Naujas ryšys su aplinka
„Nacionalinės literatūros atstovai, rašantys lietuvių, estų ir latvių kalba, šiandien daug populiaresni. Anksčiau Vilniaus knygų mugėje minios susirinkdavo į susitikimus su užsienio rašytojais, o dabar matome naują tendenciją – mus labiausiai domina tai, kas arčiausiai mūsų“, – diskusiją pradėjo moderatorė Rasa Drazdauskienė.
Estų rašytojas, japonistas, mokslininkas R.Raudas teigė, kad Estijos skaitytojai vis labiau domisi estų rašytojų literatūra.
„Atgavus nepriklausomybę, atsivėrė durys, galėjome susipažinti su užsienio literatūra ir toks jausmas apėmė, kad apie 20–30 metų gyvenome nevėdintame bute. O dabar galėjome atsiverti langus, ir mus pasitiko toks šviežio vėjo gūsis. Mes negalėjome to deguonies pakankamai prisikvėpuoti ir pradėjome žvalgytis kitur. Praėjo kiek laiko, butas išvėdintas, mes atnaujinome senus baldus, ir jis pasidarė gražus, čia smagu būti ir kartu apsižvalgyti aplinkui. Mes kalbame apie naują ryšį su tikrove. Be abejo, anksčiau svetur viskas buvo įdomiau. Tad mums, kaip rašytojams, teko atsakomybė prieš savo skaitytojus, turime filtruoti įvykius per savo vaizduotę ir pateikti skaitytojams kitaip, negu jie mato“, – kalbėjo jis.
Anot garsiausios latvių autorės N.Ikstenos, Latvijoje nuo paskutinio amžiaus dešimtmečio buvo sunku grįžti prie savos literatūros, o dabar ji stipriai pasikeitė. Per pastaruosius trejus metus nacionalinė literatūra patiria piką, o ypač prozos srityje, tvirtino rašytoja.
„Mes įgyvendiname unikalų projektą – XXI a. leidžiame šiuolaikinius latvių rašytojus, kuriančius šalies istorijai. Ši serija labai svarbi, nes norime interpretuoti istoriją savo skaitytojams. Nežinau, kaip kitur, bet Latvijoje esama suvokimo: jeigu kažkas iš šalies pasako, kad tai yra geras dalykas, mes sutinkame. Pavyzdžiui, pradedant nuo Londono knygų mugės, kurioje buvo pristatyti 45 latvių autorių darbai, kuriais susidomėjo leidėjai. Tada ir supratome, kad mūsų literatūra turi pridėtinės vertės, nes ši pripažinta užsienyje. Beje, galiu pasakyti, kad išvertėm daug lietuvių ir estų kūrybos, o beveik visos Kristinos knygos yra bestseleriai“, – teigė autorė iš Latvijos.
„Noriu prisiminti tuos laikus, kai mano knygos pirmą kartą pasirodė Lietuvoje. Manęs nepažinojo ir nesupratau, kas vyksta. Tiesiog norėjau papasakoti istoriją. Taigi, išėjus romanui žmonės sakė, kad paprastai lietuvių literatūros neskaito, bet štai mano perskaitys. Kažkas apsivertė, atsirado rinka lietuviškai knygai. Iš tikrųjų, šiuo metu skaityti nacionalinę literatūrą yra karštas reikalas, kaip sako tinklaraštininkai. Nenorėčiau minėti smulkmenų, bet tikrai gerų tarptautinių bestselerių nebuvo daug. Beje, Lietuvoje atsirado knygų, kurios kokybe lygiuojasi su Bukerio premijos laureatais. Už tai noriu padėkoti skaitytojams“, – sakė menotyros mokslų daktarė, „Silva rerum“ autorė K.Sabaliauskaitė.
Sugrįžome į normalų gyvenimą
Kalbėdama apie didėjantį nacionalinės literatūros populiarumą, N.Ikstena pabrėžė, kad pasikeitė literatūra ir pats pasakojimo būdas, nes ankstesni autoriai nebeturėjo ką pasakyti.
„Literatūros lauke atsiradau 1995-ais metais, be abejo, man reikėjo laiko išaugti. Tad mokiausi kalbų, važiavau į užsienį, ieškojau. Ir dabar turiu pasakyti, kad mes, labiausiai matomi kartos rašytojai, galime kurti įvairiomis temomis ir pažvelgti į istoriją protingomis akimis. Man patinka sakyti, kad gerą prozą gali kurti sulaukęs 50-ies, man šiais metais bus 50, tad gal pradėsiu ir gerą literatūrą kurti“, – juokavo N.Ikstena.
R.Raudas kvietė atsižvelgti į tai, kad pasikeitė leidybos kokybė, o pačios knygos Estijoje nėra pigios, apie 15–20 eurų. Jis taip pat sakė, kad estai mėgsta skaityti originalo kalba, tad vertimai nėra itin perkami. Anot jo, tapo normalu pirkti estiškai parašytas estų autorių knygas.
„Žinoma, pasikeitė ir stilius, negaliu pasakyti, kad dabar matosi labai konkreti tendencija, nes Estijos literatūros laukas tiesiog labai įvairus“, – tvirtino estų rašytojas.
K.Sabaliauskaitė pastebėjo, kad pastaruoju metu skaitytojas ir rašytojas suartėjo, dialogas tapo demokratiškas, vyksta daug intriguojančių diskusijų. Net šeimose prie pietų stalo žmonės ima kalbėtis apie meną, naujai išleistas knygas, parodas ir panašius dalykus.
