J.L.Horstas su tuo, koks yra kriminalistų darbas, susidūrė ir praktiškai. Jis daugybę metų dirbo vyriausiuoju policijos tyrėju. Ši patirtis jam vėliau padėjo rašant didžiulio dėmesio sulaukusius romanus, – tiesa, kaip pripažino jis šiame interviu, rašytojo darbas atskleidė ir tai, ko jis, kaip tyrėjas, nesuprato.
Dabar šis rašytojas – vienas garsiausių Norvegijos kriminalinių romanų autorių, jo knygos išleistos ir lietuvių kalba, pagal jo kūrinius kuriami serialai, jis apdovanotas ne viena premija.
Kas jam pačiam yra kriminaliniai romanai ir ką juose atranda skaitytojai? Prie to bandoma priartėti šiame interviu.
– Paprastai jūsų klausia, kaip darbas policijoje padėjo rašant kriminalinius romanus. Tikiu, kad išties jis davė daug, tačiau mano klausimas kitas – kaip jūsų požiūris į darbą policijoje pasikeitė rašant romanus? Galbūt aptikote kažkokius aspektus, kurių dirbdamas net nepastebėdavote?
– Kai pradėjau dirbti policijoje, pasaulį mačiau labiau juodai-baltą ir maniau, kad yra geri ir blogi žmonės. Tačiau laikui bėgant supratau, kad viskas daug sudėtingiau. Rašydamas kriminalinius romanus suvokiau daugiau niuansų apie nusikaltimus, nusikaltėlius ir jų aukas. Tai leido man pamatyti, kad su nusikaltėliais dažnai turime daugiau bendro, nei norėtume pripažinti.
Dirbdamas policijos tyrėju susidūriau su daugybe žiaurumo, iš arti pamačiau tamsiąsias žmogaus prigimties puses. Tačiau per šiuos susidūrimus atradau kai ką netikėto: net ir didžiausi nusikaltėliai, įvykdę žiaurius nusikaltimus ir sukėlę didžiules kančias, dažnai turi kažkokią gėrio kibirkštį, žmogiškumo pėdsakų.
Mano, kaip tyrėjo ir rašytojo, tikslas visada buvo tyrinėti šį dvilypumą: kaip viename žmoguje gali sugyventi gėris ir blogis. Šis supratimas formavo ne tik mano istorijas, bet ir mano požiūrį siekiant suvokti sudėtingą žmogaus elgesį.
– Dariau ne vieną interviu su kriminalinių romanų rašytojais, ir jie, paklausti, kiek realistiškas tas vaizdas apie policijos darbą knygose, dažnai sako, kad jei rašytų taip, kaip išties vyksta veiksmas, skaityti būtų gana nuobodu, nes išties darbas yra kur kas lėtesnis, daug rutinos, kuri dažniausiai neatsispindi knygose.
– Tiesa, kad realybėje policijos darbas dažnai yra susijęs su rutina ir kruopštumu, todėl gali atrodyti lėtas ar net kasdieniškas, palyginti su greitu tempu ir dramatiškais įvykiais, aprašomais kriminaliniuose romanuose. Tačiau tai nereiškia, kad šis procesas yra mažiau įdomus – tai tik reiškia, kad kaip rašytojas turi suderinti autentiškumą ir pasakojimo tikslumą.
Metai, praleisti dirbant vyriausiuoju tyrėju, leido man pamatyti ir procedūrinius, ir žmogiškuosius šio darbo aspektus. Nors sprendžiant nusikaltimus dažnai tenka atlikti pasikartojančias užduotis, pavyzdžiui, peržiūrėti įrodymus ar sekti pėdsakais, ilgai išliekantį įspūdį palieka būtent būtent tos akimirkos, kai suvoki tiesą, ir bylų emocinis svoris. Savo knygose siekiu skaitytojus nuvesti į nusikaltimų vietas, perteikti tyrėjų bei nusikaltėlių mintis.
