„Tai yra nevaržomos fantazijos rezultatas, – teatrališkai sakė profesorius ir mirktelėjo: – Yra ir skandalingų dalykų; vaikams net nesiūlyčiau skaityti kai kurių fragmentų!“
Aplink matau mokslines knygas lentynose ir mokslinius žurnalus, kuriuose publikuoti paties profesoriaus straipsniai.
Tačiau naujausias Liudo Mažylio kūrinys – knyga „99 metai po įvykio“ – pasakoja išgalvotą istoriją apie žmogų, suradusį svarbiausią Lietuvos Dokumentą.
„Šita knyga nepavaizduoja Liudo Mažylio labai rimtu žmogumi“, – sako mokslininkas, prieš metus Berlyne suradęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą.
Su profesoriumi Liudu Mažyliu kalbėjome apie jo debiutinę knygą „99 metai po įvykio“, šios istorijos ryšį su tikrais įvykiais, taip pat – apie rašymo procesą ir ambiciją parašyti daugiau grožinių kūrinių.
– Profesoriau, kodėl pasirinkote rašyti ne autobiografiją, bet romaną, fikciją?
– Knygoje yra ir segmentas, kuris visiškai dokumentinis. Gal ne autobiografinis, bet labiau kaip dienoraštis; kaip diena po dienos vyko įvykiai.
Bet didžioji knygos dalis yra fikcija, kaip jūs teisingai suformulavote. Išmonė. Meninė išmonė.
Tos meninės išmonės būtinybė atsirado todėl, kad tikrosios Vasario 16-osios akto originalo suradimo aplinkybės logiškai nėra iki galo paaiškinamos. Daugybėje susitikimų su žmonėmis – ir iki šitos knygos parašymo, ir po to – visada lieka tam tikras paslapties momentas. Kaip taip galėjo būti? Tu tikrai nežinojai ir per pusdienį suradai? Tikrai tavęs niekas nenavigavo? Kaip tu tai paaiškinsi?
Aiškinau dokumentiškai, aiškinau pasakodamas apie įvykius minutė po minutės, bet nei savęs, nei kitų neįtikinau. Net buvo kilusi mintis, kad reikia rasti fantastinį paaiškinimą – nuoseklų, logišką, bet fantastinį.
Dabar, parašius šią knygą (žvilgsniu rodo į priešais ant stalo gulinčią „99 metai po įvykio“), pasidarys dar neaiškiau. Tai yra meninė išmonė, konkrečiai nepaaiškinanti, kaip ir kodėl atsirado Dokumentas, bet pridedanti krūvą naujų trajektorijų, kurios skaitytojui galėtų būti įdomios.
– Tada paklausiu konkrečiau. Personažai – Kolekcionierius, Istorikas, Vienišius, verslininkas, siūlantis milijoną – jie turi savo atitikmenis tikrovėje?
– Kaip matot, personažų vardai yra labai apibendrinti. Čia jau tik skaitytojas galės rekonstruoti juos ir galbūt atpažinti vieną ar kitą personažą.
Beje, ten nėra žodžio verslininkas. Yra Dirigentas.
– A, taip, atsiprašau. Dabar jau aš apibendrinau klausdamas.
– Įsivaizduoju, kad skaitytojas prikurs pagal savo fantaziją, gal net įžvelgs vienokių ar kitokių pažįstamų bruožų toje meninėje išmonėje.
Bet tokių personažų tikrovėje nėra buvę; su tokiais veiksmais, tokiomis charakterių savybėmis ar tokiomis biografijomis, kurių detalės atsispindi knygoje.
Man kaip debiutantui atrodo, kad daug kas pavyko.
– Jūsų personažai neturi vardų. Kodėl pasirinkote tokią meninę priemonę?
– Na va, turbūt tai susiję ir su tuo ankstesniu klausimu. Kaip aš įsivaizduoju, jie yra tam tikri štampai. Žmonės-štampai, žmonės-ženklai, žmonės, turintys rinkinį tam tikrų savybių.
