„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Dienoraštis apie karą Ukrainoje: sukrečiantis, asmeninis pasakojimas „paprasčiausio žmogaus. Tokio, kokių milijonai“

Leidykla „Briedis“ pristato ukrainiečių autorės Anos Gin knygą „Kaip tu? Anos dienoraštis apie karą Ukrainoje“ (vertė Irena Ramoškaitė). Tai sukrečiantis, labai jausmingas, nuoširdus ir asmeninis pasakojimas, prasidedantis 2022 m. vasario 24 d. įrašu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, ir pasibaigiantis 2023 m. vasario 24-ąją, praėjus lygiai metams, rašoma pranešime spaudai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Apie save Ana rašo, kad yra „paprasčiausias žmogus. Toks, kokių milijonai. Ne garsenybė ir nepasižymiu jokiais išskirtiniais gabumais. Nepastebėtumėte manęs minioje. Nebent rusvi plaukai galėtų patraukti dėmesį. Aš – mama ir dukra, draugė ir kaimynė, žurnalistė iš pašaukimo ir vaikų psichologė pagal išsilavinimą. Gimiau ir užaugau Charkive. Paprastoje šeimoje.“

Ir štai šią paprastą moterį, kaip ir milijonus kitų pačių paprasčiausių ukrainiečių, vasario 24-osios naktį pažadino baisi žinia. Dabar jau visiškai nesimaskuodamas Putinas ryžosi pradėti atvirą invaziją į Ukrainą. Tą naktį ant daugelio Ukrainos miestų griuvo raketos, rusų pajėgos keliomis kryptimis veržėsi link Kyjivo – šalies sostinės. Penktą ryto autorės gimtasis Charkivas nubudo nuo pabūklų salvių. „Šito negali būt, tiesiog negali būt“, – tokiais žodžiais savo pirmąsias mintis aprašo Ana Gin.

Kitomis dienomis mėnesis po mėnesio Ana vis papildo savo niūrųjį dienoraštį, kuriame autorės kasdienybės, santykių su šeima bei pažįstamais aprašymus keičia paskutinės naujienos iš frontų bei politinių arenų. Kitaip nei tikėjosi Putinas ir jo pakalikai, Ukraina ne tik nepasidavė ir nesubyrėjo, bet pradėjo atsiimti kai kurias teritorijas: „Tačiau yra kai kas daugiau – laimė matyti, kaip mūsiškiai veja Rusijos niekšus iš Ukrainos. Žmonės gatvėse glėbesčiuojasi ir taria išvaduotų Charkivo srities miestelių ir kaimų pavadinimus. [...] MŪSIŠKIAI – jūs neįtikėtini. Apkabiname, mylime, meldžiamės. Laikykitės, labai prašau. Mes viską ištversim, bala jų nematė – to vandens ir šviesos, atsilaikysim.“

Deja, kad ir kaip džiugintų ukrainiečių laimėjimai, Anos Gin knyga nesibaigia galutine pergale. Ukrainoje vis dar vyksta nuožmus karas, vis dar žūsta žmonės, griaunami miestai ir laužomi likimai. Ši knyga – apie karą, bet rašyta ne kariškio, ne istoriko, o „paprasčiausio žmogaus. Tokio, kokių milijonai.“

Noriu, kad jūs paimtumėte tokią knygą. Noriu, kad jūs ir jūsų vaikai suprastų, kas šiandien dedasi Ukrainoje. Aš matau karą, kuris tiesiog dabar vyksta už mano lango. Ne per televiziją, ne per žinias, ne tviteryje, ne feisbuke, ne telegramo kanaluose. Aš matau jį pro savo langą.

Norite trumpos versijos? Prašom. Putino režimas, Kremliaus propaganda, rusų pasaulio adeptai, imperinis blogis, niekšai čia ir dabar bando sunaikinti mano šalį – Ukrainą. Mes priversti gintis. Grumtis už savo laisvę ir nepriklausomybę. Kaina milžiniška. Žūva žmonės, į šipulius byra statiniai, šeimos, likimai, svajonės. […]

Aš vardu Ana Gin, man 48 metai. Aš – rusakalbė ukrainietė, gimiau ir užaugau Charkive.

