Jaučiausi tarsi išvarydamas žmogų į gatvę. Nors protu suvokiau, kad tai nesąmonė, bet šito jausmo išsklaidyti nepadėjo net malonus nuovargis, kurį jutau vakare viską iškrovus ir sutvarkius. Per šventinę vakarienę vienas draugas pagal savą receptą orkaitėje iškepė vištą, atkimšome butelį gero vyno.
Buvo jau po vidurnakčio, kai mūsų vakarėlį netikėtai sukaustė skambutis į duris – skardus ir svetimas. Išsyk supratau, kad už durų stovi buvęs šeimininkas. Matyt, bus įkalęs apmaudui numalšinti ir grįžęs atsiimti buto. Dar kartą paskambino. Draugai ragino atidaryti duris, bet nė neketinau tokios būsenos veltis į ginčus ar net kviesti policiją. O nekviestas svečias vis spaudė ir spaudė mygtuką, pripildydamas butą nerimo nuodų. Staiga užgrojo mano mobilusis. Skambino brolis. Gal gali atidaryti duris, sako, tarėmės, kad šiąnakt pas tave miegosiu. Ai, teisingai.
