Tai unikalus Lietuvos istorijos dokumentas, kurį jidiš kalba rašė Kauno žydų geto policininkai 1942–1943 metais. Daug laiko šie užrašai išgulėjo dėžėje, užkastoje Vilijampolėje, buvusio geto teritorijoje. 1964-aisiais jie atsitiktinai atrasti buldozeriui lyginant būsimą statybų aikštelę ir perimti KGB. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, geto policininkų rašytos istorijos mikrofilmas buvo persiųstas JAV Holokausto muziejui ir Žydų diasporos muziejui Izraelyje.
Viešumoje „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“ pasirodė tik 2014-aisiais: ji buvo išversta į anglų kalbą ir išleista JAV. Knyga iš karto sulaukė didelio visuomenės dėmesio ir ekspertų pripažinimo.
1964-aisiais šie užrašai atsitiktinai atrasti buldozeriui lyginant būsimą statybų aikštelę ir perimti KGB.
Kauno geto policininkai ryžosi papasakoti savąją Holokausto istoriją, pasidalyti su būsimomis kartomis dramatiškomis patirtimis, paaiškinti savo apsisprendimų ir poelgių motyvus. Atsidūrę tarp savo tautiečių ir nacių, niekinami tiek vienų, tiek kitų, geto policininkai baisiomis sąlygomis mėgino rinktis tarp labai menkų jiems likusių galimybių. Jų pasakojimai – sukrečiantys žmonių, patekusių į totalitarizmo mėsmalę, liudijimai.
Ši knyga leidžia pažvelgti į kraupiai sudėtingą situaciją, kurioje Kauno geto vadovai ir policininkai, patys būdami geto kaliniai, stengėsi tarpininkauti tarp nacių ir paskutinės vilties nepraradusių žydų, tapdami siaubingo mirties žaidimo dalyviais.
Knygos ištraukoje pasakojama apie pirmąsias dienas gete, žydų geto policijos įkūrimą bei kelis lietuvius policininkus, pasižymėjusius ne tik skirtingais darbo metodais, tačiau ir požiūriu į žydus.
***
Nuo pat geto įkūrimo pirmoji ir būtiniausia užduotis buvo įvesti ir palaikyti tvarką gete. Žydų geto policija pradėjo veikti pačią pirmą dieną.
Jau liepos 9-ąją (1942 m. – red. past.), kai komitetas tebebuvo įsikūręs Rotušėje, dėl būsimos evakuacijos apgultoje tūkstančių žmonių, aiškėjo būtinybė nedelsiant sukurti instituciją, kuri palaikytų tvarką komiteto patalpose. Atsargos karininkui M.Bramsonui buvo pavesta suorganizuoti būrį jaunų vyrų. Tas pats būrys palaikė tvarką komitete Daukšos gatvėje, Apgyvendinimo štabe ir prieglaudoje.
Plataus masto susirinkime, vykusiame liepos 24-ąją, nuskambėjo mintis, kad pagal kitų getų modelį čia turėtų būti buriamos žydų policijos pajėgos (girdėjome, kad tai vyko ir Lenkijoje). Remiantis šiuo modeliu ir valdžios institucijoms pritarus, Kopelmanas buvo išrinktas policijos viršininku ir paskirtas tarnauti kaip antras pagal rangą [žydų] atstovas po Oberjude [Vyresniųjų tarybos pirmininko] bei palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu.
Nuo pat geto įkūrimo pirmoji ir būtiniausia užduotis buvo įvesti ir palaikyti tvarką gete. Žydų geto policija pradėjo veikti pačią pirmą dieną.
Rugpjūčio 6-ąją Slabodkėje susirinkę bendruomenės vadovai pradėjo tartis dėl žydų policijos sutelkimo. Be Bramsono, svarstymuose dalyvavo nemažai jaunesnių aktyvistų, kurie beveik visi buvo atsargos karininkai, karo [1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų] veteranai arba sportininkai.
Rugpjūčio 10-ąją komitetas, jau vadinamas Ältestenrat [Vyresniųjų taryba], paskelbė, kad vyrai priimami į policijos pajėgas, pirmenybę teikiant tarnavusiems kariuomenėje. Gautos dvidešimt šešios paraiškos, iš jų priimta dešimt.
