- Domilė Kirstukaitė
Kino klasikos seansas
Dar ne vakaras,
kino salėje vėsu,
šviesos užtemsta,
o gal ir jau?
Įdėmiai klausausi,
pro petį dairausi į duris,
laukiu kol jos prasivers,
kol vėluodami atlėks žiūrovai
rausvais žandais nuo bėgimo,
pro juoką ištars spėjom,
kol nerangiai, triukšmaudami
atsisės į vietas
ir savo lengvu atodūsiu
užpildys visą patalpą.
Prasisuka kiek mažiau
nei pusė juostos,
durų slenkstis lieka
niekieno daugiau neperžengtas,
ima darytis vis ir vis nejaukiau
žvelgiant į ekraną.
Imu nebesuprasti,
ar aš žiūriu į jame esančius aktorius,
ar jie į mane -
jų akių nesuskaičiuosi,
o salėj tik dvi,
didelės ir rudos.
Karantino koncertas
rožinis kadilakas,
Kosto teatrališkas juokas
nuo stogo,
mašinų numeriai vietoj
veidų žiūrovų,
koncerto pabaiga be
aplodismentų,
su rėkiančiais įspėjamaisiais
signalais
ir kažkur giliai,
beveik nepastebimai
užsimarinavusiais
lyg ir tokiais pat,
bet jau lyg ir kitokiais
žmonėmis.
Užupio kaimynai
Pirmomis naktimis sapnuodavau košmarus,
kad man pamiršus du kartus pasukti raktą
į priešingą laikrodžio rodyklės pusę,
jie ir vėl ima iš visų jėgų baladotis,
nerviškai sukinėti durų rankenėlę, veržtis,
purvinais kumščiais trankytis,
netgi žengti žemėtais batais
mano koridoriumi ir ieškoti manęs.
Taip buvo tik iš pradžių. Dabar jau pripratau.
Žinoma, tik duris rakinuosi dažniau.
Ir jų katinai ėmė karaliauti mano namuose.
Štai, išeini į kiemą valgyti pusryčių ir jau žiūrėk –
prisistato lygiai dvylika katiniškų akių.
Pora nepatenkintų, keturios prašančios išmaldos,
o dar kitos - neaiškios.
Sunku su tais gyviais, atrodo mieli – o kaip kanda,
iš mandagumo net nepasisveikina,
pagal nuotaiką ignoruoja,
aprėkia arba už durų dainuoja meilės serenadas,
amžinai nežino ko nori.
Su jų šeimininkais viskas kur kas paprasčiau.
Jei diena gera, nusišypso, laužydami liežuvius
su akcentu ištaria sveiki, o jei ne,
tenka išklausyti keiksmažodžių tiradą ir tiek to mokslo.
Užtat į bendrą kiemą išeina kas vakarą
kartu pripildyti savo skrandžių, nuo seno iki jauno,
o atėjus metui, kuomet reikia mokėti buto nuomą,
sužinau ne iš skambučio,
bet iš kaimynų stikliukų barškėjimo lauke –
šeimininkai jau atvyko.
Provincijos daugiabučio kiemas
Kartą išeinat iš kiemo laiptinės
Kaimynas X apsikeitė vietom
Su savo šuva – vietoj šlepečių
Aplojo, apdraskė kito mašiną
Kol staiga taip stipriai įsimylėjo padangas
Ir isteriškai bandė jas apkabinti.
Tiesa, tas bandymas buvo kiek juokingas,
Nes nekaltas šuo išnyko ir liko
Besitabaluojantis pilvas ir
Netaiklūs plaukuotos kojos spyriai.
O štai kaimynas Y kreivai parkuodamas
Savo devym-aštuntų bėmsą
Paliko mistišką tarpą –
Du automobiliai netilpo,
O vienam erdvės buvo per daug,
Taip visi išsigando ir liko be vietos.
Tuo tarpu kaimynė P grįžus namo
Mįslę išsprendė ir pastatė
Į tarpą mašiną.
Kaimynas Z tai pamatęs
Per naktį nesudėjo akių,
Rašė, plėšė, klijavo, spausdino,
Prakaitavo ir pagaliau kaimynei P
Po valytuvais paliko raštelį
Su vairavimo instruktoriaus numeriu
Ir prierašu: kainuos tai kainuos,
Bet išmokys parkuotis.
Kaimynas Z pastebėjęs
Kaimynės P juoką
Iš pykčio išsipūtė ir susprogo
Su visomis mokymosi įstaigų
Vizitinėmis kortelėmis.
Taip tarp užsimarinavusių
Savo betoniniuse sloinikuose
Atsirado dar vienas
Supuvęs pomidoras.
***
Galų gale, kas man iš tų personažų?
Gražių nuotraukų, bandymų kuo skambiau
įrašyti dainas, šypsojimųsi pro kameros objektyvą,
plačių gyvenimo aprašymų,
jei visa tai, tik rūbai, greit krentantys žemėn,
nė dėmės ant odos nepaliekantys.
Geriau parašyk man laišką,
paklausk, kaip gyvenu –
atrašysiu tau savo sielos medum ir krauju.