Man atrodė, kad tokiu atveju aš galėsiu į vieną asmenį su tokiu labai apibendrintu vardu – ar tai būtų Istorikas, ar Dirigentas, ar kitas – sudėti tam tipažui būdingų savybių; tiek psichologinių, tiek elgsenos.
– Dalis knygos yra parašyta lyg dienoraštis.
– Tai vienas segmentas yra lygiai toks.
– O tikrovėje ieškodamas Akto rašėte dienoraštį?
– Taip. Be to, žmonės, kurie sekė mano įrašus socialiniuose tinkluose dar iki akto suradimo, šioje knygoje ras tam tikrų sąsajų su tikrosiomis paieškomis.
Paradoksalu, bet socialiniuose tinkluose dar sausį rašiau apie įvykius, kurie nutiko vėliau kovą. Pavyzdžiui, kaip atrodys suradimo momentas. Kažkokiu būdu mano profilyje įvykiai būdavo aprašomi anksčiau, nei nutikdavo tikrovėje.
– Ir jūsų knygoje tai yra viena iš siužeto linijų – vyksmas socialiniuose tinkluose.
– Taip taip. Vyksmas socialiniuose tinkluose. Ir tai vyko gerokai iki tikrosios suradimo datos.
– Prieš Akto radimą žiniasklaidoje vyko kitas vyksmas. Bendrovė „MG Baltic“ pasiūlė milijoną tam, kas suras Vasario 16-osios akto originalą. Ir kai jūsų knygoje perskaičiau epizodą apie Dirigentą, siūlantį milijoną Akto radėjui, pagalvojau, kad tai – skandalinga. Pagalvojau, kad esate tikras avantiūristas. Kaip atsirado šita siužeto linija?
– Taigi jūs pats pasakėte – iš žiniasklaidos!
– (Aš juokiuosi, profesorius šypsosi) Supratau. Ar tai turi ką nors bendro su tikrove?
– Visiškai meninė išmonė.
Viešai žinomi faktai, kurie nebuvo paneigti, taip pat yra šioje knygoje. O visa kita – gryniausia fantastika.
– Man tas epizodas labai patiko, intriga užmesta kaip reikiant.
– Tai jeigu visa tai atsirado viešai, tai aš turiu teisę ir į knygą dėti, ar ne?
– Žinoma. Į meno kūrinį galima dėti viską, ką širdis geidžia. Profesoriau, knygos veiksmas vyksta ne tik Lietuvoje, bet nuo Sirakūzų iki fronto linijos rytinėje Ukrainoje. Kaip istorijoje atsirado Ukraina? Ar ten tikrai vyko su Aktu susijusios paieškos?
– Visų pirma, Ukrainos tema man yra svarbi.
Antra, visiškai dokumentinis įvykis – man teko atidėti savo kelionę į archyvus Berlyne, kadangi pakvietė nuvykti į Ukrainą, į Zaporožę, 150 kilometrų nuo fronto linijos. Tai aš realiai ten buvau.
O visa kita ir vėl yra išmonė, dar inspiruota ir Dovydo Pancerovo knygos apie tikrus įvykius Ukrainoje. Grynių gryniausia išmonė; nenoriu čia vartoti nelietuviško žodžio blūdai, bet kartais gyvenime aš mėgstu tą žodį (nusijuokia).
– Ukraina atrodo labai įdomi vieta perkelti Akto paieškas.
– Tai ir labai gerai.
– Profesoriau, pakalbėkime apie rašymo procesą. Papasakokite, kaip dirbote. Turėjote detalų knygos planą ar sėdote rašyti turėdamas tik idėją?
– Veikiau tas antrasis variantas.
Buvo daug visokių ambicijų: kad knygoje skambėtų mano mėgstama muzika, kad būtų citatų iš mėgstamų literatūros kūrinių ir panašiai.
