Philip Pullman „Laikrodžio širdis“ (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas)
Britų rašytojas Philipas Pullmanas mums pažįstamas kaip vienos pasaulyje garsiausių maginės fantastikos trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ autorius. Tačiau jo kūryba kur kas įvairesnė – apima ir ilguosius, ir trumpuosius žanrus; grožinę ir pažintinę literatūrą; fantastinius ir realistinius kūrinius. Džiugu, kad tik ką pasirodė naujas šio autoriaus vertimas į lietuvių kalbą – itin įdomus ir netikėtas vos šimto puslapių apsakymas „Laikrodžio širdis“, pirmą kartą Jungtinėje Karalystėje išleistas 1996 m.
„Laikrodžio širdis“ – sinkretinio žanro kūrinys, tai reiškia, kad jame galime atpažinti daugybės žanrų elementų: romantinės siaubo pasakos, folkloriškosios pasakos, mokslinės fantastikos, istorinės apysakos. Iš tiesų pasakojimas taip gerai supintas, kad nebeįmanu atskirti, kur jame prasideda ir baigiasi pasaka, o kur tikrovė.
Skaitytoją, skaičiusį vokiečių tamsiųjų romantikų Hoffmano, Hauffo pasakas, ar anglų rašytojos Mary Shelley „Frankenšteiną“ neabejotinai skaitydami Pullmaną pajus stiprią jų įtaką. Ne tik pasakojimo stiliui, temai, siužetui, bet net ir veiksmo vietai, veikėjų pasirinkimui. Neatsitiktinai veiksmas vyksta „senais tolimais laikais“ viename Vokietijos miestelyje, daugiausia dargi smuklėje. Veikėjai čia yra meistras ir pameistrys, rašytojas, juodas katinas, karalius, smuklininko vaikas, dirbtinis žmogusbei paslaptingas daktaras, besigilinantis į gyvybės ir mirties klausimus. Kad ir kokia stipri romantizmo įtaka, vis dėlto tai postmodernus kūrinys: flirtuojantis su klasika, pašiepiantis tikėjimą racionalumu ir įtraukiantis į lengvą, įtaigų siužetą, bet rezgantis įmantrius literatūrinius žaidimus – ne vienas tyrinėtojas šio kūrinio struktūrą lygino su laikrodžio mechanizmu, tokiems svarstymams autorius paliko medžiagos iki valiai. Be to, tai neabejotinai ir knyga apie rašymą bei kūrėjo atsakomybę.
Kūrinys turi dvigubą adresatą: jis gali sudominti ir šiurpių istorijų ištroškusį vaiką, ir suaugusį žmogų, ieškantį literatūrinių žaidimų ir nuotykių.
Pullmanas, kaip būdinga anglosaksų rašytojams, puikus siužeto meistras. Tačiau išmoningas siužetas ir skaitytojo linksminimas (ar šiuo atveju šiurpinimas) nėra vienintelis rašytojo tikslas. Jo kūriniai, taip pat ir „Laikrodžio širdis“, – intelektualūs, skaitytojui nenuolaidžiaujantys, atvirkščiai, už ausų jį tempiantis aukštyn ir verčiantys sukti galvą.
„Laikrodžio širdyje“ susipina dvi siužetinės linijos. Tą, kurią galėtume vadinti realistine, ir pasakinė. Pirmojoje vėlų vakarą smuklėje rašytojas Fricas ruošiasi skaityti naują šiurpią istoriją. Bėda, kad jis ne tik nežino pabaigos, bet ir iš tiesų šią istoriją ne pats sukūrė, o susapnavo. Jis skaito apie princą Otą, kuris vieną dieną iš medžioklės grįžęs negyvas su vietoj širdies įsiūtu laikrodžio mechanizmu, judinusiu jo ranką su botagu. Jo vežime vietoj dviejų kelionės kompanionų, buvęs tik vienas – kietai įmigęs penkiametis sūnus. Vos Fricui pradėjus skaityti vietą apie vienintelį žmogų visoje karalystėje, galėjusį įminti tokią paslaptį – paslaptingą ir baugų daktarą Kalmenijų, jis ima ir pasirodo smuklėje! Nuo šios akimirkos abi linijos supinamos pačiais netikėčiausiais mazgais. Kas toliau? Neišduosiu, skaitykite patys.
