Agnė Žagrakalytė (g. 1979) – poetė, eseistė, literatūros kritikė. Išleido du eilėraščių rinkinius – „Išteku“ (2003) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008), jos poezija versta į septynias užsienio kalbas.
„Eigulio duktė: byla F 117“ – pirmasis Agnės Žagrakalytės prozos kūrinys. Tai spalvinga giminės saga, net kelių kartų istorija, paremta tikrais faktais ir įvykiais. Išlavintu žodžiu kuriamas be galo įtaigus pasaulis – rupų realistinį pasakojimą, sodrius vaizdus neretai keičia nervinga, trūkčiojanti poetinė kalba. Tikrovės įspūdį dar sustiprina išmoningai dėliojama dokumentinė medžiaga (laiškai, dienoraščiai, žinutės iš spaudos ir pan.).
Knygos centre – Juozas Žagrakalys, realus asmuo, nepriklausomos Lietuvos teisininkas ir kultūrininkas, dramatiško likimo žmogus. Jis tampa savotišku knygos bendraautoriu – skaitome jo prisiminimus, literatūrinius bandymus. Svarbus vaidmuo tenka ir Juozo mylėtoms moterims. Ryškiausia iš jų – eigulio duktė Antanina Čeilytkaitė, žinoma prieškario vertėja. Žvelgdama iš šių dienų perspektyvos, autorė seka, kaip atsikartoja likimai – tiek vienos giminės, tiek visos tautos gyvenime.
Pasakoju istorijas, nutikusias nuo 1815 iki 1977 metų – Lietuvoje, Švedijoje, Suomijoje, Vorkutoje ir Kazachstane. Seku istorijas apie linus, obelis, bulves, pomidorus, vynuoges, vištas ir žirgus. Istorijas apie lietuvius, karaimus ir žydus, čigonus, apie intelektualus, sodininkus, ūkininkus, kunigus ir žolininkes, midaus virėjus ir abstinentus, apie žodžių rinkėjus. Redaguodama nuobodų ir, rodos, grafomanišką seniai mirusio giminaičio rankraštį, prisikasiau iki Retų knygų ir rankraščių skyriaus archyvo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, iki KGB tardymo dokumentų. Bet už smulkmenišką archyvų paviešinimą man buvo svarbesni klausimai „kas atsitiko“ ir „kaip kam baigėsi“.
Agnė Žagrakalytė