Savo knygose siekiu skaitytojus nuvesti į nusikaltimų vietas, perteikti tyrėjų bei nusikaltėlių mintis.
Šis autentiškumo siekis yra pagrindinis mano rašymo elementas, tačiau, siekdamas pasakojimo sklandumo, apibendrinu procesus. Grožinė literatūra leidžia sutrumpinti laiką ir sutelkti dėmesį į dramatiškiausias ir įtikinamiausias tyrimo dalis, kartu liekant ištikimam policijos darbo realybei. Reikia rasti tinkamą pusiausvyrą, kad skaitytojai įsitrauktų, tačiau istorijos vientisumas nebūtų paaukotas.
– Jūsų pagrindinis personažas Viljamas Vistingas taip pat skiriasi nuo įprastų Skandinavijos kriminaliniuose romanuose esančių tyrėjų – jis nėra girtuoklis, neturi priklausomybių. Sakote, kad toks pareigūno vaizdas kur kas realistiškesnis. Kaip manote, kodėl tiek daug skandinavų rašytojų mėgsta pareigūnus vaizduoti būtent tokius, kenčiančius nuo priklausomybių?
– Viljamas Vistingas išsiskiria iš stereotipinio skandinavų detektyvų vaizdavimo. Jis nėra besikankinantis, kovojantis su priklausomybėmis, o veikiau stabilus, sąžiningas tyrėjas. Tai padaryta sąmoningai, nes norėjau sukurti personažą, kuris atitiktų policijos darbo realybę. Dauguma pareigūnų, su kuriais dirbau policijoje, buvo atsidavę profesionalai, kurie į savo darbą žiūrėjo sąžiningai ir susikaupę, o ne asmeninių demonų kamuojami asmenys.
Skandinavų kriminalinėje literatūroje vyrauja priklausomybių, kitų problemų kamuojami detektyvai, nes šiame žanre daugiausia dėmesio skiriama tamsesniems žmogaus prigimties ir visuomenės aspektams tyrinėti. Šie personažai atspindi literatūrinę tradiciją, kai asmeninės kovos dažnai yra susijusios su bendresnėmis moralinėmis ir socialinėmis bylų, kurias jie tiria, problemomis. Nors tai įtikinama pasakojimo priemonė, man atrodė svarbu pasiūlyti alternatyvią perspektyvą – pabrėžiančią atsakingumą, profesionalumą.
Vistingo personažas leidžia man pabrėžti, koks emociškai sudėtingas yra policijos darbas ir su kokiomis etinėmis problemomis susiduriama, kartu išvengiant savidestruktyvaus elgesio vaizdavimo. Jis susiduria su iššūkiais, abejonėmis ir moralinėmis dilemomis, tačiau jo stiprybė slypi tame, kad sugeba suderinti tai su tikslo siekimu ir žmogiškumo jausmu. Man tai – artimesnis ir labiau įkvepiantis personažas, jis įtikina skaitytojus ir kartu yra realistiškas.
– Viljamas Vistingas – daug metų kuriate knygas apie šį personažą. Ar jūsų mintyse jis keičiasi, įgauna naujų bruožų? Ar nebūna laikotarpių, kuomet jaučiatės kažkiek pavargęs nuo jo?
– Bėgant metams Viljamas Vistingas augo ir keitėsi, o tai bene labiausiai džiugina, kai rašai apie jį kaip nuolatinį personažą. Manau, kad vienas svarbiausių reikalavimų rašant procedūrinius policinius romanus, yra perteikti santykių dinamiką – tai, kaip byla ne tik išbando detektyvo įgūdžius, bet ir paveikia jo gyvenimą bei santykius su kitais žmonėmis.
Savo romanuose daugiausia dėmesio skiriu ne tik tam, kaip Vistingas išsprendžia bylą, bet ir kaip ši paveikia jį. Jis nėra statiškas, kiekvienoje knygoje jis keičiasi. Vystantis serijai jis tapo našliu, gyvena be žmonos, šalia jo auga vaikai dvyniai. Šie pokyčiai kelia naujus iššūkius tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime ir suteikia jo charakteriui gilumo.
