Festivalis paprastai vyksta 3 dienas, kuriame galima aplankyti apie 70 renginių, o į jį šįmet pakviesta apie 200 svečių.
Visgi koronaviruso krizė neaplenkė ir „Littfest“. Renginys netikėtai buvo atšauktas. Tačiau kai kurie rašytojai jau buvo lėktuvuose. O pirmąja į renginį pakviesta lietuvių poete tapusi Aušra Kaziliūnaitė jau dalyvavo kituose renginiuose Stokholme. Dėl šios priežasties organizatoriai nusprendė festivalį organizuoti truputį kitaip.
Apie festivalio koncepciją kalbamės su E.Jonssonu, pačia poete, kultūros atašė Švedijoje Živile Etevičiūte bei su tarptautine poezijos platforma „Versopolis“ dirbančia Rūta-Elijošaitytė-Kaikare.
Politinis Umeo miestas
E.Jonssono žodžiais, vienas pagrindinių „Littfest“ tikslų – sukurti kažką kitokio bei parodyti, jog žmonėms nebūtina kraustytis į Pietų Švediją norint gyventi kultūrinį gyvenimą. Čia jis ėmė pasakoti apie Šiaurės Švedijoje esantį apie 1000 km. nuo Stokholmo ir Geteborgo nutolusį Umeo miestą. Vietovė siekia poliarinį ratą, tad čia galima išvysti ir Šiaurės pašvaistę. „Kol kas čia tik 2 koronaviruso atvejai“, – pokalbio metu juokavo E.Jonssonas.
„Paprastai čia nelabai kas vyksta“, – tęsė jis. Nors Umeo yra jaunas ir gyvas universiteto miestas, likusi Šiaurinė Švedijos dalis susiduria su postindustrinio amžiaus problemomis. Anot E.Jonssono, dauguma darbų perkeliama į pietinę dalį, todėl natūraliai ir daugelis žmonių ten kraustosi.
Šiaurinė Švedijos dalis susiduria su postindustrinio amžiaus problemomis.
E.Jonssonas 15min pasakojo, jog Umeo gyvena daug politiškai aktyvių žmonių. Pavyzdžiui, 1990 čia prasidėjo „karingasis veganizmas“ (angl. „militant vegan“). O pats Umeo universitetas nuo 1960-ųjų garsėjo politiniu aktyvumu.
„Todėl mes ir kviečiame nebūtinai žinomus, bet turinčius aiškią žinutę bei politines ambicijas rašytojus“, – pasakojo organizatorius.
Galiausiai 2014 metais Umeo buvo Europos kultūros sostinė. Dėl šios priežasties buvo lengviau gauti finansavimą įvairiems projektams. 2007 metais įkurtas „Littfest“ užaugo ir šiandien jį aplanko apie 20 tūkst. lankytojų.
Populistinių partijų problema
Šių metų programoje taip pat buvo renginys, skirtas pokalbiui apie radikaliąją dešinę. Renginio centre islandų rašytojo Sjóno nauja knyga „Corn gold hair, grey eyes“, kuriame per jauno berniuko, užaugusio nacių paveiktoje Islandijoje, vaizduojama, kaip populistinių partijų retorika, gali paveikti šiandieną.
„Taip, Umeo kiek kitoks miestas ir čia populistinių partijų veiklos nelabai yra. Tačiau visai kitaip Pietų Švedijoje, kurioje vyrauja populistinės partijos“, – sakė jis.
„Littfest“ bendradarbiauja ir su ICORN (International Cities of Refuge Network) programa, kurios centras yra Norvegijoje, tačiau ICORN veikia visame pasaulyje. „Jų tikslas yra sukurti saugią erdvę persekiojamiems rašytojams iš viso pasaulio <...>“, – teigė E.Jonssonas.
„Mes norime priminti žmonėms, kad literatūra nėra vien pramoga, naujausių knygų pirkimas. Nors Švedijoje nėra žodžio laisvės apribojimų, tai gali atsitikti ir mums. Juk pasaulyje yra tiek daug žmonių, kovojančių už galimybę išreikšti savo idėjas“, – pasakojo E.Jonssonas.
Per šią programą organizatoriai turi galimybę pasikviesti autorius iš tų šalių, kuriose žodžio laisvė yra stipriai suvaržyta. Šiais metais „Littfest“ dalyvavo Milagros Socorro (Venesuela) ir Mukhtaras Wafayee (Afganistanas). Savo šalyse jie yra įvertinti dėl kovos prieš despotizmą, korupciją, terorizmą ir žmogaus teisių pažeidimus.