Įdomu, kad autorius „Laikrodžio širdyje“ pasitelkia ir visai nepopuliarų, net atgrasiu vaikų literatūroje laikomą tiesioginį pamokymą ir pabaksnojimą. Visame tekste prismaigstyta pasakotojo remarkų, išskirtų specialiais rėmeliais. Kartais čia pasirodo faktografinė informacija, tarsi apeliuojantį į istorijos tikrumą, kartais skaitytojas įspėjamas apie artėjantį įvykį, kartais ironiškai komentuojami veikėjų poelgiai, o kartais išsakomi jau minėti pamokymai. Taip ardomas nuoseklus naratyvas, o skaitytojas verčiamas būti atidesnis ir sąmoningesnis pačiai pasakojimo struktūrai, įžvelgti konstruktą, bet taip pat šiame literatūriniame žaidime nepamesti ir svarbiausių temų: ką reiškia dovanoti širdį, kas yra gėris ir blogis, atsakomybė. Atrodytų, kad šie intarpai turėtų varginti ir erzinti, bet yra atvirkščiai - it laikrodžio valandinis dūžis, jie duoda ritmą ir toną, neatstumia, bet įraukia skaitytoją. Jis gali tapti pasakotojo bendrininku, arba ne, jei norisi tiesiog plaukti teksto paviršiumi ir mėgautis painia siaubo pasaka.
Kokio amžiaus skaitytojui ši keista, baugi ir intelektuali knyga? Pats Pullmanas dėl tokio klausimo greičiausiai įsižeistų. Prieš dešimtmetį jis niršiai priešinosi ketinimams Jungtinėje Karalystėje ant vaikų knygų viršelių nurodyti amžiaus ribas. Pasakysiu tik tiek, kad, mano nuomone, kūrinys turi dvigubą adresatą: jis gali sudominti ir šiurpių istorijų ištroškusį vaiką, ir suaugusį žmogų, ieškantį literatūrinių žaidimų ir nuotykių.
Alan Lightman „Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“ (iš anglų kalbos išvertė Irena Jomantienė)
Ar kada žvelgdami į žybsintį nakties dangų išgyvenote sunkiai apibūdinamą begalybės jausmą, savęs, sėdinčio mažytėje planetoje, vienos iš milijardų galaktikų pakraštyje, vienu metu menkumo ir didybės jausmą? Amerikiečių fizikas teoretikas ir rašytojas tik ką lietuvių kalba pasirodžiusiame esė rinkinyje „Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“ kaip tik ir kviečia pasižvalgyti po visatą ir apmąstyti jausmus, įvairias prieštaras bei filosofines prielaidas, gimstančias iš vis besiplečiančio žmonijos gamtos pažinimo.
Knygoje yra septynios esė. Kiekvienos jų pavadinimą sudaro daiktavardis „visata“ ir koks nors būdvardis: atsitiktinė, laikinoji, dvasinė, simetrinė, milžiniška, dėsningoji, bekūnė. Esė nevienodo svorio – sunkiausia ir mokslinės informacijos, terminijos tirščiausia yra pirmoji, kurios pavadinimas tapo ir knygos pavadinimu – „Atsitiktinė visata“. Šia esė autorius skaitytojui pastato pamatą po kojomis: supažindina su svarbiausiais ir naujausiais moksliniais atradimais ir teorijomis, susijusiomis su visata: Didžiuoju sprogimu, fundamentaliosiomis konstatomis, stygų teorija, multivisata ir kt. Taigi aptaria dalykus, kuriuos minės ir kitose esė pernelyg nebesiplėsdamas. Tad nereikėtų susigūžti dėl pirmosios esė. Ji kilstelės ir padės suprasti visas likusias.
