Naujienas apie knygas rasite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Perleisti „Dingusį Vilnių“ ir iš naujo sukurti prarastą šios knygos maketą ryžosi šiemet 10 metų veiklos jubiliejų mininti leidykla „Versus aureus“.
Jos direktorius, istorikas Arturas Mickevičius viliasi, kad naujasis „Dingusio Vilniaus“ leidimas sugrąžins jo neformaliam mokytojui V.Drėmai Vilniaus tyrėjo-pionieriaus vardą.
Tuo tarpu autoriaus dukra, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė džiaugiasi, kad perleistas albumas leis jos tėvui išlikti istorijos atmintyje.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Arturas Mickevičius ir Gražina Drėmaitė |
Garbės reikalas
– Kas paskatino ryžtis perleisti monumentalų 404 puslapių albumą, iliustruotą 634 meno kūrinių nuotraukomis?
– A.Mickevičius (A.M.): Apie šį albumą galvojome labai seniai – jau 1998-1999 metais norėjau jį perleisti, bet nebuvau subrendęs kaip leidėjas. Vėliau kūrėsi mūsų nauja leidykla, viską pradėjome nuo nulio, todėl negalėjome sau leisti startuoti su tokiu grandioziniu leidiniu.
Šią idėją prieš trejus metus vėl atgaivino Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, kuri kartu su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu padėjo mums iš naujo nufotografuoti į albumą įtrauktus meno kūrinius. Ši knyga buvo vienas sudėtingesnių darbų ir tikrai nedaug leidyklų galėtų ją išleisti, tačiau mes džiaugiamės, kad G.Drėmaitė mumis pasitikėjo. Manau, bet kuriai Lietuvos leidyklai išleisti tokį albumą yra garbės reikalas.
– G.Drėmaitė (G.D.): Jau seniai buvo juntamas didelis šios knygos poreikis. Manęs pačios daug kas klausdavo, ar nebūtų galima pakartoti šios knygos leidimo. Vaikams pradėjus pardavinėti tėvų bibliotekas, antikvariatuose susidarydavo eilės norinčiųjų nusipirkti šį V.Drėmos albumą, jei tik kas nors jį atneštų.
– „Dingęs Vilnius“ perleidžiamas tik po dviejų dešimtmečių. Ar tokį ilgą laukimą lėmė tuometėje „Vagos“ leidykloje pradangintas pirmasis knygos maketas?
– A.M.: Pirmąjį leidimą 1991 metų pabaigoje spausdino Minske. Kažkam iš to metų „Vagos“ darbuotojų pakako įžvalgos maketą parsivežti į Lietuvą – aš jį dar mačiau 1998 metais, bet vėliau jis dingo.
Tačiau senuoju maketu šiandien pasinaudoti negalėtume – dabar kitos techninės, poligrafinės galimybės. Tik man apmaudu ir gaila, kad tas maketas nebuvo suprastas kaip kultūros paveldo objektas. Geresnio albumo už V.Drėmos „Dingusį Vilnių“ nėra. Esu tikras, kad mes geresnio ir nesulauksime.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Leidyklos „Versus aureus“ direktorius Arturas Mickevičius |
Leidykloje pragulėjo ketvirtį amžiaus
– Šį leidinį nuo pat pradžių persekioja dramatiški įvykiai ir dešimtmečius trunkantis laukimas.
– G.D.: Iš tiesų tai – nepaprasto likimo albumas. Jį mano tėvas rinko visą savo gyvenimą – sėdėdavo archyvuose, bibliotekose ir kai tik rasdavo ką nors apie Vilnių, dėdavo į atskirą stalčiuką ir kaupdavo.
Kai galiausiai buvo sudaryta knyga, jis ją įteikė „Vagos“ leidyklai. Ten rankraštis pragulėjo penkerius metus. Tada jam pasakė: „Gerai, spausdinsim, bet išimk visas bažnyčias“. Drėma nesutiko, todėl praėjo dar penkeri metai. Tada jis gavo kitą pasiūlymą: „Bažnyčias gali palikti, bet nukirpk visus kryžius – kad jų čia nebūtų.“ Jis vėl pasakė kategorišką „ne“. Knyga pragulėjo dar dešimt metų, kol galiausiai buvo nuspręsta ją išleisti.
Kai po ketvirčio amžiaus mano jau sergančiam tėvui atvežė pagaliau atspausdintą albumą, jis padėjo rankas ant jo ir nutilo. Jį ištiko nervinis šokas – visą savaitę jis buvo apakęs ir nieko nematė.
Tuo metu geriausia spauda buvo Vengrijoje. Tačiau kaip tik tuomet Vengrija susipyko su Sovietų Sąjunga ir atsisakė spausdinti. Tada vežė į Leipcigą, bet griuvo Berlyno siena, įvyko perversmas ir ten atsisakė spausdinti. Bandė vežti į Maskvą, bet tuo metu Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos. Paskutinė galimybė liko Minske – ten ir sutiko išspausdinti.
Tiesa, knygos viršelis, dailininko Rimanto Gibavičiaus sumanymu, turėjo būti juodas su auksinėmis raidėmis. Bet Baltarusijoje pasakė, kad juodos medžiagos neturi – likusi tik raudona. Teko nusileisti.