Būtent dėl šios evoliucijos – jo augimo ir jo asmeninio bei profesinio gyvenimo dermės – Vistingas man, kaip rašytojui, išlieka įdomus, patrauklus. Todėl niekada nepavargstu nuo jo, nes visada atsiranda naujų jo charakterio aspektų, kuriuos reikia ištirti, naujų iššūkių, su kuriais jam tenka susidurti.
– Naujoje knygoje „Galinis kambarys“, kuri dabar išleista ir lietuvių kalba, jūs kalbate apie politiką, jos užkulisius. Politikos tema kriminaliniuose romanuose dažna – kuo ji naudinga, patraukli detektyvų kūrėjams?
– Politika gali būti patraukli kriminalinių romanų dalis, nes ji dažnai susijusi su dideliais pavojais, paslėptais planais, moralinėmis dilemomis, tai paverčia siužetą sudėtingesniu. Knygoje „Galinis kambarys“ politika greičiau jau yra fonas, o ne pagrindinis akcentas. Tai nėra politinis romanas, tačiau politinio gyvenimo užkulisiai suteikia intriguojantį sluoksnį.
Politiniai siužetai naudingi kriminalinių romanų autoriams, nes jie atveria paslapčių ir įtakos pasaulį, kuriame tiesą dažnai užgožia besikertantys interesai. Tai sukuria įtampos, nes detektyvas turi išnarplioti ne tik patį nusikaltimą, bet ir motyvus bei ryšius politinėje aplinkoje.
– Kaltė ir nesugebėjimas su ja susidoroti – vienos iš esminių šios knygos temų. Ar tai norėjote nagrinėti tai šiame kūrinyje?
– „Galiniame kambaryje“ pasakojama apie neatskleistą bylą, todėl kaltė, atgaila ir neišspręstos nuodėmės natūraliai tampa pasakojimo dalimi. Tačiau šios temos dažnos daugelyje mano kūrinių. Jos dažnai tampa žmogaus elgesio varomąja jėga, daro įtaką sprendimams ir netikėtais būdais formuoja gyvenimą. Man kaltės tyrinėjimas reiškia gilinimąsi į sudėtingą žmogaus psichologiją – kaip žmones persekioja jų praeities veiksmų padariniai, kaip tai veikia jų santykius, pasirinkimus ir savęs suvokimą.
Kaltė gali būti ir griaunanti, ir atperkanti.
Kaltė gali būti ir griaunanti, ir atperkanti. Ji gali izoliuoti žmogų, priversti jį tylėti ar slėptis, bet taip pat gali paskatinti savirefleksiją ir pokyčius.
Neišspręstose bylose kaltė dažnai glūdi šešėliuose, laikui bėgant įsisenėja. Šių emocijų tyrinėjimas suteikia pasakojimui daugiau gelmės, susieja veikėjų vidines kovas su didesne paslaptimi. Nagrinėdamas kaltę ir jos pasekmes, siekiu kurti istorijas, kurios ne tik jaudina, bet ir leidžia suprasti žmogaus būsenas.
– Asmeninė tragedija irgi yra šio romano centre. Kiek jums svarbus, rašant romanus, siekis perteikti gilesnius psichologinius aspektus, asmenines istorijas? Ar visgi pramoginis aspektas svarbesnis? Ar nėra sudėtinga visa tai suderinti?
– Man kriminalinė istorija – ne tik paslapties atskleidimas, bet ir siekis suprasti žmogiškąsias patirtis – žmonių pasirinkimus, emocijas, jų veiksmų pasekmes. Šie sluoksniai suteikia istorijai gilumo ir įtikinamumo, paverčia ją daugiau nei tik galvosūkiu, kurį reikia išspręsti.