„Iš tiesų, per paskutinį dešimtmetį gyvenimas pagerėjo, nebūtinai ekonomine prasme. Mes pagaliau grįžome į normalų gyvenimą, nes po sovietinio laikotarpio buvome sustingę. Dabar nusipurtėme, atsirado ir užsienio bestselerių, žmonės apskritai ėmė daugiau skaityti. Beje, sovietiniais laikais literatūra buvo labai indoktrinuota sritis su didžiule cenzūra. Aišku, kad buvo tokių literatūros kritikų, kurie norėjo aiškiai pasakyti, kaip turi būti rašoma, ir kartais pastebėdavome, kad literatūros ir skaitytojų pasauliai buvo du skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, kai šventėme Lietuvos šimtmetį, buvo du knygų sąrašai: vieną sudarė kritikai, o kitą patys skaitytojai. Pastebėjome, kad skaitytojų sąraše buvo ne tik bendrų dalykų, bet atsirado ir daug Lietuvos klasikų. Manau, kad, nepaisant visko, skaitytojai renkasi tiesiog gerą literatūrą“, – sakė rašytoja.
Nacionalinės literatūros pridėtinė vertė
Kaip tokios literatūros pridėtinę vertę, K.Sabaliauskaitė pirmiausia išskyrė kalbą.
„Rašant lietuviškai nereikia versti, skaitytojas gali visiškai įvertinti kalbos grožį. Mano atveju, tai dvigubas Damoklo kardas, nes rašau apie tą laiką, kada lenkų kalba buvo lingua franca. Kitame savo romane rašysiu istoriją, vykstančią trijose Baltijos šalyse. Tačiau ne vieta, bet nuostabi istorija bus svarbiausia“, – teigia K.Sabaliauskaitė.
N.Ikstena sako, kad jaučia labai artimą ryšį su latvių kalba, nes ja galinti geriausiai kurti.
„Tik pradėjusi rašyti, gavau stipendiją ir išvažiavau į Niujorką. Galvojau, kad visas miestas bus mano, išsiunčiau savo kūrybą į visas to meto leidyklas. Žinoma, negavau jokio atsakymo, bet vienas redaktorius pasiūlė susitikti karčiamoje Manhatane. Jis prisipažino, kad norėjo pamatyti išprotėjusią merginą, kuri rašo latviškai. Tad pasilenkė ir sako: „Nora, jei nori būti pasaulinio garso rašytoja, rašyk angliškai.“ O pristatinėdama savo išgarsėjusį romaną Londono knygų mugėje tegalėjau mojuodama pasakyti: „Aš vis dar rašau latviškai!“ – juokaudama prisiminė rašytoja.
„Taip, mes atsakingi už savo kalbos išlikimą. Sukūrę kažką, ko nori skaitytojas, mes kuriame ir vertę. Mano atveju, rašydamas estams nebūtinai turiu viską paaiškinti. O mano romanas, kuris buvo išverstas į anglų ir rusų kalbas, parodė, kad angliškas vertimas buvo prastesnis. Jeigu kuri tam tikros kultūros ribose, daug dalykų nereikia aiškinti. Čia panašiai, kaip su ilgamete santuoka, kada vienas kito klausiate: „Ar žinai, kur tas padėta?“ Ir jums atsako: „Taip, žinau“, – kalbėjo R.Raudas.
Trys Baltijos šalys, trys rašytojai
„Šiandien su mumis kalbėjo trys rašytojai: feministinės latvių, intelektualios estų ir lietuviškos buvusios šlovės paieškų kultūros atstovai“, – juokaudama apibendrino diskusiją R.Drazdauskienė.
„Neseniai televizijoje diskutavome apie vertimus. Kalbama apie tai, kad literatūra išties verčiama iš lietuvių, latvių ir estų. Šis žmogus dabar gyvena Rygoje, jis puikiai moka visas tris Baltijos šalių kalbas, ir jo paklausė, kuo skiriasi mūsų literatūros. Jis pasakė, kad latviai yra geri pasakotojai, o estai prie pasakojimo prieina intelektualiau“, – teigia N.Ikstena.
Ji pridūrė, kad tiesiog pasakoja istoriją iš moters perspektyvos ir feministe savęs nelaiko.
„Vardai ir pavardės nėra svarbu ir net nesuprantu, ką reiškia nacionalinė literatūra. Tiesiog rašai kažkokia kalba, nes kiekvienas turi savo. Na, nebent žmogus kalba esperanto kalba“, – ironizavo R.Raudas.
„Apskritai kalba turi savo taisykles, pasireikšdama per literatūrą ji taip pat remiasi konkrečiomis konstrukcijomis. Airių ir britų kritikai manęs dažnai klausia, kaip aš čia jaučiuosi rašydamas estiškai, tai aš jiems ir atsakau, kad niekaip nesijaučiu, nes rašau ir viskas“, – pridūrė jis.
K.Sabaliauskaitė ne visai sutiko su estų autoriumi: Ji sutiko, kad gal ir nėra tokio dalyko kaip nacionalinė tradicija, bet teigė, kad kažkokia tautinė dvasia, mokykla ar žodžių bendrumas egzistuoja.
„Mes, lietuviai, esame truputį išprotėję ir aistringi Baltijos italai, ir tai susiję su buvusia šlove. Mano ryšys su nacionaline tradicija aiškus – svarbu suprasti turtingą ir plačią mūsų tradiciją“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
