Dvejus su pusę metų istoriniame Artimųjų Rytų regione praleidusi G.Steikūnaitė šiandien sako į Palestiną žiūrinti kitomis akimis. Tokiomis, kokią ją mato patys gyventojai – neiškraipydami realybės, nenuslėpdami faktų, nesuvaidindami emocijų.
Knygoje „Palestina: Laisvė yra labai graži“ autorė pirmu asmeniu aprašo vietinių gyventojų mintis, pasakojimus, dalijasi jų prisiminimais, kuriuose, pasak jos, per paprastų žmonių akis atsiskleidžia tikrasis Palestinos veidas.
Ji sako sąmoningai pasirinkusi nekalbinti oficialių pareigūnų ar garsenybių, nes „norėjo, kad knyga priklausytų žmonėms, o ne biurokratijai“. Galbūt todėl knygoje nėra pagrindinių herojų, čia savo pasakojimais dalijasi ir maratono organizatorius, ir alyvmedžių augintojas ar kariuomenės nusikaltimus nuotraukose įamžinantis fotografas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos apie Palestiną autorė: „Kažkam mes irgi esame „kitokie“
„Norėjau, kad palestiniečiai patys pasakotų apie save. Kiekvienas sako, kad tai mano gyvenimo istorija. Toks būdas pasakoti yra teisingesnis, nei kad pasakočiau apie tai pati. Tampu vertėja, tampu tuo tiltu, kuris sujungia Palestinos ir Lietuvos žmones“, – penktadienį Knygų mugėje vykusioje atviroje diskusijoje „Ką iš tiesų žinome apie Palestiną?“ kalbėjo G.Steikūnaitė.
Drauge su ja prie vieno stalo sėdo ir daugiau ir arčiau Palestiną spėjusių pažinti svečių. Diskusijoje dalyvavo dokumentinių filmų kūrėjas, vertėjas, žurnalistas Jonas Ohmanas bei visuomenininkė Gabrielė Tervidytė – ten išvykusi dirbti socialine darbuotoja su vaikais praėjusių metų pavasarį buvo deportuota iš Izraelio dėl tariamos grėsmės nacionaliniam saugumui.
„Buvau deportuota kaip kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui. Bet tai yra įdomu. Jei tokiai valstybei užkliuvo socialinė darbuotoja, dirbanti su vaikais ir nevykdanti jokios politikos, tik pasakojanti Lietuvoje apie tai, kaip čia vyksta gyvenimas, vadinasi, kažkas su tokia šalimi yra negerai“, – mintimis dalijosi G.Tervidytė.
Jos paskutinis vizitas į Palestiną, kur galima nukeliauti tik per Izraelį, baigėsi sulaikymu keturioms dienoms, lietuvė kartu su keliomis kitomis moterimi buvo uždaryta už grotų.
Pasak jos, tokios situacijos tik pabrėžia problematikos svarbą – apie tikrąjį gyvenimą Palestinoje nėra daug literatūros, o pačius palestiniečius dažnai matome per kažkieno kito akinius: žiniasklaidos, Izraelio.
G.Tervidytė įsitikinusi, kad rašyti, skaityti, kalbėti, klausti, klausyti – vieni svarbiausių tautos bruožų, kuriais remiantis tauta tobulėja, vyksta progresas. Todėl ji džiaugėsi, jog G.Steikūnaitės knyga padeda žingsniu arčiau priartėti prie to, kas iš tiesų vyksta Izraelio prispaustame krašte. „Kartą nuvykusi į Palestiną atrandi visai kitą pasaulį, nei manei jį esantį. Supranti, kad tavo įsivaizdavimas neatitiko realybės. Baisu, kad esame taip apribojami“, – pasakojo.
Panašiai kalbėjo ir J.Ohmanas, prieš keletą metų patekęs į intifadą – sukilimą, kur akmenimis apmėtydavo Izraelio kariuomenę, toks buvo jo pirmas susidūrimas su Palestina. „Yra daug paralelių tarp palestiniečių ir partizanų kovų. Priespaudos, represijos – Izraelis Palestinai daro taip, kaip tai darė Sovietų sąjunga Lietuvoje. Man taip nepatinka“, – mintimis dalijosi jis.
J.Ohmanas sako matantis prasmę į Palestiną dėti pastangas tiek politine, tiek kūrybine prasme – jis sukūrė filmą, pasakojantį apie ten gyvenančius vaikus, apie tai, kaip jie jaučia savo aplinką.
„Nors tikrai sudėtinga ir skaudu, tuo pačiu – labai prasminga. Problema nedings, turime su tais dalykais kovoti“, – kalbėjo jis.
Rašyti knygą apie gyvenimą Palestinoje – gana specifiška tema. Apie tai nėra daug literatūros, o ir ne apie viską garsiai kalbėti užtenka drąsos. Tačiau G.Steikūnaitei būtent tai tapo didžiuliu varikliu imtis knygos.
Tačiau kodėl būtent Palestina? Kuo knygos autorę sužavėjo šis kraštas?
Baigusi mokyklą ji išvyko studijuoti žurnalistikos ir šiuolaikinės istorijos į Londoną, o šis miestas, kaip pati sako, didžiulis tautų katilas, kuriame susijungia daugybė skirtingų kultūrų. Palestina G.Steikūnaitė susidomėjo pati perskaičiusi knygą, o galiausiai nusprendė – reikia nuvykti ten pačiai ir įsitikinti viskuo savo akimis.
„Apėmė smalsumas, ėmiau domėtis. Galvojau, kad kažkas pasakodamas man meluoja, kai kuriais dalykais negalėjau patikėti. Supratau, kad noriu rašyti apie Palestiną, o kad galėčiau tai daryti – turiu ten nuvykti“, – kalbėjo knygos autorė.
Laikui bėgant ji ėmė spausdinti straipsnius, o vėliau ėmėsi ir knygos, kurią pavadino „Palestina: Laisvė yra labai graži“.
Šis pavadinimas – vieno knygos herojaus išsakyti žodžiai. Herojaus, kuris būdamas 25-erių jau kelis kartus sėdėjo kalėjime dėl savo politinių pažiūrų. O kaskart iš jo išėjęs sakydavo, kad laisvė yra labai graži.
Palestinos kasdienybę atspindi ir simbolių pilnas knygos viršelis. Jame pavaizduotas praėjusiais metais ant sienos nupieštas, tačiau dabar jau nuvalytas piešinys, žymintis 68-ąją etninio valymo sukaktį. Tipine skara veidą pridengęs gyventojas reprezentuoja palestiniečių tautą, joje matyti ir bažnyčia, ir mečetė, taip pat – apelsinų giraitės, istorinės Palestinos žemėlapis.
Daugiau knygos pristatymo akimirkų:
