Gilyn į mišką
– Kaip atradote Dostojevskį?
– Pirmiausia – savo dėstytojos Birutės Baltrušaitytės-Masionienės dėka, kuri devintajame dešimtmetyje apie šį autorių skaitė visą kursą. Žinoma, ir anksčiau buvau skaičiusi Dostojevskio literatūrą, tačiau ne visą.
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į šį autorių?
– Tarybiniais laikais lietuviškose mokyklose iš rusų literatūros buvo visko, išskyrus Dostojevskį. Tačiau namuose turėjome jo knygų, leidyba vyko. Taip „Baltosios naktys“ tapo pirmuoju perskaitytu Dostojevskio kūriniu.
Skaitytojui vertėtų pradėti nuo „Idioto“.
O kuo toliau, tuo gilyn į mišką. Man taip patiko dėstytojos pasakojimai, sutapo moralinės vertybės. Visgi laikui bėgant ėmė patikti kitokie tekstai ir taip susidėliojo tam tikra hierarchija: nuo labiausiai iki mažiausiai patinkančių.
– Patarkite nuo ko pradėti skaityti šį autorių.
– Specialistas turėtų pradėti nuo pradžių ir stebėti, kaip idėjos evoliucionuoja. Ko gero, pajusti šio rašytojo tendencijas tekste yra svarbiausias dalykas. Paprastam skaitytojui vertėtų pradėti nuo „Idioto“, taip pat yra daug mažosios prozos, žinomos iš teatro pastatymų. Besidomintiems Dostojevskiu iš filosofinės perspektyvos, svarbiausi būtų „Užrašai iš pogrindžio“.
Geriausiu kūriniu laikau jo „Demonus“, kurio vertimas, deja, yra netikslus. Manau, kad visai taikliai reagavo režisierius Jonas Vaitkus, spektaklį pavadinęs „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“. Bet tai probleminis klausimas, egzistuojantis ne tik Lietuvoje. Demonai yra puolę angelai, o ten Dostojevskis rašo apie menkystas.
Dostojevskis šių dienų medijose
– Kalbantis apie literatūros klasikus, svarbu pasiteirauti, kaip mes juos skaitome šiandien?
– Sakyčiau, kad XXI a. teliko Dostojevskio šlovinimas: mažiau gilinamasi į pačius tekstus bei spekuliuojama garsiomis frazėmis. Viskas priklauso nuo to, kokiame kontekste tai vyksta. Tiesa, Lietuvoje šiam autoriui nėra skiriamas išskirtinis skaitytojų dėmesys, kai kurie domisi juo tik iš snobiškumo. O daugiausia jo literatūros perskaito Rusijoje.
Čia tik mums atrodo, kad esame protingesni už anuomet gyvenusius.
– Tiesa, jo įvaizdžiai ar bent knygų viršeliai pasirodo ir Holivudo kuriamuose filmuose. Kaip mes suvokiame jį kaip simbolį?
– Esu pastebėjusi ir aš – kokie nors intelektualūs herojai skaito Dostojevskį. Tai ganėtinai snobiška...
– O jis pats save intelektualu laikė?
– Manau, kad jis buvo visiškai nuoširdus, bet neįsivaizduoju, kiek adekvačiai save vertino. Vis dėlto, snobiškumo jam niekaip nepritaikyčiau. Dostojevskis buvo idėjinis žmogus, kas rusų kultūrai ypač būdinga.
Kita vertus, apskritai mažai ką galime pasakyti apie XIX a. žmogų. Kad jie buvo intelektualai – aišku, bet ilgainiui ta sąvoka keitėsi. Čia tik mums atrodo, kad esame protingesni už anuomet gyvenusius.
Vieną kartą išvertėme ir užteks?
– Kalbant apie lietuviškus vertimus: ką verta, o ko neverta skaityti? Kaip yra su tomis rudomis visuotinės literatūros knygomis?
– Skaityti galima, aišku, vertimai tie patys, nes naujų vertimų nelabai yra. Praėjusio amžiaus pabaigoje buvo išversti „Demonai“, prieš 11 metų – „Užrašai iš pogrindžio“. O visa kita – tarybinių laikų vertimai.
Su „Nusikaltimu ir bausme“ apskritai yra skandalingas atvejis.
Tiesa, pasaulio literatūros serijai, apie kurią kalbate, neturiu priekaištų. Tiesiog leido, ką turėjo. Esmė ta, kad ir anais laikais, ir dabar leidžia tą patį. Manyčiau, kad geriausi – L.Žukausko vertimai, kuriems jau daugiau nei 50 metų.
