir kitiems.“
Pasak Skaidros, rašyti tikrai nėra lengva, tačiau Dariui tiesiog pavydėtinai lengvai pavyksta nepretenzingai tekste išreikšti mintis:
„Prisimenu Dariaus knygos pristatymą Knygų mugėje. Tuo metu nebuvau skaičiusi „Diserio“, bet jis tada sakė: „Na, rašyt visi moka, tad susilaužiau koją ir bandžiau rašyti.“ Tai išgirdusi pyktelėjau. Ką reiškia „visi moka rašyti“? Niekas nemoka rašyti! Labai retai sutinku savaime rašyt mokantį žmogų. Tam reikia mokytis. Aš pati mokausi. Kai kurie mano pažįstami, menininkai taip ir neišmoksta. Galbūt Dariaus atveju yra taip, kaip su švilpavimu.
Kai kurie vaikai tiesiog ima ir švilpauja, jiems net nereikia pastangų, o kitiems tenka ilgai stengtis. Nežinau, ar čia talento reikalas, bet galvoju apie struktūrą, apie žodžių vartojimą, apie kalbą. Apie visišką šios knygos nepretenzingumą. Buvo malonu skaityti girdint individualų balsą. Nebuvo kažin kokio noro parašyti romaną, pasirodyti prieš dėstytojus ar išsukti ką nors taip, kad būtų daug tarptautinių žodžių, o šito meno doktorantūros teoriniuose darbuose labai dažnai pasitaiko.
Rasim čia, beje, paminėtų teoretikų, garsių pavardžių. Jos atsiranda, kaip ir mums dabar bendraujant, tarsi šiaip, nes Darius rašo dienoraštį. Galim ką nors tiesiogiai paminėti, galim minėti tarp eilučių, bet iš to nereikia daryti jokios parodomosios reprezentacijos. Gimsta literatūra plačiąja prasme“.
Darius pripažįsta, kad rašyti norėjosi seniai, tačiau vis nesusiklostydavo tam palankios sąlygos, kol galiausiai gyvenimas viską taip sudėliojo, kad nerašyti buvo sunkiai įmanoma: „Kildavo mintis užsiimti rašymu. Bet vis nebuvo laiko. Be šansų. Negi viską mesi, imsi ir rašysi? Baisu.
Gyvenimas kupinas įdomiausių dalykų, gražus oras, viskas žydi, o tu dabar sėdėsi ir rašysi. Na, nesąmonė. Šie dalykai atrodė visiškai nesuderinami. Bet mintis apie rašymą iškildavo. Visada atkreipdavau dėmesį į tokius pasakymus: „Koks įdomus buvo mano gyvenimas, jeigu būčiau rašytojas, kokią knygą parašyčiau…“ Galvodavau: „Tai imk ir parašyk!“ Man bet kokioje kūryboje prioritetas visada buvo ne talentas, o turėjimas ką pasakyti. Visada maniau: jei turi ką pasakyti, bandyk ir kažkaip pavyks. Tiesiog reikia daryti.
Nepavyks vienu būdu, galbūt pavyks kitu. Visi šie apmąstymai baigėsi, kai susilaužiau koją: Palangos sanatorijoje gulėjau porą mėnesių, puikiai maitinamas tris kartus per dieną. Dvi valandas trunkančios procedūros. Ir viskas. Daugiau nėra ko veikti. Tai buvo tobulas laikas užsiimti rašymu. Būtent tuomet parašiau pirmą įvadinį tekstą, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Kai vėl pradėjau vaikščioti ir grįžau į Vilnių, sužinojau, kad Dailės akademijoje atsirado meno doktorantūra, su tuo tekstu ten ir įstojau. Ir tada pagavau rašymo „kablį“. Nes supratau, koks tai galingas dalykas.“
Viso pokalbio „Man kūryboje prioritetas visada buvo ne talentas, o turėjimas ką pasakyti“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su tarpdisciplininiu menininku Dariumi Žiūra ir menotyrininke Skaidra Trilupaityte kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
