Romane veiksmas vyksta 2321 metais, kai žmonės viską turi ir viską gali, išspręstos visos žmonijos problemos, „lengva gyventi, lengva dirbti, lengva bendrauti, lengva kvėpuoti. Tarsi utopija, apie kurią kadaise svajojo Tomas Moras ir Platonas, išsipildė“ (10 psl.). Viskas tampa lengva ir paprasta iki tokio lygio, kad žmonės nebenori jokios kančios, jokio pasiaukojimo, atsakomybės ir įsipareigojimų. Dauguma žmonių sąmoningai nusprendžia neturėti vaikų, nes jų gyvenimas tobulas ir be jų. Tačiau ar iš tiesų tai yra tikrasis žmonių pasirinkimas?
„Kiek mes iš tiesų esame laisvi?“ – klausia autorė. „Visų pirma, nepasirinkome gimti, nepasirinkome šalies ir šeimos, kurioje gimsime. Esame mokomi, auklėjami nuo kūdikystės, kas yra gerai, o kas ne. Juodaodžiai, gėjai, nestandartinis elgesys... Visi žino, kas valdo pasaulį, kelios turtingos šeimos, kurių pavardės ir veidai niekada nefigūruoja įprastoje žiniasklaidoje. Ir tai, kad šeima svarbiausia, ir tai, kad laisvė svarbiausia, ir tai, kad mes norime gerai gyventi, trokštame vieno ar kito, ar tai mūsų, ar tik išmokta iš aplinkos? Ir tai, kad turime vaikų, ir tai, kad jų neturime, tai tik inkstinktas, ego išsipildymas, išmoktas standartinis elgesys, ar – tikrosios, besąlyginės meilės išraiška, kuri iš esmės ir yra visa ko pradžia ir pabaiga? Nieko šiame romane nėra išsigalvota“, – tikina Rasa Sagė. „Aš, kaip Margaret Atwood, nieko nesukūriau, o paėmiau tai, kas jau vyksta mokslo ir žmonių pasaulyje.“
Romanas „Burbulas. Apie pasaulį be vaikų“ – jau trečiasis rašytojos romanas. Rašytoja eksperimentatore vadinama autorė šį kartą neria į fantastiką, kur sukuria pasaulį, kuris (dar) neegzistuoja, tačiau yra labai realus. Veiksmas romane vyksta vieną dieną – gegužės 7 -tąją, Vilniuje, Santakoje, kur susiduria dvi jau išdžiūvusios upės – Vilnelė ir Nėris. Personažų vardai labai lietuviški – Tuopa, Jadvyga, Sakalas, Gajus, Gilė, Dangis, Margiris. Tai istorija apie žmogų, vardu Margiris, kuris nenori, kad pasaulyje būtų kitaip mąstančių žmonių, jis nenori, kad gimtų vaikai, kurie jo įsitikinimu, neturi gimti. Tačiau laimingame ir visko pertekusiame bevaikiame pasaulyje yra Burbulas – uždara bendruomenė, nepasiduodanti bendroms tendencijoms ir vyraujančiai visuomenės nuomonei. Burbule gimsta ir gyvena daug vaikų, Margiris pats yra iš „Burbulo“, tačiau jo įsitikinimu, jis turi susprogti...
„Ši knyga apie motinystę – archajišką, netobulą ir įvairialypę lengvo, šviesaus ir tobulo pasaulio fone. Apie tyrą žmogiškumą, kuris klesti ten, kur neturėtų klestėti, ir viltį, kurią gali įžiebti baisi pasiaukojimo kupina meilė. Kova už teisę rinktis nėra lygi. Tačiau tam, kad meilės nebeliktų, reikia nužudyti jos šeimininką, bet ir tada ji pasisėja kitur, pasklinda ir tampa viltimi. Galbūt meilė – tai virusas, kuris išgelbės planetą, net jeigu jai teks mutuoti ir rasti naujus šeimininkus?“ – apie romaną sako rašytoja Indrė Jonušytė.
Paklausta, kodėl kilo mintis kurti tokį pasaulį – pasaulį be vaikų, Rasa Sagė paaiškina: „Man nuo vaikystės keldavo šiurpą nurodymas: taip turi būti. Visada norėdavosi priešintis, nesvarbu kokia tema. Aš noriu žinoti, kodėl taip turi būti, ir ar tai tinka man. Neturi viskas būti visiems tinkama ir vienoda. Ypač moterų gyvenime (nors taip pat ir vyrų) yra labai daug „taisyklių“, kaip reikia gyventi. Ką mylėti, ko nekęsti, būtinai sukurti šeimą, gimdyti, būti gera mama, gera žmona, gera kolege, gera šeimininke, padaryti karjerą ir panašiai.
Tačiau kiekviena moteris yra skirtinga ir unikali, todėl kai apie tai galvojau, supratau, kad mintį šiam romanui davė mano močiutė, kuri buvo labai graži, išmintinga ir nuostabi moteris. Kažkada vaikystėje ji man pasakė – jei gyvenčiau iš naujo, netekėčiau ir negimdyčiau vaikų. Vėliau labai daug kartų girdėdavau, kad moterys gailisi, nes jos ne sąmoningai nusprendė kurti šeimą, o tiesiog nuėjo plačiausiai išmintu keliu. O kai jau nueini, kelio atgal nebėra, gal todėl šių dienų jaunimas vis garsiau kalba apie tai, jog šeima ir vaikai yra paskutinėje vietoje jų gyvenimo prioritetų sąraše. Pagalvojau, kas būtų, jeigų būtų? Jei iš tiesų, viską pasvėrę, žmonės nustotų daugintis? Šis romanas yra už laisvę rinkis kaip gyventi, kur gyventi ir ką mylėti. Be diktatūros.“
– Kiek laiko rašėte romaną, ar buvo sunku kurti pasaulį be vaikų?