Vis dėlto nemanau, kad neįmanoma suderinti psichologijos, asmeninių istorijų su pramoginiu aspektu. Galima suderinti įtraukiantį siužetą, įdomius veikėjus ir gilias temas. Tiesą sakant, tai dažnai sustiprina vienas kitą. Emocinės ir psichologinės gelmės suteikia skaitytojams priežastį rūpintis veikėjais ir jų veiksmais, o įtampa ir paslaptis priverčia juos versti knygos puslapius.
Šių elementų suderinimas, žinoma, yra iššūkis, tačiau dėl to rašymas ir yra toks nuostabus. Gera istorija suteikia pramogą, bet puiki istorija išlieka su jumis ilgam, nes ji sukelia gilesnį rezonansą, suteikia galimybę pabėgti ir susimąstyti. To ir siekiu savo romanuose – emocinio sudėtingumo ir įtikinamo pasakojimo, prikaustančio skaitytojo dėmesį ir vaizduotę, derinio.
– Kalbant apie sudėtingesnes temas, visgi kriminaliniuose romanuose svarbi yra blogio tema. Ar manote, kad galima skaitant šias knygas priartėti prie filosofinių atsakymų, kas yra blogis, kokia jo prigimtis, kodėl jis egzistuoja?
– Blogis yra pagrindinė kriminalinės literatūros tema, jis mus supažindina su tamsiąja žmogaus prigimties puse ir kelia gilius moralės ir žmogiškumo klausimus. Kitoje mano knygoje Vistingo serijoje – „Vidinė tamsa“ – gilinamasi į šią sąvoką, tyrinėjant norą sukelti skausmą ir kančias kitiems. Tai tema, kuri nepasiduoda paprastiems atsakymams, bet mane, kaip rašytoją, ir toliau žavi.
Vis dėlto susitaikiau su tuo, kad blogio iki galo suvokti negalime. Dėl to negalime iš tiesų nuo jo apsisaugoti, jo kontroliuoti ar užkirsti jam kelią. Šis nerimą keliantis suvokimas tapo „Vidinės tamsos“ pagrindu, todėl tai tamsiausias iki šiol parašytas serijos romanas.
Manau, kad kriminaliniai romanai turi unikalią galimybę tyrinėti blogį – ne grynai filosofine prasme, bet per žmogaus elgesio ir jo pasekmių prizmę. Grožinė literatūra leidžia mums tyrinėti veiksmų motyvus, poveikį aukoms ir visuomenei, taip pat būdus, kuriais žmonės racionalizuoja blogį ar reaguoja į jį. Nors galutinių atsakymų apie blogio prigimtį ar jo egzistavimo priežastis nerasime, pats tyrimas gali būti labai naudingas.
– Jūsų knygos buvo ir ekranizuotos. Koks jūsų santykis su ekranizacijomis? Labai nedaug rašytojų sako, kad jiems patiko, kaip jų knygos buvo perkeltos į ekranus. Kaip yra jūsų atveju?
– Labai džiaugiuosi, kad mano knygos buvo ekranizuotos. Serialas išlieka ištikimas istorijoms ir originaliai medžiagai, o personažai itin gerai perteikti. Ypač Svenas Nordinas fantastiškai suvaidino Viljamą Vistingą. Dalyvavau pirmąją pirmojo sezono filmavimo dieną ir iš karto supratau, kad jis puikiai atitiks vaidmenį – ne tik kaip Vistingas, bet ir kaip tyrėjas, kurį aš pats daugelį metų dirbau. Jis elgiasi kaip tikras policijos pareigūnas, be to, puikiai pavaizduota dinamika tarp jo, kaip Vistingo, ir Thea Green Lundberg, kaip jo žmonos.
Filmų kūrimas nėra mano kompetencijos sritis – tuo turi užsiimti kiti. Pasirašant sutartį ir perduodant kontrolę, labai svarbu užtikrinti, kad komanda būtų labai kompetentinga, o ši komanda tikrai tokia buvo. Jie dirbo su tokiais projektais kaip „Valanderis“, „Bekas“ ir „Tūkstantmečio trilogija“, todėl buvau tikras, kad mano istorijos yra patikimose rankose.
