V.Saunoriūtės-Muschick žodžiais, moksleiviai Frankfurte tapatinasi su D.Grinkevičiūtės paauglišku įniršiu, jie įžvelgia paraleles su aplinkosauga. Diskusijos metu taip pat primenama apie pirmąjį D.Grinkevičiūtės rankraštį, kurį po 41 metų persodindama bijūnų krūmą Nijolė Vabolienė rado savo sode.
Asmeninis vertėjos santykis
Pirmiausia V.Saunoriūtė-Muschick papasakojo apie savo pažintį su garsiąja D.Grinkevičiūte. Vertėjai buvo 14 metų, kai Laukuvoje dirbo ir gyveno D.Grinkevičiūtė. Kai ją atleido iš darbo, ji nebeturėjo gyvenamosios vietos. Todėl vertėjos teta ją priėmė pas save: „Jos buvo bendramintės – domėjosi teatru, opera, kartu važiuodavo į Rygą, Leningradą, Maskvą. Teta pasakojo, kad jas atpažindavo ir įleisdavo į teatrą net be bilietų.“
V.Saunoriūtės-Muschick teta atidavė D.Grinkevičiūtei vieną kambarį Laukuvoje priešais bažnyčią: „Kai D.Grinkevičiūtė mirė, mano teta paliko kambarį lygiai tokį, kokį rado, ir padarė ten muziejų. Jame galima rasti tikrus autorės daiktus – nuo rankinuko iki daiktų iš rūsio.“
Rankraštis bijūnuose
Teigdama, kad Lietuvoje žmonės jau seniai viską žino, V.Saunoriūtė- Muschick vis dėlto nori dar kartą prisiminti įdomią D.Grinkevičiūtės rankraščių istoriją.
Svarbu žinoti, kad D.Grinkevičiūtė mirė nesulaukusi atgimimo, jai tuomet buvo 60 metų. Dėl šios priežasties pati negalėjo sudaryti knygos. Pirmąjį kartą Lietuvoje jos rankraštis buvo publikuotas 1988 metais, kurį ji parašė atleista iš darbo po 1970 metų. Be abejo, publikuoti legaliai buvo neįmanoma, tad samizdato keliu jis buvo platinamas, kol pateko į JAV, o vėliau grįžo į Lietuvą. Šis rankraštis taip pat yra ir mokyklų vadovėliuose. Perteikdamas prisiminimus jis parašytas būtuoju laiku.
V.Saunoriūtė-Muschick pasakoja, kad egzistuoja ir kitas rankraštis: „Tai buvo 1991 metai, balandis po sausio įvykių. Neįtikėtina, kad moteris Kaune kasa sodą ir po bijūno krūmu randa stiklainį, o ten 229 lapeliai parašyti su pieštuku ir rašalu. Tai buvo pirmasis D.Grinkevičiūtės rankraštis. Tai unikalus atvejis, nes taip išgyvenusių rankraščių egzistuoja nedaug.“
Diskusijos metu paaiškėjo, kad vieni juokauja, jog stiklainis, kuriame rastas rankraštis, greičiausiai buvo vokiškas, nes išlaikė 41 metus. Vertėjai išspausdinus straipsnį vokiškame leidinyje, esminis vokiečių žurnalisto klausimas atvykus daryti reportažo buvo: „Kur tas stiklainis?“
Dabar jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o vėliau jie išėjo kaip knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Šio rankraščio raktu tapo pasakojimas esamuoju laiku: „Man kaip vertėjai neįtikėtina, kad tai nelegaliai į Lietuvą grįžusios jaunos merginos asmeninis balsas. Verčiant į vokiečių teko daug kovoti dėl pasakojimo autentiškumo. Nenorėjau, kad laikas staiga virstų būtuoju. Pasakojimas esamuoju laiku leidžia žmonėms patiems patirtį tremtį“, – teigia V.Saunoriūtė-Muschick.
Reakcijos užsienyje
V.Saunoriūtės-Muschick teigimu, D.Grinkevičiūtės rankraščių leidybos variantiškumas nepalieka abejingų: „Istorija turi būti gyva. Todėl britų leidykla pasižiūrėjo į tai kaip į grožinę literatūrą, tačiau italai, prancūzai ir ispanai rankraščius supranta kaip dokumentiką.“
Išsamiausiai vertėja galėjo papasakoti apie vokiškąjį leidimą. Vokiečių leidykla „Matthes & Seitz“ jau leido Varlamą Šalamovą, todėl su to meto politinėmis temomis jau buvo susipažinę. Dėl šios priežasties leidykla buvo itin dėkinga. Svarbiausia buvo išsiaiškinti, kaip knygą pateikti šiuolaikiniam skaitytojui:
„Tai iššūkis ir galimybė. Jeigu pavadinsime knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, vokiečiai galvos, kad tai apie XVIII a. ekspedicijas į Arktį. Laimė, rankraštis nebuvo redaguotas, todėl buvo matomas autentiškas pūgos motyvų pasikartojimas. Man tai pradėjo atrodyti lyg variacijos su fugomis – ji rašo apie baisius dalykus, bet jos dvasia nepalūžta. Ji jaučia žiemos grožį, amžinumą. Todėl knygą sudėjome kontrasto principu. Žiaurius įvykius reprezentuojantį tekstą atliepė D.Grinkevičiūtės vaikystės nuotraukos. O rinkinį pavadinome „Bet dangus ten didingas“, – sako vertėja.