Bet jeigu klaustumėte, ar sėsdamas rašyti knygą, žinojau, kuo ji baigsis, atsakymas būtų ne. Žinojau pirmąjį sakinį, žinojau, kaip vystysis veiksmas, bet kuo viskas baigsis – nežinojau.
Turbūt nieko blogo nepadarysiu, jeigu išduosiu jums, kad jau rašau antrąją knygą; yra nemažai pasistūmėta šiuo klausimu. Štai toje antrojoje knygoje aš jau turiu ir pirmąjį sakinį, ir atomazgą.
Turbūt nieko blogo nepadarysiu, jeigu išduosiu jums, kad jau rašau antrąją knygą; yra nemažai pasistūmėta šiuo klausimu. Štai toje antrojoje knygoje aš jau turiu ir pirmąjį sakinį, ir atomazgą, – sakė L.Mažylis.
– Papasakokite apie savo darbo ritmą: rašydavote po darbo universitete ar turėjote kažkiek laiko vien tik rašymui, laukdavote įkvėpimo ar rašydavote griežtai pagal planą?
– Dalį teksto aš jau turėjau, nes buvo tie įrašai socialiniuose tinkluose ir fragmentai iš mano paties užrašų darbo knygelėje, tokioje kaip šita (parodė juodą užrašų knygutę).
O toliau rašant atėjo ir vis stiprėjo toks pasimėgavimas, kad laisvai leidau plaukti fantazijai, ir nemaža dalimi ta knyga man pasirašė pati, kaip dabar sakau.
Reikia suprasti, kad mano gyvenimas labai suintensyvėjo po Akto suradimo...
– ...suprantama...
– ...ir atrodytų, kad laiko negalėjo būti. Bet iš tikrųjų laiko atsirasdavo.
Aš ir toliau gyvenau dėstytojo gyvenimą. Pavyzdžiui, važiavau į Brno miestą pagal „Erasmus“ sutartį. Ten dėsčiau keturias dienas. Traukiniuose, lėktuvuose, autobusuose rašiau. Puikiai rašėsi! Tiesiog nuostabu! Čia gal kaip debiutantui taip.
Brno pamačiau gatvėmis važinėjantį alaus tramvajų: tu ten įlipi, iš čiaupo alus bėga, o tu žiūri per langą. Tai iškart šita scena atsirado ir knygoje.
Tai tie epizodai tiesiog tūpė vieni prie kitų ir formavosi istorija.
Pagrindinis darbas vyko Latežeryje. Kaip profesorius pasinaudojau man priklausančiomis atostogomis ir pusantro mėnesio praleidau miške, beveik niekur neišvažiuodamas, tik į du susitikimus nuvykau – į Daugus ir į Alytų. O visą likusį laiką skyriau knygos teksto tvarkymui.
Nežinau, kiek tai interviu objektas, bet galiu išduoti vieną paslaptį. Kai po suradimo grįžau į Lietuvą, neilgai trukus man paskambino Jurgita iš „Šviesos“ leidyklos. Ir jinai man sako: darom sutartį dėl knygos. Tai apie ką čia ta knyga turi būti, sakau. Tai apie suradimą. Ne, sakau, sutarties aš tikrai nesirašysiu, nenoriu įsipareigoti.
Jurgita paskambino ir antrą kartą. Tada kaip įprasta aš pasitariau su dukra. Ji man sako: tėvai, jau tik šito nedaryk, neturėsi laisvos vasaros; neįsipareigok.
Jurgita ir trečią kartą paskambino. Sakau, Jurgitai tikrai ne, nesirašysiu aš jokios sutarties.
Per vasarą parašiau knygą, skambinu Jurgitai ir sakau: Jurgita, galime rašytis sutartį. Jurgita sako: profesoriau, aš žinojau, kad jūs savo įsipareigojimų laikotės. O aš sakau: bet Jurgita, aš nieko neįsipareigojau! O ji atsako: o aš supratau, kad įsipareigojote (juokiasi).
