Dauguma klasikinių kūrinių vis dar išlaikė savo aktualumą, nes jie kalba apie universalius dalykus – tuos, kuriuos sutiksime, pavyzdžiui, ir XX amžiaus pradžioje, ir XXI amžiuje. Tai nelygybė, visuomenės moralė, rasizmas ir pan. Tokie klasikiniai literatūriniai kūriniai skaitytojams leidžia pažvelgti į tai, kaip to meto visuomenės sprendė tam tikras problemas. Galų gale, tokios knygos mums leidžia pasimokyti iš istorijos ir į jos paraštes nugulusių klaidų.
Štai dešimt klasika tapusių kūrinių, kurie vis dar yra svarbūs, kai pradedame kalbėti apie šių dienų politiką, visuomenę ir kultūrą. Šį sąrašą sudarė „Bustle“ apžvalgininkė Charlotte Ahlin.
George'as Orwellas, „1984“
Britų rašytojas garsiąją knygą išleido dar 1949 metais. Joje pasakojama apie ateities visuomenę, kurioje sekamas kiekvienas gyventojo žingsnis. Tokiame pasaulyje gyvena Vinstonas Smitas, kurio darbas – istorijos perrašymas. Giliai širdyje jis priešinasi totalitariniam pasauliui, tačiau įsimylėjęs supranta, kad šioje visuomenėje laisvės kaina yra išdavystė.
Knyga tapo itin aktuali išpopuliarėjus terminui „fake news“ (melagingos naujienos). Šis terminas neretai siejamas su Donaldu Trumpu, o jam tapus JAV prezidentu, knyga „1984“ grįžo į bestselerių sąrašus. Tai yra vienas garsiausių G.Orwello kūrinių.
Chinua Achebe, „Griūtis“
1958 metais išleistas romanas išgarsino Nigerijos rašytoją Chinua Achebe. Knygoje pasakojama apie britų kolonistų ir igbų kultūros susidūrimą pietryčių Nigerijoje – regione, iš kurio kilo pati knygos autorė. Kaip rašo apžvalgininkė Ch.Ahlin, romanas „Griūtis“ mums leidžia geriau suprasti, kaip pasaulis pateko į dabartinę netvarką. Kartu jis pasakoja apie pasaulio kolonizavimo pradžią, kai tokios šalys kaip JAV ir Didžioji Britanija kaip įmanydamos greitai skverbėsi į pasaulį, o dabar vis garsiau kalba apie atsitraukimą ir izoliavimąsi nuo visų.
Aldous Huxley, „Puikus naujas pasaulis“
Tai laikoma garsiausia Anglijos rašytojo Aldous Huxley knyga, kuri pirmą kartą išleista 1932 metais. Antiutopinis romanas, panašiai kaip ir „1984“, pasakoja apie ateities visuomenę, kurioje totalitarinė santvarka naikina žmogiškumą. Žmonių klonavimas ir jo padariniai, rausvoje diskotekų prietemoje apsvaigusios nuo narkotikų poros, seksas be meilės visų su visais, šeimos nykimas, materialinių gėrybių sudievinimas, kolektyvinės isterijos priepuoliai, juodligės bombų sprogimai, „jausmų inžinerija“, arba valstybė, diktuojanti rašytojams ką rašyti – ką nors apie nieką (prisiminkime Stalino „sielų inžinierius“), požiūris, jog istorija – paistalai, jog mums nereikia senienų – visa tai pranašiškai aprašė talentingas rašytojas, teigiama knygos anotacijoje.
„Puikus naujas pasaulis“ yra vienas reikšmingiausių XX amžiaus kūrinių, kurio kontekstas yra artimas šių dienų visuomenei.
Toni Morrison, „Mylima“
1987 metais išleistoje Toni Morrison knygoje kalbama apie gyvenimą Amerikoje po Pilietinio karo: į laisvę pabėgusi vergė iš meilės nužudo savo dukterį, kad ji nepatektų į jos persekiotojų rankas. Tai dramatiškas ir stingdantis pasakojimas moters kovą su vergove.
1988 metais romanas rašytojai atnešė prestižinę Pulitzerio premiją, „New York Times“ rengtoje apklausoje jis išrinktas geriausiu amerikiečių grožinės literatūros kūriniu, išleistu 1981-2006 metais. Pagal knygą 1998 metais sukurtas ir kino filmas, o pati romano autorė T.Morrison 1993 metais apdovanota Nobelio literatūros premija.
Victoras Hugo, „Vargdieniai“
Kelių tomų pasakojimas, kurį bendrai sudaro daugiau nei 1000 puslapių, yra vienas garsiausių iš prancūzų autoriaus Victoro Hugo kūrybos repertuaro. Pirma istorinės knygos dalis pasirodė 1862 metais, o visas pasakojimas apima 1815-1832 metų gyvenimą Prancūzijoje. „Vargdieniuose“ V.Hugo pasitelkdamas personažus analizuoja to meto įstatymus, politiką, visuomenės moralę, istoriją. „Bustle“ apžvalgininkė Ch.Ahlin rašo, kad šio romano pasakojimą galėtume palyginti su XXI amiaus Amerika, kur galima išvysti smurto, pajamų nelygybės, socialinės apsaugos trūkumo – čia skurdžiausias visuomenės sluoksnis yra pats pažeidžiamiausias. Kaip ir V.Hugo pasakojime.