Su „Nusikaltimu ir bausme“ apskritai yra skandalingas atvejis, nes vis dar skaitome vos ne prieš šimtą metų darytą vertimą... Vėliau jis buvo tik redaguojamas, kas dar labiau skaitytoją atitolina nuo rašytojo. Be to, kūrinys įtrauktas ir į mokyklų programas, bet kaip adaptuotas kūrinys. Esu ne kartą susidūrusi su studentais, teigusiais, kad jie skaitė „Nusikaltimą ir bausmę“, bet paklausus apie vieną ar kitą personažą atsakymo neišgirstu, mat adaptuotame tekste išimti tam tikri fragmentai. Nesu įsitikinusi, ar trumpinti leidiniai nepadaro daugiau žalos, bet vis geriau negu nieko.
Manau, kad kiekviena karta turėtų turėti savo vertimą. Tačiau klasikus versti yra brangu, nes vertėjas turi išmanyti ne tik kalbą, bet ir būti rašytojo specialistas. Nepaisant visko – geriausia skaityti originalo kalba.
– Ar dabartinė Rusijos politinė situacija leidžia laisvai vystytis dostojevistikai?
– Taip, bet tai kiekvieno mokslininko požiūrio reikalas. Negalėčiau pasakyti, kad kokia nors tema, net ir kontroversiška, būtų tabu. Nieko panašaus.
Tyrimų kryptys
– Iš kokių perspektyvų tiriamas Dostojevskis?
– Kalbant apie dostojevistiką, tai pagrindiniai tyrimai jau atlikti XX a. pirmoje pusėje. Tada ir numatytos pagrindinės kryptys, o šiandien jos komentuojamos, peržiūrimos.
Visuomenėje vis dar gyvuoja mitas, kad Dostojevskis rašė dėl pinigų.
Prieš metus Vilniaus universitete savo disertaciją „Naujosios ekonominės kritikos taikymo strategijos. F.Dostojevskio atvejis“ apsigynė jauna mokslininkė Ingrida Kisieliūtė. Beje, tai pirmoji Lietuvoje disertacija apie Dostojevskį lietuvių kalba. Ko gero, viena pirmųjų pasaulyje tokia tema. Antai XX a. dostojevistika vengė ekonominio klausimo, nors rašytojo kūryba šiai sričiai labai dėkinga.
Visuomenėje vis dar gyvuoja mitas, kad Dostojevskis rašė dėl pinigų. Taip, to nepaneigsi, bet prireikus elgdavosi absoliučiai priešingai. Pavyzdžiui, paėmęs avansą jis galėdavo sunaikinti didelį puslapių skaičių, jeigu jausdavo, kad eina ne ta kryptimi. Taip nutiko kuriant „Nusikaltimą ir bausmę“ arba „Demonus“. Štai apysaka „Lošėjas“ buvo kuriama stengiantis išsivaduoti iš leidėjo pinklių, nes jeigu laiku nebūtų parašęs šios knygos, likusios turėjo atitekti leidėjui. Tai reiškia, kad nebūtų sulaukęs atlyginimo nei už esamus, nei būsimus tekstus.
Disertacijoje naujai pažiūrima į tai, kaip personažai skaičiuoja pinigus. Skaitydami XIX a. rusų tekstus nelabai suprantame, ką reiškia 5 rubliai ir ką už juos galėdavo įsigyti. Tarkime, apysakoje „Lošėjas“ iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad herojus prasilošė. Tačiau suskaičiavus visas valiutas tiksliai, supranti, kad įvyko atvirkščiai. Tai leidžia pažvelgti į personažą visiškai kitomis akimis.
– Ar tai sąmoningas Dostojevskio žaidimas?
– Ne, tai tiesiog įprastas tų laikų gyvenimo reiškinys. Dostojevskis daug gyveno Europoje, kurioje valiutos nuolatos keitėsi. Bet čia ryškėja kita problema – skaitydami senesnius tekstus daugelio realijų neatpažįstame, todėl čia reikalingi komentarai. Rusijoje yra išleidžiami išsamūs Dostojevskio raštai, kur patikslinančiai informacijai skiriama daugiau dėmesio nei pačiam tekstui.
– Kokios dar kryptis egzistuoja?
– Vakaruose ar Šiaurės šalyse Dostojevskis gali būti tiriamas iš feministinės perspektyvos. Rusijoje yra centras, kuriame mados ir diktuojamos. To nepaneigsi. Jie domisi religiniu aspektu, Dostojevskio biografijoje vis atranda naujų faktų.
Bet sudėtingiausia kiekvieno dostojevisto pareiga – susipažinti su tuo, kas yra, ir atrasti, kas dar nepadaryta. O čia kaip ieškoti adatos šieno kupetoje.