Dabar laukiame penktojo serialo sezono. Šis sezonas paremtas knyga, kuri dar neišversta į lietuvių kalbą, tačiau galiu atskleisti, kad Vistingui teks keliauti į Vilnių. Ten jis susitiks su Interpolo agentu ir apklaus kalinį Lukiškių kalėjime.
– Daug metų praleidote rašydamas kriminalinius romanus. Kokią pagrindinę pamoką išmokote, kuri leido joms patobulėti?
– Gali atrodyti, kad rašyti knygas tampa lengviau įgyjant patirties, panašiai kaip įvaldyti amatą. Tačiau man atrodo, kad yra priešingai. Laikui bėgant tapau kritiškesnis savo kalbai ir kompozicijai. Kiekviena knyga man yra tarsi naujas iššūkis, nes nuolat stengiuosi tobulinti savo pasakojimą.
Nepasakyčiau, kad išmokau kokios nors konkrečios rašymo „paslapties“, tačiau labiau pasitikiu savo balsu ir gebėjimu papasakoti istoriją. Taip pat geriau supratau, kas patinka mano skaitytojams ir ko jie tikisi iš mano knygų.
Vis dėlto visuomet tenka derinti skaitytojų norą gauti kažką naujo ir kitoniško, kartu pateikiant jiems tai, ką jie gerai pažįsta, kas yra saugu ir patikima, tai, ko jie tikisi. Tikiu, kad man pavyko rasti tą pusiausvyrą, ir būtent tai palaiko mano skaitytojų susidomėjimą.
– Mes gyvename sudėtingais laikais, kai aplinkui daug nežinios, tamsos. Visgi ir Frankfurto knygų mugėje buvo konstatuota, kad kriminalinių romanų populiarumas tik auga. Atrodytų, tokiais laikais žmonės turėtų ieškoti atsvaros kažkokiuose kituose žanruose. Kas visgi, jūsų manymu, visgi stumia net ir tokiomis aplinkybėmis, toliau lįsti į tamsą?
– Neseniai kalbėjausi su savo ukrainiečių leidėju ir nustebau išgirdęs, kad prasidėjus karui kriminaliniai romanai tapo dar populiaresni. Tai man priminė, ką supratau per savo, kaip tyrėjo, patirtį. Bėgant metams sutikau daug žmonių, kurie susidūrė su didelėmis tragedijomis, ir puikiai prisimenu nužudytos jaunos moters tėvą. Jis man sakė, kad mano knygas skaitė norėdamas pabėgti nuo tikrovės, kuriam laikui atsijungti nuo savo skausmo. Tačiau jis taip pat sakė, kad skaitė jas, nes žinojo, kad knygos puslapiuose teisingumas nugalės.
Kriminaliniai romanai patrauklūs net ir tiems, kurie yra matę blogiausia, ką gali pasiūlyti gyvenimas. Galbūt todėl, kad jie žada, jog chaosas galiausiai užleis vietą tvarkai. Paslaptis bus išspręsta ir teisingumas bus įvykdytas. Šis nerašytas autoriaus ir skaitytojo susitarimas sukuria pasaulį, kuriame susiduriame su nežinomybe ir tamsa, bet ten visgi yra sprendimas ir paaiškinimas.
Sunkiais laikais šis pažadas tampa dar svarbesnis. Kriminaliniai romanai nevengia tamsiųjų gyvenimo pusių, tačiau jie siūlo tai, ko dažnai nesuteikia tikrovė – tikėjimą teisingumo galimybe. Būtent ši įtampos ir sprendimo pusiausvyra daro šį žanrą tokį patrauklų net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
– Jūs taip pat rašote ir kriminalinius romanus, skirtus paaugliams. Kokia paskirtis šių knygų, kokį matote jų tikslą?
