Pernai žurnalistės Urtės Karalaitės pradėtas projektas, kuriuo siekiama suteikti emocinę bei socialinę naudą ir nuteistiesiems, ir visuomenei, galinčiai susipažinti su autentiškomis nuteistųjų mintimis „Neišgirstų balsų“ socialinių tinklų paskyrose, šiemet subūrė didesnę dirbtuvių vedėjų komandą.
„Neišgirsti balsai“ – nėra pirmasis T.Kavtaradzės susitikimas su įkalinimo įstaigomis, jų gyventojais bei istorijomis. 2019 m. drauge su režisiere Kamile Gudmonaite ji kūrė audiospektaklį „Sapnavau sapnavau“, kalbino žmones, nuteistus iki gyvos galvos.
Šiame pokalbyje su T.Kavtaradze klausiame, kuo buvo ypatinga „Neišgirstų balsų“ patirtis, kokios nuotaikos lydėjo kūrybinio rašymo dirbtuves moterų kalėjime ir kaip jų naudą bei prasmę mato ji pati.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai apie Panevėžio moterų kalėjimą ir nuteistąsias, kurios dalyvavo dirbtuvėse?
– Pirmą kartą atsidūrusi su moterimis prie vieno stalo, laukiant susirenkančios visos grupės, po truputį jaučiau kylantį graudulį. Sunku nupasakoti, bet ryškiausia mintis tuo metu – jūs neturėtumėte čia būti. Buvo labai aiškus jausmas, kad nors visko gyvenime matę veidai buvo labai charakteringi, bet ir įvairūs, atviri, šilti. Netikėtai visą kūną, atrodo, apėmė tas jausmas, kad šie žmonės prie šio stalo galėtų ir nesėdėti.
Nemažai kartų dalyvės dalinosi, kad joms labai trūksta tokio galėjimo būti tyloje ir girdėti savo mintis, stebėti jausmus, būsenas.
Daug apie tai po to galvojau, kvestionavau šią mintį kaip seksistišką: ar man taip atrodė tik dėl to, kad tai yra moterys? Visgi, manau, kad ši mintis tinka daugumai įkalinimo įstaigose kalinčiųjų. Tai nereiškia, kad nėra padaryti nusikaltimai, neatitaisomi padariniai, tačiau tai, dėl ko žmonės yra šiose įstaigose, dažnu atveju yra daugelio labai neteisingų bei nesėkmingų aplinkybių ir pasirinkimų rezultatas.
– Kaip galėtum apibrėžti susitikimų nuotaiką dirbtuvių metu?
– Manau, susidomėjimas ir įsitraukimas, nors natūraliai svyravo – priklausomai nuo tos dienos nuotaikų, energijų, būsenų – bet su laiku didėjo, nes didėjo ryšys ir atsikartojimas, kuriantis tęstinumo norą. Besikuriantis santykis, manau, yra svarbiausias dirbtuvių aspektas, o taip pat, tikiuosi, ir susitikimas su savimi įvairiose kūrybinėse praktikose.
Kadangi susikaupimas, meditatyvus buvimas tyloje, stebint įvairius viduje bei išorėje vykstančius procesus yra neatsiejama mano praktikų dalis, nuo anksti stebėjausi moterų pagarba ir gebėjimu likti tyloje ir sekti mano kvietimais.
Būtent ši – susikaupimo, ramybės dalis, man atrodė viena daugiausiai davusių. Nemažai kartų dalyvės dalinosi, kad joms labai trūksta tokio galėjimo būti tyloje ir girdėti savo mintis, stebėti jausmus, būsenas. Galvojau, kaip kitaip viskas galėtų būti panašiose įstaigose, jei tokių galimybių atsirastų.
– Ar teko pastebėti tam tikrų pokyčio, gijimo, didesnio emocinio aiškumo ženklų tarp dirbtuvių dalyvių? Kiek šia prasme naudingos ir reikalingos yra šios dirbtuvės nuteistosioms?
– Manau, kad labai labai naudingos, tiesiog – labai. Tai liudijo keli dalykai: kaip dalyvės atsivėrė ir artėjo kūrybinio proceso metu, kokių jautrių momentų būdavo – nuo šokių ir dainavimo kartu užleidus muziką iki jautrių atvirų pasidalinimų, palaikymo viena kitai.
Taip pat tai, kiek ir kaip jos atvirai galėjo dalintis – atsispirdamos nuo užrašytų minčių, įvairių užduočių metu. Atrodė, kad visa tai tikrai gerino ir santykį su savim, ir vienai su kita.
– Vienas iš „Neišgirstų balsų“ tikslų – užmegzti autentišką dialogą tarp visuomenės ir nuteistųjų, tad norisi paklausti, ko, Tavo nuomone, visuomenė vis dar nesupranta apie kalinius?
– Kalbėti bendrai apie visuomenę man atrodo per sudėtinga, tačiau noriu pasidalinti atsikartojusiu įspūdžiu ir pastebėjimu, kuris tikrai keičia mano supratimą apie nuteistuosius.
Mus nuo daugumos nuteistųjų skiria tik keli žingsniai, patirtys, aplinkos, aplinkybės.
Mano viduje nebėra tokios aiškios atskirties tarp mūsų, esančių laisvėje, ir kitų – esančių įkalinimo įstaigose. Nepaisant to, kad tikrai yra žmonių, kurie kitur ir negalėtų, ir neturėtų būti, bei įvairiausių absoliučiai tragiškų pavyzdžių, mus nuo daugumos nuteistųjų skiria tik keli žingsniai, patirtys, aplinkos, aplinkybės.
Norai, troškimai, ilgesiai – dauguma temų yra bendražmogiškai atsikartojančios. Žinoma, ten ilgesys laisvei, namams, šeimai, noras grįžti į „normalų gyvenimą“ labai daug apima, tačiau kiti aspektai yra tokie patys.
Mes kūrėme pasakas, eilėraščius, rašėme laiškus, dalinomės ištraukomis ir mintimis – darėme tai, ką darau su visomis grupėmis, kai vedu praktikas. Vedant dirbtuves ar kitaip tiesiogiai susiduriant su nuteistaisiais, neišvengiamai keičiasi požiūris į juos, priėmimas, matymas – o tai irgi jau yra tam tikras visuomenės kismo pavyzdys.
Net jei mes, dalyvaujantys, tokiame projekte, esame nedidelė visuomenės dalis, savo patirtimi dalinamės su artimaisiais, kolegomis, bičiuliais – taip natūraliai po truputį kinta spalva, įspūdis, nusiteikimas, susijęs su įkalinimo įstaigomis.
– Negalime išvengti ir bendresnio klausimo: tavo nuomone, ar šiandien egzistuojanti bausmių atlikimo sistema iš tikrųjų padeda žmogui keistis?
– Nors nesu kompetentinga pagrįstai atsakyti į tokį didelį klausimą, drįsčiau teigti, kad tik iš dalies. Išsinešu stiprų jausmą, kad jeigu nuteistieji gautų daugiau panašaus dėmesio ir kūrybinių, idėjinių procesų, kokius bandėme sukurti su „Neišgirstais balsais” ir Urte Karalaite priešaky, ta kokybė, pagarba ir kūrybiškumas tikrai galėtų prisidėti prie rimtesnių procesų. O dar pridėjus kokybišką psichologinę pagalbą, edukaciją, įvairias kitas veiklas, esu tikra, kad pokyčio procesai galėtų būti daug svaresni.