Apskritai eiliniai jauni žmonės nenorėjo tapti policininkais. Įdomu ir tai, kad kai kurie šios grupės nariai, dalyvavę beveik kasdieniuose susirinkimuose ir pasitarimuose dėl policijos organizavimo, noriai padėjo buriant ir formuojant policijos pajėgas, tačiau patys nenorėjo prie jos prisijungti.
Tokios laikysenos priežastis galima apibendrinti taip:
Pirma, kaip jau minėta, mūsų ateitis buvo neaiški ir slepiama. Neturėjome jokio ryšio su valdžios institucijomis, išskyrus tuos atvejus, kai iš mūsų būdavo pareikalaujama atsiųsti darbininkų arba kai atsitiktinai nugirsdavome nurodymus dėl naujo nelemto įstatymo. Buvome visiškoje nežinioje, ko valdžios institucijos ketina imtis mūsų atžvilgiu, ne tik bendrais klausimais, liečiančiais visą bendruomenę, bet ir kokie jų pageidavimai dėl administracinio geto gyvenimo įtvirtinimo, jo įstaigų formos bei pareigų. Todėl baimintasi, kad, be tiesioginių policijos pareigų – rimties ir tvarkos palaikymo gete, – pajėgoms bus duodama kito darbo ir jos taps Gestapo įrankiu, o mūsų policijos pareigūnai turės atstoti jų funkcionierius.
Antra, bijota išorinių administracinių aspektų, kurie kiekvieną policininką galėtų paversti asmeniškai atsakingu už menkiausią nesusipratimą, už kiekvieną nereikšmingą smulkmeną.
Mūsų ateitis buvo neaiški ir slepiama. Neturėjome jokio ryšio su valdžios institucijomis...
Trečia, jau pats žydų policijos įsteigimas buvo didis dalykas mūsų bendruomenės gyvenime: iš patirties žinome, kad žydams sunku sutarti su kitais žydais ir kad žydas nemėgsta paklusti žydų činovnikui [valdininkui]. Organizacinės grupės nariai su visa derama pagarba, tačiau teisingai suvokė, kad žydai nepaklus, su visais kils ginčų, ir ši užduotis bus tiesiog sunki – tiesą sakant, nedėkinga.
Dėl visų išvardytų priežasčių organizacinė grupė susilaikė nuo prisijungimo prie policijos. Tačiau gyvenimas tęsiasi, o iškylantys reikalavimai ir poreikiai neatsižvelgia į nuomones ar asmeninę motyvaciją. […]
Dauguma lietuvių buvo jauni brutalūs vyrai, paprasti Lietuvos valstiečiai, daugelis jų – nenuovokaus proto, šiurkštūs ir smarkūs antisemitai. Didžioji jų dalis menkai nusimanė apie žydų klausimą; jie nesuprato nieko, išskyrus du dalykus, kuriuos suprato ir mokėjo: nekęsti žydų ir mėgti __________ [neįskaitomas žodis]. Su jais buvo galima susitarti dėl visko, ko tik panorėdavai: visi jie, nuo pirmo iki paskutinio, tetroško kyšių ir leisdavo prasinešti pro tvorą ar vartus, ko tik (ir kiek tik) geisdavo širdis, jei tik jiems būdavo gerai sumokama.
Visa tai, kas paminėta, apibūdina paprastus policininkus. Jie turėjo savo vadus – vartų sargybos viršininką ir tris keturis kontrolierius. Tarp jų taip pat būta įvairių tipų: su kai kuriais buvo galima sugyventi, kai kurie jų net buvo gana draugiški, kiti – dideli chuliganai ir antisemitai.
Labiausiai iš jų pažymėtinas Petkūnas. Jis buvo inteligentiškas lietuvis, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, ne antisemitas. Jis buvo tiesmukas žmogus, turintis tvirtą kumštį; jo įgula, lietuviai, jo bijojo ir labai gerbė kaip vartų sargybos viršininką. Vokiečiai taip pat buvo geros nuomonės apie jo elgesį, tad jis galėjo išreikalauti daugiau teisių lietuviams. Jam atvykus į getą, buvo stengiamasi prie jo prisigretinti. Jam teiktos dovanos, ir vis dažniau ir dažniau jis leisdavosi paperkamas ir padėdavo prekeiviams per tvorą įnešti ir išnešti didesnius daiktus. Prie vartų jis taip pat būdavo gana geras. Ir apskritai laikytas protingu, asmeniškai žydus atjaučiančiu žmogumi.