Kai po ketvirčio amžiaus mano jau sergančiam tėvui atvežė pagaliau atspausdintą albumą, jis padėjo rankas ant jo ir nutilo. Jį ištiko nervinis šokas – visą savaitę jis buvo apakęs ir nieko nematė. Tik po kurio laiko atsigavęs pradėjo čiupinėti, vartyti – albume išliko jo 1991 metais gruodžio 30 dieną drebančia ranka paliktas parašas ir pastabos.
– V.Drėmos principingumas ir užsispyrimas, kainavęs daug laukimo metų, išsaugojo šios knygos vertę?
– A.M.: Tai, kad jis nedarė kompromisų, gerbdamas dokumentus, šaltinius ir savo principus, yra akademinio padorumo ženklas. Jei tada V.Drėma būtų išėmęs bažnyčių nuotraukas ar nuvalęs nuo jų kryžius, ši knyga šiandien nebūtų mums įdomi. O dabar „Dingusį Vilnių“ naudoja, cituoja ir juo remiasi ne tik paveldosaugininkai, architektai, menotyrininkai, bet ir plačioji visuomenė.
Pavyzdys, kaip mylėti savo miestą
– Czeslawas Miloszas apie „Dingusį Vilnių“ yra pasakęs, kad „tik didžiulė meilė galėjo sukurti tokį veikalą“.
„Dingęs Vilnius“ yra pavyzdys ir tam tikra inspiracija, kaip reikia mylėti savo miestą.
– G.D.: Tikrai taip. Visais laikais tėvas buvo ištikimas Vilniui. Kai miestas buvo okupuotas lenkų, jis su grupe menininkų kovojo už lietuvybę Vilniuje. Per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus mes su broliu ir mama išvykome į kaimą, o tėvas liko Vilniuje ir organizavo brigadas gesinti Vilnių. Jis vaikščiojo stogais ir žiūrėjo, kur dega ir ką reikia išgelbėti. Jau tai įrodo, koks jam brangus šis miestas.
– A.M.: O taip pat – neišsemiamos žinios apie Vilnių. V.Drėma buvo žmogus-enciklopedija, žinojęs viską, kas susiję su Vilniumi: apie dailininkus, auksakalius, bažnyčias, spaustuves. Vilnius jam buvo raktinis žodis. Todėl „Dingęs Vilnius“ yra pavyzdys ir tam tikra inspiracija, kaip reikia mylėti savo miestą.
Aš pats su V.Drėma susipažinau 1986 metais. Iš jo gavau labai daug pamokų apie paveldą, muziejininkystę, Vilniaus universiteto istoriją, Šv. Jonų bažnyčią – tokių pamokų niekur kitur iki šiol nesu gavęs. Jis man buvo neformalus mokytojas iš didžiosios raidės – būtent jis man įskiepijo ir meilę Vilniui. Todėl „Dingusio Vilniaus“ perleidimas yra ir mano asmeninė skola jam.
– Ar ką nors pakeitėte antrame „Dingusio Vilniaus“ leidime?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Gražina Drėmaitė |
– A.M.: Tragikomiška būtų pradėti redaguoti V.Drėmą, todėl teksto nelietėme, tik ištaisėme jį pagal šių dienų korektūros taisykles. Su muziejų pagalba tiksliau atributavome meno kūrinius, jų autorius, pavadinimus, sukūrimo metus. Naujasis maketas parengtas pagal dabartines leidybos tradicijas ir kanonus, jis šiek tiek labiau pritaikytas skaitymo patogumui.
Vėliau bus galima išversti šį albumą į rusų, lenkų ar kitas kalbas, tačiau konkrečių planų dar neturime.
– G.D.: Ši knyga brangi labai plačiam ratui žmonių – ir ne tik lietuviams. Ji svarbi ir lenkams, ir žydams, ir rusams. Juk Vilnius visada buvo multikultūrinis miestas.
– Galima sakyti, kad antrasis „Dingusio Vilniaus“ leidimas laukiamas ne mažiau nei pirmasis?
– A.M.: Atvirai pasakius, ruošiant antrąjį šios knygos leidimą, aplinkui buvo nemažai intrigų – matyt ši knyga turi savo likimą. Yra žmonių, kurie nenori, kad šis albumas pasirodytų.
Kai „Dingęs Vilnius“ nebebus deficitas, visi besidomintys galės pamatyti, kad V.Drėma pirmasis atrado ir aprašė daugumą dalykų, kurie vėliau pasirodė ir kitose knygose. Su šiuo albumu mes sugrąžinsime V.Drėmai Vilniaus senamiesčio tyrėjo-pionieriaus vardą. Nebijau pasakyti, kad labai aiškiai pasirodys, jog dauguma kitų darbų nebuvo pirmieji – pirmasis buvo V.Drėma.
– G.D.: Man atrodo, kad jei žmogaus darbai yra spausdinami ir juos skaito, tai – geriausias ir vienintelis būdas įamžinti jį. Ne akmuo ar paminklas, ne ant kapo augančios gėlės, o tai yra svarbu žmogui, kuris to nusipelnė.