Lightmanas teigia, kad teorinė fizika, apie kurios atradimus ir teorijas daugiausia ir šneka knygoje, yra giliausia ir gryniausia mokslo kryptis. Tai gamtos mokslų avanpostas, artimiausias filosofijai ir religijai (p. 16). Tad keldamas klausimus apie visatą, gamtos dėsnius, neišvengiamai svarsto ir apie jų sąsajas ir implikacijas žmogiškajai sferai: ką reiškia laikinumas, ar įmanoma suderinti mokslinį žinojimą ir tikėjimą, ar žmogui simetrija tokia pat svarbi kaip ir gamtai, ką reiškia būti mažam tokioje milžiniškoje visatoje, ar kokius jausmus kelia tai, kad už regimojo, mums pažįstamo pasaulio yra vyksta sunkiai suvokiami dalykai: „Kvantinis pasaulis toks svetimas mūsų jusliniam suvokimui, kad mes net neturime žodžių jam aprašyti“ (p. 167).
Esė autorius kalbėdamas apie mokslo ir religijos santykį, jų sąlyčio ar atotrūkio taškus stengiasi būti atviras ir nuosaikus – pristato ir griežtų ateistų, ir religinių ortodoksų požiūrius į mokslinius atradimus, dievo egzistencijos klausimą, stebuklus ir kt. Taip pat pateikia ir savo požiūrį. Akivaizdu, kad laikydamas save ateistu, autorius ilgisitranscendencijos ir grąžosi į žmogiškąją sferą, ieškodamas joje dvasinės visatos: to, ko negali apimti, suskaičiuoti, apibrėžti mokslas, kas yra moralės, grožio, asmeninės patirties klausimai, suteikiantys mūsų gyvenimams gelmės. Autorius nesistengia įpiršti savo įsitikinimų, tik parodo savo mąstymo trajektorijas, tad skaitytojas neverčiamas apsispręsti – prašomas tik išklausyti. Tiesa, paskutiniojoje esė „Bekūnė visata“ autorius praranda rimtį bei kuklumą, tad kalbėdamas apie šiuolaikines technologijas imasi banaliai moralizuoti.
Pravers, o ne atvers, nes kaip rašo autorius.
Knygą skaityti lengva ir malonu, būdamas ne tik mokslininkas, bet ir rašytojas, Lightmanas sugeba derinti prozišką pasakojimą, esė mąslumą su mokslinės informacijos dėstymu. Bet skrieti per puslapius nederėtų, vertėtų įsiskaityti, ypač jei aptariami dalykai nėra žinomi. Skaitymą, deja, apsunkina korektūros ir netgi fakto klaidos (pavyzdžiui, bičių koriai pavadinami aštuonkampiais (p. 107), iš tiesų jie šešiakampiai; taip pat rašoma, kad žemė apie savo ašį sukasi 38000 km/val. greičiu (p. 156), nors iš tiesų šis skaičius maždaug atitinka paros greitį). Vietomis, deja, ir pats vertimas sprangus, kitur netikslus, pavyzdžiui, gana žymi Šopenhauerio citata verčiama taip: „Žmogus gali daryti, ką nori, bet jis negali norėti, kad būtų taip, kaip jis nori“ (p. 52). Iš tiesų šioje sentencijoje norima pabrėžti, kad žmogus negali kontroliuoti savo norų, kad negali rinktis, ko norėti, o ne, kad negali norėti, kad visi šokinėtų pagal jo dūdelę.
Tiems, kurie jau šį tą žino apie teorinę fiziką, astrofiziką ir jos atradimus, kurie jau girdėjo debatų apie mokslo ir religijos santykį, ši knyga nepasakys beveik nieko naujo. Tačiau tiems, kurie dar tik siekia šių žinių ir iš jų kylančių filosofinių diskusijų – knyga gali praverti duris į visatą: ir fizinę, ir dvasinę. Pravers, o ne atvers, nes kaip rašo autorius: „Tikiu, kad gyvenimas pasaulyje, kuriame nežinome visų atsakymų, mus gaivina ir teikia jėgų. Tikiu, kad mus įkvepia ir kursto žvengti pirmyn tai, ko nesuprantame. Ir viliuosi, kad visada tarp žinomo ir nežinomo liks riba, už kurios plyti keisti, nenumatomi dalykai ir gyvenimas“ (p. 153).