V.Saunoriūtė-Muschick teigia, kad buvo svarbus ir knygos pasirodymo kontekstas: „Tai buvo 2014 metai, kada vyko Krymo aneksija.“
Vertėja taip pat vykdo ir skaitymus mokyklose. Grįžusi iš Frankfurto ji pasakoja, kad mokinius patraukia paaugliškas D.Grinkevičiūtės pasipriešinimas, įtūžis: „Norėtųsi, kad Lietuvos mokyklose skaitytų scenas, kuriose mokiniai galėtų taip pat tapatintis su ėjimu į mokyklą, skaitymu, aplinkosauga. Na, o vyresnieji dėkingi už jos mintį perteikiančius pristatymus su muzika ir triukšmu. Kai kurie susigraudinę pasakojo apie nukentėjusius senelius iš Rytprūsių. Šie žmonės ėmė suprasti, ką jų artimiesiems teko išgyventi. D.Grinkevičiūtės istorija taip pat lyginama ir su nacių režimu. Tai jiems padeda geriau suprasti.“
C.Caro Dugo teigia, kad kuo giliau į Vakarus, tuo žmonės labiau stebisi ir domisi šia istorijos dalimi: „Viena literatūros kritikė Ispanijoje teigė, kad ten tokios literatūros labai reikia. Rankraščiai įdomūs ne tik iš literatūrinės perspektyvos. Jie yra apie baisybes išgyvenančių žmonių distanciją ir juodąjį humorą, kurį jie sukuria, kad išgyventų. Paraleliai galima matyti ir Balio Sruogos „Dievų mišką“, kuriame buvo kalbama apie patirtis vokiečių koncentracijos stovyklose.“
„Kai kalbu apie lietuvių literatūrą Ispanijoje, aš kalbu apie Lietuvos istoriją. Ten nėra lituanistikos, todėl kiekviena istorija – naujovė. Viena moteris Ispanijoje užėjo į knygyną prašydama duoti kažką apie Lietuvą. Ji gavo Kristijono Donelaičio „Metus“ ir Rūtos Šepetys knygą, kuri jaunimui buvo itin įdomi“, – pasakoja C.Caro Dugo.
Galinga istorija
Anot C.Caro Dugo, D.Grinkevičiūtės rankraščiuose užfiksuota galinga istorija: „Ji kalba iš širdies, o dėl savo literatūrinės vertės man patinka pirmasis variantas. Stebina, kad jauna mergina turi tokį stilių ir geba taip įspūdingai išreikšti savo patirtis. Antrasis rankraštis pačiai D.Grinkevičiūtei buvo svarbesnis, nes ten ji sukaupė daug informacijos apie tremtyje gyvenusių žmonių likimus. Ji jautė pareigą pastatyti jiems paminklą. Šį pareigos jausmą ji perduoda ir vertėjams. Aš tą jaučiu ir noriu, kad tekstas būtų gražus ir D.Grinkevičiūtės našta būtų lengvesnė.“
Nors dar nebuvo sudariusi sutarties su jokia leidykla, tekstą C.Caro Dugo pradėjo versti iškart jį gavusi: „Atsitiko, kad ir kita vertėja ėmėsi darbo tuo pačiu metu. Nusprendėme dirbti kartu, nes nė viena nenorėjome atsisakyti šio teksto. Aš pirmą kartą turiu redaktorę, kuri taip skaito vertimus ir duoda pasiūlymus. Dirbdamos taip pat daug diskutuojame apie D.Grinkevičiūtę.“
Šeštadienį festivalio „Vilniaus lapai“ metu vertėjos Vytenė Saunoriūtė-Muschick ir Carmen Caro Dugo diskutavo apie rašytojos ir gydytojos Dalios Grinkevičiūtės tremties prisiminimus. Pokalbio „(Ne)matoma D.Grinkevičiūtės pusė“ metu buvo kalbama apie knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ atsiradimo istoriją, rankraščių likimą bei reakcijas užsienyje.