„Savo festivalyje stengiamės juos pristatyti ne kaip ICORN rašytojus, bet tiesiog rašytojus“, – teigė organizatorius.
Stipri literatūros tradicija
Pirmiausia festivalio organizatoriai telkė dėmesį autentiškiems švedų literatūros balsams. E.Jonssonas pabrėžė, jog dauguma Švedijos akademijos narių yra rašytojai iš šiaurinės dalies. O svarbūs literatūros modernistai taip pat šiauriečiai, nes jie rašė postkolonijinėmis temomis, bandė modernizuoti kalbą pasitelkdami dialektais, ieškojo svarbių idėjų periferijoje. Šie autoriai nėra gerai žinomi užsienyje, nes jų knygas dėl dialekto subtilybių, senovinės biblinės kalbos išversti ganėtinai sudėtinga.
E.Jonssonas papasakojo ir apie samių kultūrą, apie kurią likusiame pasaulyje mažai kalbama. Daugumai skandinavų samiai asocijuojasi su jų rankdarbiais, tačiau jie pasižymi ir gausia sakytinės literatūros tradicija. Tik per pastaruosius kelis šimtus metų jų pasakojimai buvo užrašyti.
Augant festivaliui, reikėjo užpildyti laiką. Dėl šios priežasties organizatoriai ėme kviesti svarbius rašytojus iš viso pasaulio.
Pirmą kartą dalyvavo ir lietuvių poetė
„Visi buvo sužavėti A.Kaziliūnaitės poezija“, – kalbėdamas apie kamerinėje aplinkoje vykusį „Littfest“ poezijos renginį sakė E.Jonssonas.
O pati poetė pripažįsta, kad ją maloniai nustebino „Littfest“ organizatorių profesionalumas – „nepaisant sugriuvusios programos, nerimo, tai buvo vieni geriausių skaitymų.“ Ji pabrėžia, jog tai buvo uždari, mažai literatų auditorijai skirti skaitymai.
Sužinojusi apie kvietimą dalyvauti festivalyje A.Kaziliūnaitė labai džiaugėsi, nes prieš tai į jį nebuvo pakviestas joks Lietuvos rašytojas: „Negalėjau nustygti vietoje ir dėl to, kad tarp kitų šių metų festivalio svečių buvo numatyti Michailas Šiškinas ir kiti vieni įdomiausių šių laikų pasaulio rašytojų.“ Jos manymu, šis kvietimas turėtų sustiprinti šalių kultūrinio bendradarbiavimo tiltus.
Šis kvietimas turėtų sustiprinti šalių kultūrinio bendradarbiavimo tiltus.
„Taip pat, galimybę dalyvauti supratau, kaip mūsų visų bendro, sunkaus ir nuoseklaus darbo įvertinimą: mano – kaip rašytojos, vertėjų Viltautės Zarembaitės ir Megan Laurenčikaitės, vertimų dirbtuvių vedėjo, poezijos leidyklos redaktoriaus Jono Ellerströmo, Lietuvos kultūros instituto darbuotojų, Ž.Etevičiūtės ir daugelio kitų“, – sakė ji.
Apie tai, kaip A.Kaziliūnaitė, pateko į festivalį, plačiau papasakojo Ž.Etevičiūtė: „Akivaizdu, kad labai trūksta literatūros vertėjų, verčiančių iš lietuvių į švedų, suomių, danų kalbas. O literatūros vertimas nėra greitai ar lengvai išmokstamas darbas, tai ir pašaukimo klausimas.“
Labai trūksta literatūros vertėjų, verčiančių iš lietuvių į švedų, suomių, danų kalbas.
Ji pasakojo apie kartu su Lietuvos kultūros institutu organizuotus vertėjų seminarus. Viename iš jų vertimui buvo pasirinkta A.Kaziliūnaitės poezija. „Atsiradus kokybiškiems vertimams, atsirado pasiūlymas jos kūrybą išspausdinti viename žinomiausių poezijai skirtų Švedijos leidinių“, – pasakojo Ž.Etevičiūtė.
Prie kelionės į Umeo stipriai prisidėjo ir tarptautinė poezijos platforma „Versopolis“. Kaip teigė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, tai yra ne tik tarptautiniai poezijos festivaliais, bet ir interneto svetainė, galimybė skaityti poeziją, parašytą pačiomis įvairiausiomis kalbomis, mat versopolis.com poetų eilėraščiai yr ne tik originalo kalba, bet ir anglų.
Kartu su A.Kaziliūnaite savo poezija festivalyje „Littfest“ dalinosi ir Krystyna Dąbrowska (Lenkija), Dorta Jagić (Kroatija), Kim Moore (Didžioji Britanija).