Būta atvejo, kai policijos viršininkas hauptmanas Birgeris, atvykęs iš miesto į getą, sakydamas kalbą susirinkusiems sargybiniams, be tarnybinių nurodymų, daugiausia liejo įtūžį ant žydų, vartodamas gerai žinomas oratorines frazes: kad žydai atsakingi už karą, kad jie yra mūsų priešai, kad su žydais nederėtų turėti nieko bendra ir t. t. Vėliau šis pasisakymas lietuviams buvo išverstas į lietuvių kalbą.
Vokiečiai dingsią iš čia, o žydams ir lietuviams teks ir vėl gyventi kartu.
Kitą dieną Petkūnas turėjo perteikti šią kalbą tiems savo įgulos kariams, kurie jos negirdėjo, mat tuo metu budėjo. Jis perpasakojo su tarnybos reikalais susijusią Birgerio kalbos dalį, nė žodžiu neprasitardamas apie visą prieš žydus nukreiptą neapykantą.
Jis daug kartų kalbėjo su T., reikšdamas palankumą žydams ir pabrėždamas, kad dabar lietuviai turintys užmegzti ryšį su jais ir padėti žydams šiais skaudžiais laikais. Vokiečiai dingsią iš čia, o žydams ir lietuviams teks ir vėl gyventi kartu.
Tarpininkaujant T., buvo surengtas susitikimas tarp Petkūno ir Vyresniųjų tarybos pirmininko pavaduotojo L. G. [Leibo Garfunkelio], generalinio sekretoriaus A. G. [Avrahamo Golubo] ir Vyresniųjų tarybos nario H. L. [Hirscho Levino]. Jie ilgai kalbėjosi su juo apie „Mesijo dienas“, ir pokalbis paliko gerą įspūdį abiem pusėms. Buvo aptarta bendro pobūdžio pagalba, kurios galėtume tikėtis iš lietuvių kritinėmis akimirkomis, ypač pereinamuoju laikotarpiu, taip pat buvo paliesta daugybė kitų einamųjų ir ateities klausimų. Iš savo pusės jis pažadėjo bendradarbiauti ir padėti.
Tačiau gana gerai žinome, kad dauguma lietuvių, ypač eiliniai visuomenės nariai, yra nusistatę prieš mus. Mes taip pat žinome, kad lietuvių nuomonė ne kažin ką reiškia vokiečiams; patys lietuviai yra jų terorizuojami.
Vis dėlto toks pokalbis turėjo didelės moralinės reikšmės: tai buvo pirmas kartas, kai žydų atstovai susėdo prie vieno stalo su lietuvių pareigūnu ir draugiškai svarstė teisingumo ir žmonių tarpusavio santykių klausimus.
Be jo, per getą perėjo daugybė skirtingų tipų žmonių. Svarbiausius jų apibūdinsime keliomis eilutėmis. Tarp jų buvo Kalasauskas, Marzinėnas, Lafšis ir Ratnikas.
Kalasauskas buvo stambaus sudėjimo valstietis, iš prigimties sąžiningas ir neblogas, jis nesileisdavo paperkamas jokio žydo, tačiau jo materialinė būklė buvo sunki, ir tai vertė jį imti kyšius. Jis buvo piktas ir jautė kartėlį, jog turi imti kyšius ne todėl, kad norėtų, o todėl, kad reikia. Kas visada turi pinigų, kurių jam duoda? Žydai. Kas turi visokiausio maisto? Žydai. Žydai turėjo visko, o jis ne. Visa tai nulėmė, kad jis buvo tulžingas ir liedavo savo pyktį ant mūsų. Gete jis tapo uoliu antisemitu ir ėmė nekęsti žydų dar labiau nei ką tik atvykęs čia. Nereikia nė sakyti, kad jis sukėlė mums didelių kančių.
Marzinėnas buvo antisemitas intelektualas, buvęs mokytojas, jis skaitė visą nacių – taip pat ir Der Stürmer – „literatūrą“, visas žinias apie žydų reikalus buvo įgijęs iš laikraščių straipsnių ir iš visos širdies nekentė žydų.
Gete Kalasauskas tapo uoliu antisemitu ir ėmė nekęsti žydų dar labiau nei ką tik atvykęs čia.