– Lengva nebuvo. Rašymas man apskritai yra darbas, malonumo tame mažai. Malonu tik tada, kai knyga jau būna parašyta, įgavusi savo veidą, išleista, kai ją skaito skaitytojai, kai ji guli lentynoje prie kitų savo „sesių“. O knygos kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Yra rašytojų, kurie rašo intuityviai, tiesiog „pila“ tekstą, ir jiems gerai gaunasi, nesu iš tokių. Labai ilgai galvoju, svarstau, dėlioju, užsirašinėju idėjas, paskui kuriu siužetą, planą, posūkius, įvykius, scenas, paskui viską perkūrinėju, pildau, braukau... sunkus darbas. O dėl vaikų temos, pirmiausia galvojau rašyti apie vaiko ligą, jo praradimą, privesti prie to, kad žmonės nebenori turėti vaikų, nes tai per daug skausminga, kitaip sakant, jie neturi vaikų iš baimės jų netekti. Tačiau pati esu mylinti mama ir negalėjau tokios knygos sukurti. Per sunku. Todėl kažkaip natūraliai perėjau į pagrobimo, laisvės atėmimo istoriją, kuri išsirutuliojo iki filosofinio klausimo – kiek mes iš tiesų turime teisės rinktis.
– Kodėl fantastika? Tai jums naujas žanras? Kiti jūsų romanai labiau susiję su realybe?
– Taip, kiti mano romanai labai buitiški ir realūs. Tačiau kaip gi daugiau galima pavaizduoti pasaulį be vaikų nekuriant fantastikos? Ji atėjo savaime, nors tai nėra įprasta fantastika su kosminiais laivais ir ateiviais. Vis gi tai ta pati realybė, tik progresinė, spekuliacinė. Visi galvojo, kad išnyks knygos, nes atsirado internetas, kad išnyks dviračiai, nes atsirado automobiliai ir panašiai. O dabar – kad išnyks vaikai, nes jaunimas nebenori jų turėti.
– Ar jūs pati tikite, kad toks pasaulis iš tiesų gali būti ateityje?
– Geras klausimas. Aš tikiu, kad ateityje žmonės gyvens lengviau ir laisviau. Pagaliau bus išrastas nemokamas arba labai pigus energijos šaltinis, kuris išspęs daugybę problemų, susinormalizuos pinigų srautai, darbo rinka, santykiai tarp žmonių, neliks hierarchijos, rasizmo, diktatūros. Taip, tuo tikiu. Ir tada jau priklausys nuo pačių žmonių, ką jie rinksis. Jei kiekvienas žmogus galėtų būti tikruoju savimi, be kaukių, be išmoktų elgesio normų... mes visi labai nustebtume, kokioje visuomenėje iš tiesų gyvename. Tikiu, kad žmogaus pradas yra geras. Tik dabar viskas slepiama, neleidžiama. Viskas kontroliuojama, nes reikia būti, kaip visi. Bet, manau, kad tai tikrai pasikeis ir nematau tame nieko blogo.
Tikiu, kad žmogaus pradas yra geras.
– Kaip gimė jūsų knygos pavadinimas? Kodėl Burbulas?
– Mes visi gyvename savo Burbuluose, kuriuose bent truputį galime pabūti savimi, neužpulti, kad nesame tokie, kaip kiti įsivaizduoja, kokie turime būti. Todėl ir kuriame Burbulus – bendraminčių, mielų žmonių, turinčių tas pačias vertybes ir įsitikinimus minibendruomenes. Tada atrodo, kad visas pasaulis toksai – beveik tobulas. Mano Burbule visas pasaulis skaito knygas ir domisi rašytojais. Puikiai suprantu, kad tai tik Burbulas. Psichologai, bendraudami su savo klientais niekada neteigia – tu sakei, bet sako – aš išgirdau, aš taip pat bendraudama sakau – mano burbule yra taip ir taip. Taigi, burbulas yra saugi vieta pasislėpti nuo realybės. Tačiau todėl, kad mes nuo jos slepiamės, jis niekur nedingsta. Todėl tas mano „Burbulas“ romane ir susprogsta.
– Romane veiksmas vyksta Lietuvoje, nors jūs gyvenate Nyderlanduose. Galbūt Nyderlanduose žmonės yra liberalesni? Kodėl tokio romano veiksmo vieta pasirinkote Vilnių ir Trakus?
– Pažadu, kad kitame romane veiksmas vyks Nyderlanduose (šypsosi). Tačiau šiame romane norėjosi parodyti pasaulio ateitį per Lietuvos prizmę. Vektoriaus, apie kurį viskas sukasi, tašką padėjau Lietuvoje. Norėjau sukurti kokią nors mokslinę inovaciją, kuri būtų sukurta būtent Lietuvoje ir pasklistų po visą pasaulį. Išėjo ne mokslinė, bet socialinė inovacija, šiuo atveju tai buvo judėjimas „Paskutinė Žemės žmonių karta“. Norisi bent jau romanuose ištraukti Lietuvą iš mažos, niekam nežinomos šalies įvaizdžio. Juk Lietuvoje taip pat gali vykti didūs ir pasauliui svarbūs dalykai.