Matyt, dėstytojas ir studentas užmezga kažkokį ypatingą ryšį.
– O Jurgita buvo jūsų studentė?
– Taip taip.
Tai štai. O tada vyko redagavimas, kruopštus kalbos ir stiliaus tvarkymas. Tai man buvo nauja.
Antrą knygą rašysiu jau žinodamas.
– Skaičiavote, kiek laiko rašėte knygą? Jeigu skaičiuotumėt nuo pirmo sakinio iki redagavimo pabaigos?
– Balandis, gegužė, birželis, liepa. Tai apie keturis mėnesius.
– Nemažai.
– Nežinau, čia mažai ar nemažai. Turint omeny, kad rašiau laisvalaikio ir atostogų sąskaita – gal nemažai.
– Knygos ritmas yra labai greitas...
– …O! Labai gerai, kad šitai pastebėjote. Man tai yra knygos privalumas, kai viename sakinyje veiksmas ar veiksmo vieta gali pasikeisti. Tai laikau savo knygos pliusu.
– Norėjau klausti, kokią grožinę literatūrą pats skaitote? Nes jūsų knygos stilius primena trilerį.
– Jūs čia taikliai parinkote žodį, nes pirmas planas toks ir buvo. Kai aplinkiniai klausdavo, sakydavau, rašau trilerį. Tik vėliau, jau rašant knygą, atsirado tas veiksmo dokumentikos žanras. Šiaip, tai – kinematografo žanras, tik čia pabandyta papasakoti istoriją ne kino vaizdais, o tekstu.
O kalbant apie trilerio žanrą, tai net tiesiogiai yra viena citata iš Dano Browno trilerio: kurį laiką jiedu bėgo drauge. Tuomet Ukrainoje stovėjau prie knygų lentynos, žiūriu – Danas Brownas. Paėmiau ir sakau aplinkiniams, kyštelsiu pirštą. Ir pataikiau į tą sakinį: kurį laiką jiedu bėgo drauge. Tik mano siužete tas sakinys transformavosi į jiedu bėgo drauge gana ilgą laiką.
– Galiu suprasti, kad antroji knyga taip pat bus trileris?
– Antroji tai iš tikrųjų bus grynas trileris. Apie šitą pirmąją galima visaip sakyti, nes yra intarpų, kurie paklustų įvairių žanrų apibrėžimams.
– Antroji knyga tęs šią istoriją?
– Čia paslaptis, bet bent jau galiu pasakyti, kad kai kurie veikėjai išliks tie patys.
Šiek tiek išduosiu savo kūrybines paslaptis; va jums pirmam dabar sakau – norėčiau, kad antrojoje knygoje personažų skaičius mažėtų ir kiekvienas turėtų savo atpažįstamą charakterį. Ir kad būtų daugiau pagarbos jiems. Matai, autorius turi teisę su savo personažais elgtis be galo autokratiškai – čia įvedė jį į veiksmą ir jau kitam sakinyje su juo atsisveikina; čia jis šoktelėjo kažkur Berlyne iš traukinio ir niekad daugiau jo nebesutiksim.
Man pasidarė gaila. Todėl norėčiau, kad antroje knygoje personažų būtų mažiau ir jie būtų gerbiami.
Tai va toks iššūkis autoriui.
– Štai mes kalbame ir man atrodo, kad rašymas jums teikia didelį malonumą.
– Be abejo.
– Ar turite ambicijų literatūroje?
– Taip.
Jeigu likimas ir Dievas lemtų ilgus metus mėgautis rašymu – jeigu dar tas lengvumo jausmas, kurį dabar jaučiu rašydamas, išsilaikytų – tai būtų nuostabiausia senatvė, apie kokią galiu svajoti.
Savo debiutinę knygą „99 metai po įvykio“ Liudas Mažylis pristatys Vilniaus knygų mugėje, kartu su 15min žurnalistu Dovydu Pancerovu. Renginys vyks šeštadienį, 17 val., salėje 5.1.