Harper Lee, „Nežudyk strazdo giesmininko“
Mederniosios amerikiečių literatūros klasika – romanas pasirodė 1960 metais ir iškarto sulaukė daug dėmesio bei pelnė prestižinę Pulitzerio premiją. Romano veiksmas susijęs su autorės Harper Lee gyvenimo patirtimi – knygoje minimas įvykis buvo nutikęs netoli autorės gyvenamos vietos, kai tuo metu jai tebuvo dešimt metų.
„Nežudyk strazdo giesmininko“ pasakoja apie baltaodį advokatą, gyvenantį XX amžiuje, bet savo atžaloms skiepijantį toli gražu ne to laikmečio vertybes – jis juos skatina suvokti rasinę toleranciją. Tuo pačiu pats advokatas patenka į visuomenę suskaldžiusią situaciją – jis teisme gina juodaodį berniuką, kuris kaltinamas baltaodės mergaitės išprievartavimu. Būtent šios rasinės nelygybės galima pamatyti ir šių dienų visuomenėse.
Ralphas Ellisonas, „Invisible man“
1998 metais leidėjas „Moder Library“ šiai knygai skyrė garbingą devynioliktą vietą tarp šimto geriausių XX amžiaus anglų kalba išleistų knygų, o „Time“ įtraukė tarp geriausių romanų, išleistų 1923-2005 metais. Tai Ralpho Ellisono knyga „Invisible man“, kuri iš karto po pasirodymo 1952 metais tapo bestseleriu.
Knygoje pasakojama apie XX amžiaus pradžią ir problemas, su kuriomis susidūrė afroamerikiečiai: nacionalizmas, rasinė politika, individualumo ir asmens tapatybės paieškos. „Invisible man“ parašyti įkvėpė tokie autoriai kaip Jamesas Joyce'as ir Fiodoras Dostojevskis.
Ana Frank, „Dienoraštis“
Ši knyga tai vienas iškalbingiausių ir garsiausių holokausto liudijimų. Ana slapta rašė dienoraštį, kai kartu su šeima slapstėsi nuo nacių. Šį dienoraštį ji rašė nuo 1942 metų birželio 12 dienos iki 1944 metų rugpjūčio 1 dienos. 1945 metais, nesulaukusi net šešiolikos, Ana mirė koncentracijos stovykloje. Dienoraštį pasauliui paskleidė merginos tėvas – knyga pirmą kartą išleista 1947 metais.
Skaičiuojama, kad ši knyga yra išversta į daugiau nei 50 užsienio kalbų ir išleista daugiau nei 25 mln. egzempliorių tiražu. Knyga ne tik yra vienas unikaliausių karo liudijimų, tačiau atskleidžia ir žydų gyvenimo sąlygas ir kovą dėl išlikimo holokausto metais.
Kurtas Vonnegutas, „Skerdykla Nr. 5“
1969 metais išleistas satyrinis absurdo romanas yra laikomas viena garsiausių antikarinių knygų. Tuo pačiu tai yra viena geriausių amerikiečių rašytojo Kurto Vonneguto knygų. Kaip rašoma romano recenzijoje, šiame kūrinyje autorius suplaka aštrią satyrą, juodąjį humorą su mokslinės fantastikos elementais ir papildo tai sukrečiančiais autentiškais prisiminimais apie savo paties išgyventą Antrąjį pasaulinį karą.
Pasakojimo epicentre K.Vonnegutas vaizduoja save ir pasakoja jis apie Dresdeno bombardavimą, kurį karo metais jam pavyko išgyventi. Tai knyga, kuri yra laikoma savotiška autoriaus autobiografija. „Skerdykla Nr. 5“ aktuali šiuo metu, kai dažnai kalbama, kad pasaulis balansuoja ant Trečiojo pasaulinio karo ribos. Kaip karas atrodo? Tai bando pavaizduoti K.Vonnegutas. Šios knygos recenziją galite skaityti čia.
F.Scottas Fitzgeraldas, „Didysis Getsbis“
Koks gyvenimas Amerikoje gali būti puikus, galima pamatyti šioje garsioje 1925 metais išleistoje F.Scotto Fitzgeraldo knygoje. Romane kalbama apie vadinamąją amerikietišką svajonę – idealizmo laiką, norą priešintis pokyčiams, džiazo amžių, kuriame linksmybės nesibaigdavo. Regis, su tokios svajonės sugrąžinimo šūkiu į prezidento rinkimų kampaniją įžengė ją ir laimėjęs Donaldas Trumpas.
Romanas žinomas kaip vienas ryškiausių XX amžiaus amerikiečių literatūros kūrinių – leidėjas „Modern Library“ 1998 metais šiai knygai skyrė antrąją vietą tarp reikšmingiausių minėto amžiaus literatūros kūrinių. Šios knygos recenziją galite skaityti čia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Penkios fantastinės knygos apie gyvenimą katastrofą patyrusioje Žemėje