Man niekada niekas nedraudė kalbėti rusų kalba.

Aš niekada nieko neprašiau manęs gelbėti.

Aš labai myliu Ukrainą.

Tokių kaip aš – milijonai.“ (Ana Gin)


Antrame mūsų mokyklos aukšte kabėjo Lenino (visos šios socialistinės-komunistinės velniavos iniciatoriaus) portretas. Reikia pasakyti, kad kiekvienoje mokykloje, kiekviename vaikų darželyje

ir kiekviename valdininko kabinete toks portretas būtinai turėjo kabėti. Maža to, kiekvienas mano bendraamžis turi vaikiškų, dar nespalvotų nuotraukų šio portreto fone. Kiekvienas.

Tai štai, berniukai per pertrauką žaidė improvizuotą futbolą, vaikėsi koridoriuje kepurę vietoj kamuolio. Ir atsitiktinai pataikė kepure į vado portretą. Tai pastebėjo mokytojas. Mokykloje įsiplieskė baisus skandalas, iškvietė tų vaikų tėvus, surinko visus mokinius ir pedagogus, atvažiavo kažkokie partijos funkcionieriai iš rajono, srities, miesto liaudies švietimo skyrių. Berniukus ir jų tėvus kepinant saulei kelias valandas koneveikė mokyklos kieme. Kaltino antisovietiniu elgesiu, kenkėjiška veikla ir net terorizmu (jūs tik įsiklausykit!). Galop visus berniukus, žaidusius tą nelemtą futbolą, pašalino iš mokyklos. Vienas iš jų mokėsi su mano vyresniąja seserimi; žinau, kad po šios istorijos šeimai teko išvykti į kitą miestą.

Bet mano aplinkoje yra kur kas dramatiškesnių istorijų nei neapykanta už antisovietinį elgesį.

Mano vyresniosios sesers bičiulis, vaikinas vardu Miša 1985 m. su pagyrimu baigė universitetą, išvertė savo diplominį matematikos darbą į anglų kalbą ir išsiuntė į kažkokią Vakarų įmonę, regis, į Švediją. Jo mama žydė Sima pagamino įdarytą žuvį ir pasikvietė svečių, kai švedai atsakė: „Puiku, skubiai laukiame jūsų pas save.“ KGB Mišos iš šalies neišleido. Miša pasikorė.

Ir dar viena trumputė iliustracija. Mudvi su seserimi sykį slapta, neatsiklaususios suaugusiųjų, atsidarėme sutirštinto pieno skardinę. Ne per šventes, tiesiog šiaip. Nukniaukėme iš sandėliuko. Mama verkė.

O juk tai toks paprastas valgis – sutirštintas pienas su cukrumi. Skardinė kainavo kapeikas, bet ją gauti buvo įmanoma tik kelias valandas pastovėjus eilėje. Pasitaikydavo, kad mama nusipirkdavo sutirštinto pieno skardinę vasarą ir laikydavo ją naujamečiam stalui.

1991 m., kaip tik tuo metu, kai baigiau mokyklą, Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi. Šalys, kurios ją sudarė, paskelbė nepriklausomybę. Vėliau kiekviena šalis nuėjo savo keliu. Rusija – savo, Baltarusija – savo, Ukraina – savo.

Tačiau iš esmės kiekviena šalis turėjo tik du kelius: bėgti šalin nuo „semtuvėlio“ arba likti jame ir toliau remtis baime ir paklusnumu. Ukraina pasirinko pirmąjį. Rusija – antrąjį.

Šios „skyrybos“ nebuvo lengvos. Po jų mūsų laukė visiško politinio ir ekonominio chaoso laikai, kai valdžia ir pinigai dažniausiai atsidurdavo ne pačių padoriausių žmonių rankose. Tą laikotarpį taip ir pavadino – „banditiškasis dešimtasis dešimtmetis“.