– Šios knygos gimė iš mano pasišventimo ugdyti vaikų ir jaunimo meilę skaitymui. Kurdamas CLUE seriją ir knygas apie Detektyvų agentūrą Nr. 2, siekiau atkurti skaitymo džiaugsmą, kurį patyriau vaikystėje – paprastą malonumą, galintį sužadinti smalsumą ir ugdyti vaizduotę.
Šios istorijos parašytos vaikams suprantama kalba, turinys sukurtas taip, kad vaikai patys norėtų skaityti. Paslaptys kelia jiems intelektualinį iššūkį, o įtampa veda į priekį. Visi žmonės iš prigimties trokšta ieškoti aiškumo ir pusiausvyros paslapčių akivaizdoje, tačiau vaikams šis smalsumas dažnai būna dar stipresnis ir skatina juos įsijausti į knygą.
Tokiu būdu kriminalinės istorijos sukelia norą skaityti. Šis noras padeda tobulinti žodyną, o tai savo ruožtu gerina skaitymo sklandumą ir skaitymo įgūdžius. Kai vaikai vis labiau pasitiki skaitymu ir plečia savo žodyną, didėja jų susidomėjimas knygomis, todėl literatūra tampa ne tik džiaugsmo šaltiniu, bet ir vartais į žinias ir supratimą.
Skaitymas yra nepaprastai svarbus. Atsiversti knygą – tai atverti galimybių pasaulį – naują patirtį, atradimus ir įžvalgas. Literatūra suteikia žinių ir geresnį suvokimą. Kuo daugiau skaitome, tuo daugiau žinome ir tuo daugiau klausimų mums kyla. Skatindami vaikus skaityti, padedame auginti ne tik raštingesnę, bet ir išmintingesnę bei supratingesnę kartą. Toks ir yra galutinis šių knygų tikslas: linksminti, įkvėpti ir ugdyti aistrą mokytis visą gyvenimą.
– Ką rekomenduotumėte iš pastaruoju metu skaitytų knygų? Ir nebūtinai kriminalinių romanų – galbūt skaitote ir kito žanro knygas?
– Pastaruoju metu skaitau daug negrožinės literatūros, ypač knygų apie policijos darbą, kurias dažnai rašo buvę tokių agentūrų kaip FTB tyrėjai. Viena iš knygų, palikusi man stiprų įspūdį, yra Trumano Capote's „Šaltakraujiškai“. Tai buvo mano pirmoji pažintis su true crime žanru, ir ji mano atmintyt išlieka išskirtinė. Knygoje pasakojama apie 1959 m. Kanzase nužudytą Herbertą Klaterį ir jo šeimą, tačiau daugiausia dėmesio skiriama žudikams. Labiausiai mane sužavėjo tai, kad knygos puslapiuose patenkama į paprastai pašaliniams neįžengiamas teritorijas – nusikaltimo vietą, kalėjimo kameras, o taip pat analizuojamos nusikaltimus įvykdžiusių asmenų mintys.
Kalbant apie grožinę literatūrą, vis sugrįžtu prie tokių autorių kaip Michaelas Connelly, Harlanas Cobenas, Lee Childas ir Hokanas Nesseris. Man patinka knygų serijos, nes pradėdamas skaityti naują istoriją toje pačioje visatoje, jaučiuosi tarsi grįžęs pas senus draugus ir į pažįstamas vietas.
Nors neturiu vieno mėgstamiausio autoriaus, personažo ar knygos, Henningo Mankelo Kurtas Valanderis man padarė didžiausią įtaką. Kai pradėjau mokytis policijos akademijoje, perskaičiau „Žudikus be veido“, ir Valanderis suformavo mano įsivaizdavimą, koks turi būti geras tyrėjas: sąžiningas, tikintis pokyčiais. Valanderis įkvėpė ne tik mane, kaip vyriausiąjį tyrėją, bet ir toliau įkvepia mane kaip rašytoją.