Lafšis, buvęs armijos seržantas, buvo doras ir geraširdis valstietis. Nors sąžiningas ir geranoriškas su žydais, jis nekentė jų, tiesa, prielankiai ir nuoširdžiai, be ne žydams būdingos pagiežos. Jis buvo gana sąžiningas prie vartų ir retkarčiais žydams padarydavo nemažai paslaugų be jokio atlyginimo.
Ratnikas buvo pats „populiariausias“ gete. Jis buvo tikras policininkas, visai kaip tie iš detektyvų: jo akimis, visi žmonės buvo nusikaltėliai, o žydai – ypač. Būdamas iš prigimties blogas šiurkštaus charakterio žmogus ir žiaurus antisemitas, jis laikė save gana geru ekspertu žydų klausimais, buvo persiėmęs nuostatomis iš pigių prieš žydus nukreiptų ir purvą ant jų liejančių brošiūrų ir gete primygtinai reikalavo, kad jam būtų duotas Zoharo (pagrindinis kabalos, sudėtingos ir ezoterinės žydų misticizmo, literatūros ir mąstymo tradicijos, paremtos mistiniu Šventojo Rašto aiškinimu, šaltinis, – red. past.) vertimas, mat norėjo studijuoti kabalą...
Jis vienintelis nesileido paperkamas ar pertraukiamas, buvo sausas formalistas, sąžiningas – pagal jo standartus, iki beprotybės. Be to, jis buvo kiek pagedęs, visada susierzinęs, pasipiktinęs ir paniuręs, budintis dieną naktį, visuomet neramus, ryte, dieną ir naktį, nuolat bėgiojo aplink vartus lyg pėdsekys šuo, einantis prie visų tvorų, apžiūrintis visus kampus, visur baksnojantis, besiknisantis ir ieškantis. Tarsi to dar būtų negana, jis važiuodavo į miestą savo dviračiu, laukdavo grįžtančių brigadų ir tikrindavo jas. Geto gatvėse jis stabdydavo eilinius pro šalį einančius žydus, juos apieškodavo, konfiskuodavo jų pinigus bei kitus daiktus ir pristatydavo juos geto sargybiniams. Atrodė, kad jis visada pasirodo tarsi iš niekur, kad ir kur pasisuktum. Jis stovėdavo prie vartų, entuziastingai apžiūrinėdamas patikrinimui išsirikiavusius žmones, tarytum šie būtų nusikaltėlių gauja, pašalindavo iš rikiuotės tuos, kurie jam pasirodydavo įtartini, ir apieškodavo juos nuo galvos iki kojų. Trumpai tariant, jo gete buvo bijomasi.
Jis išbuvo gete apie penketą mėnesių ir sukėlė nemažai rūpesčių, SD perduodamas gana daug žydų, kurie niekada nebegrįžo. 1943 m. birželio 1-ąją jis buvo perkeltas iš čia.
Ateiname ne reikalauti, o maldauti, ne kaip piliečiai, o kaip jokių teisių neturinčios būtybės.
Policija, t. y. antroji policijos nuovada, palaikė kasdienius ryšius su lietuviais, kaip ir su vokiečiais, aprūpindama juos viskuo, kuo tik buvo įmanoma, ir taip kiek galima juos įtikindama. Visos šios pastangos užmegzti ryšius su geto sargyba iš tikrųjų yra užtariamoji veikla, maldavimas, kurį prieš getą jau buvome seniai užmiršę. Visa tai turėjo senų laikų carinės Rusijos poskonį; mes grįžtame atgal, kaip ir visa kita mūsų kartoje. Mums teko grįžti prie užtarimo prašymo pačiu menkiausiu ir labiausiai žeminamu būdu. Ateiname ne reikalauti, o maldauti, ne kaip piliečiai, o kaip jokių teisių neturinčios būtybės, kurioms kažkas suteikiama ne todėl, kad priklausytų, o daugiausia dėl asmeninių sumetimų. Nepaisydami to, džiaugiamės, kad pavyko užmegzti tam tikrą ryšį su šiais eiliniais žmonėmis.
Štai kaip buvo įtvirtintas gyvenimas gete, štai kaip buvo dirbama, kovojama ir paklūstama – visuomet pastatytomis ausimis, stengiantis nugirsti gerų naujienų, kurios, deja, yra toli; matyt, prieš sulaukdami laisvės, dar turime perklampoti didelę pelkę, ir kas žino, ar sulauksime tos dienos, kai ateis išgelbėjimas; turime laukti stebuklų, kurie pastaruoju metu pasaulyje yra tokie reti.