Buvau studentė ir gerai prisimenu tuos metus. Parduotuvių prekystaliai buvo tušti tikrąja to žodžio prasme. SSRS buvo galima gauti normalaus maisto ir drabužių pagal pažintį arba, kaip tais laikais buvo sakoma, iš po skverno, o dešimtąjį dešimtmetį miesto gyventojams teko sodinti daržus ir auginti maistą patiems.

Mūsų kurso bendrabutyje gyveno kelios mergaitės iš kaimo, tėvai perduodavo joms mėsos, sviesto, kiaušinių. Gavus siuntinį toms mergaitėms tekdavo rakinti savo kambarius, nes jas plėšdavo kurso draugai. Visi norėjo valgyti.

Aš gyvenau su tėvais, bendrabučių antpuoliuose nedalyvavau, bet gerai prisimenu, kaip mama nėrėsi iš kailio, kad pamaitintų šeimą.

Receptą prisimenu iki šiol: sušaldai dešrelę šaldiklyje, paskui sutarkuoji ir tolygiai paskirstai ant aštuonių duonos riekelių. Pašildai keptuvėje – pietūs paruošti.

Tikiuosi, kad šio recepto niekam niekada neprireiks. Dešimtąjį dešimtmetį užsidarė gamyklos ir fabrikai, buvo išgrobstytos įmonės, inteligentija – gydytojai, pedagogai, inžinieriai – patraukė prekiauti į turgų, kad išgyventų. Posovietinės šalys neturėjo aiškesnės identifikacijos, tiksliau tariant, ji sunkiai formavosi.

SSRS visi turėjo vieną himną, vėliavą, pinigus, kalbą, politiką. Ukrainai prireikė nemažai laiko, protestų ir revoliucijų, kad šiaip ne taip suvaldytų visą chaosą ir rastų save.

Ar šios paieškos buvo lengvos? Ne.

Ar buvo žmonių, kurie aktyviai ilgėjosi Sovietų Sąjungos ir siekė grįžti atgal, t. y. vėl susijungti su gretimomis „broliškomis“ šalimis? Taip.

Ir priešingai, ar visuomenėje ir tarp politikų būta radikalių ukrainietiškų nuotaikų? Taip pat – taip, raginta net uždrausti rusų kalbą. Tačiau ukrainiečių identitetas kasmet stiprėjo. Susigrąžinome savo kalbą, kultūrą, vėliavos spalvas, himno žodžius ir didžiausią žmogiškąją vertybę – laisvę.

Ukraina pamažu, mažais žingsneliais patraukė demokratinio vystymosi keliu palaipsniui atsikratydama sovietinės praeities. Ėmėme keisti gatvių pavadinimus (kone visos gatvės, prospektai ir plentai iki 2014 m. buvo vadinami komunizmo vadų vardais), griauti paminklus (Lenino ir jo sekėjų monumentai stovėjo kiekviename kaime, rajone, mieste, kiekvienoje mokykloje ir vaikų darželyje), kalbėti ukrainietiškai (visi SSRS gyventojai privalėjo kalbėti pagrindine šalies kalba – rusų).

Pereinamieji procesai negalėjo būti greiti ir neskausmingi. Per septyniasdešimt Sovietų Sąjungos metų pasikeitė trys kartos. Kai kurie tada buvo jauni, todėl „semtuvėlis“ įstrigo jiems į atmintį kaip pirmosios meilės laikas; kai kurie bijojo permainų, o kiti ilgėjosi senojo savo gatvės pavadinimo, nesusimąstydami apie tai, kad ji pavadinta kraugerio žudiko vardu.

Kai pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį buvo atidaryti Ukrainos saugumo tarnybos archyvai, metų metus saugoti su žyme „visiškai slaptai“, bibliotekoje pamačiau dokumentus su srities partijos sekretoriaus Postyševo parašu. Tai buvo nurodymai, panašūs į: „Atimti duoną ir grūdus iš Olchovkos kaimo gyventojų. 1932 m.“ Tai metai, kai milijonai ukrainiečių mirė iš bado. Visas pasaulis sužinojo apie Holodomorą kaip apie vieną žiauriausių nusikaltimų žmonijos istorijoje.

Man atrodo, po šito normalus žmogus nebegalės gyventi prospekte, pavadintame Postyševo vardu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs