Icchokas Rudaševskis „Vilniaus geto dienoraštis“ (iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas)
„Dar niekad gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“ (p. 73), – rašė keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis savo dienoraštyje. Jau kitą dieną atėjo vokiečiai, sovietų kariai traukėsi, o žydai netrukus suvaryti į getą. Jis buvo vienas iš jų.
Apie geto patirtis Rudaševskis rašo taupiai, dažnai trumpais kapotais sakiniais. Jo žvilgsnis neretai gali atrodyti šaltas ir atitolęs, lyg metraštininko, tačiau iš tiesų kupinas vidinės įtampos, kuri prasiveržia tik retkarčiais – dažnai užtenka vieno kito žodžio, vieno sakinio, kad jis nudilgintų ir dėl jo perštėtų dar ilgai. Mąstydamas apie savo vykdomus geto gyventojų surašymus, jis sako: „Užrašinėju sausus faktus. Bet kartu čiupinėju žaizdas“ (p. 121).
Nors moralinis vertinimas gana retas, kartais Rudaševskis nesusilaiko – jį be galo liūdina ir piktina situacijos, kai žmogus žmogui tampa vilkas: ne tik nacių, jiems talkinusių lietuvių, bet ir pačių žydų veiksmai. Stebėdamas geto gyvenimą, jis mato daugybę blogybių tarp saviškių: vienybės trūkumą, žiaurumą, bendradarbiavimą su naciais, moralę ir artimo skausmą šalin nustumiantį norą išgyventi.
Kai kuriems sunku suvokti, kaip žmonės, kasdieną niekinami ir išniekinami, žeminami ir žudomi, gali kurti teatrą, skaityti knygas, mokytis, puoselėti bendruomenę, tikėti ateitimi. Rudaševskio dienoraštyje – tai egzistencinė ir moralinė išlikimo sąlyga. Jis, kaip ir daugybė kitų, stengėsi nepasiduoti nei kūnu, nei esatimi, kad ištvertų kasdienį siaubą: „Galvoju: kas būtų, jei negalėčiau eiti į mokyklą, į klubą, skaityti knygų. Turbūt tarp geto sienų numirčiau iš liūdesio“ (p. 116).
Dar vienas iš dalykų, skatinusių veikti – tikėjimas, kad vieną dieną bus įvykdytas teisingumas, tam rinko faktus apie geto gyventojus ir jų likimus. Be to, puikiai suvokė, kad išgyvenusiems getą reikės ir toliau gyventi, ne veltui jis vietoj gete bent sąlyginį saugumą garantavusios amatininkystės, renkosi tęsti mokslus mokykloje. Be abejo, jį veikia ir jaunatviškas maksimalizmas – neįtikėtinai stipri jėga, tinkamai nukreipta – galinti išjudinti kalnus: „Jaunystė neišeis iš geto palūžusi, ji pasirodys stipri, užsigrūdinusi, žvali!.. (p. 158).
Stebėdamas geto gyvenimą, jis mato daugybę blogybių tarp saviškių: vienybės trūkumą, žiaurumą, bendradarbiavimą su naciais, moralę ir artimo skausmą šalin nustumiantį norą išgyventi.
Anos Frank dienoraštį – Rudašveskio bendraamžės holokausto metų liudijimą – skaitome nuolatos, jis mums jau ne svetimas. Pirmą kartą lietuviškai jis buvo išleistas 1997 m., o jau kone dešimtmetį kasmet išeina nauja knygos laida. Gaila, labai gaila, kad Rudaševskio dienoraštis išverstas tik dabar – o juk po Anos Frank tai vienas žymiausių žydų vaikų liudijimų iš Antrojo pasaulinio karo metų. Šį dienoraštį kartais ne tik skaudu, bet ir nejauku, net nemalonu skaityti dėl požiūrio į lietuvius, ypatingo prielankumo sovietams. Bet kas vienam išsigelbėjimas, tas kitam pražūtis.
Rudaševskio liudijimą vertėtų skaityti ir suaugusiems, ir paaugliams. Viena vertus, kaip opoziciją Anos Frank gyvenimui slėptuvėje apie tikro geto gyvenimą, bet ir dėl to, kad Rudaševskio dienoraštis nepatogus ir verčia daug ką permąstyti, pažiūrėti iš kitos pusės, geriau suprasti tą metą ir tai, kad nė vienas atsidūręs niekingų milžinų žaidimų aikštelėje, sausas neišlieka. Neslėpsiu, kad šį dienoraštį įdomu skaityti ir literatūrine prasme – autorius turėjo ir pakankamai brandos, ir gerą ranką, o kur jos neužteko – įsikišo likimas. Ką turiu omenyje suvoksite, perskaitę dienoraštį iki pabaigos.
Knyga dvikalbė – parengta jidiš kalba ir lietuviškai. Į lietuvių kalbą ją išvertė dr. Mindaugas Kvietkauskas, parengęs ne vieną svarbų Lietuvos žydų literatūros vertimą. Taip pat knygos pradžioje rasite ir išsamų knygos vertėjo straipsnį apie Icchoko Rudaševskio šeimą, dienoraščio atsiradimo aplinkybes ir kaip jis buvo išsaugotas.
Šiek tiek nejauku rankose laikyti Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintą knygą – ar gali toks gražus, taip subtiliai parengtas daiktas liudyti tokią kraupią istoriją? Skaitykime, kai kurie liudijimai privalo būti perskaityti.
Justinas Žilinskas „Kaukas Gugis ir kerų karas“
Rašytojas Justinas Žilinskas naujausioje savo knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ tęsia prieš dešimtmetį pradėtą maginės fantastikos istoriją. Šis žanras retas mūsų vaikų literatūroje, nedažnas ir erdvėlaikis – XIV a. Lietuva, kuomet esą šalia žmonių būta ir daugiau protingų būtybių – laumių, maumų, kipšų ir kt., gyvenusių savo atskirus gyvenimus ir tik kartais tesusitikdavusius. Be abejo, Žilinsko knygų centre – kaukai: saviti, lietuviški, bet ir kiek primenantys J.R.R.Tolkieno hobitus.
Pirmojoje serijos knygoje „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ dominavo nuotykinis pradas – kaukavaikis Gugis trokšta pažinti žmonių pasaulį, todėl kurį laiką praleidžia tarp jų – pakliūva ir į herojiškus žygius, ir įsivelia į vaikiškus nuotykius; gauna progų įrodyti ir savo smalsumą, gudrumą, ir jautrumą; pažįsta žmonių taurumą ir blogąją pusę. Tai buvo keturių pasakos žanrui artimų tekstų rinkinys jau gerai skaitantiems vaikams. Antroji knyga aiškiai augesniems, greičiau jaunesniesiems paaugliams skirtas maginės fantastikos romanas. Vyresniems ne tik todėl, kad jau ir pagrindinis veikėjas Gugis ūgtelėjęs – netrukus bus iniciuotas į kaukavyrius, bet ir todėl, kad knygoje sprendžiamos sudėtingesnės, niuansuotos situacijos ir moraliniai klausimai, nuo individualių Gugio nuotykių pereinama prie visos kaukų giminės išlikimo klausimo. Nors, be abejo, antroji dalis irgi yra nuotykinė ir šis istorijos sluoksnis prieinamas ir kiek jaunesniam skaitytojui.
Tęsinyje vieną dieną kaukas Gugis susiduria su kipšais – visą gyvenimą manė, kad šie yra tik suaugusiųjų išmonė vaikams gąsdinti. Ypač neigiamai apie juos kalba giminės vyriausiasis senolis Urkis: „Bjauraus būdo yra kipšas. Labai bjaurus. Blogų įpročių. Nedarnaus gyvenimo. Viską pridergia, viską išgvelbia, žvėrelius išpjauna <...>“ (p. 36). Kaukams kipšas yra kitas: svetimas ir nepažinus, blogas iš prigimimo, todėl vertas vien paniekos. Tačiau smalsiajam Gugiui tenka patirti, kad ne viskas yra taip, kaip pasakoja suaugusieji – kipšai, taip, triksteriški personažai ir mėgsta išdaigas, bet konfliktas tarp jų padermių kilo dėl nedoro jo giminės poelgio. Senolis Urkis kadaise iš kipšų pavogė keravirę, galinčią pagaminti itin galingų kerų. Tiesa, pavogė ne tuščio gobšumo vedinas – keravirė buvo svarbi giminės išlikimui. Vieną kartą dėl šio daikto jau kilo karas ir dabar abi pusės ruošiasi naujam įsitikinusios savo teisumu... Taigi knygos skaitytojas gauna gerą krūvą klausimų svarstymams apie veikėjų veiksmus ir moralę, ar įmanoma kaip nors pateisinti negerą poelgį?
Štai Gugiui visai netenka pasistengti, kad sužinotų tiesą apie praeities įvykius, viskas su smulkiausiomis detalėmis tiesiog papilama jam po kojomis.
Didžiosios istorijos šešėlyje vyksta ir mažoji istorija – Gugio brendimas. Grįžęs iš žmonių pasaulio jis nerado sau vietos, nebepritapo, o pirmoji meilė Gražei išblėso. Bet pasakojimo eigoje jis smarkiai ir gal kiek per greitai paauga – jam tenka nustumti į šoną paikas aimanas ir imtis atsakomybės dėl tolimesnio giminės likimo, tad galiausiai knygos pabaigoje jis jau pasirengęs tapti kaukavyriu, visaverčiu bendruomenės nariu, ir susižadėti su Graže.
Įdomus rašytojo sumanymas knygoje nepanaudoti nė vieno tarptautinio žodžio, tiesa, apie šį užmojį sužinojau jau tik perskaičiusi knygą, tad nebepuoliau tikrinti kiekvieno puslapio, ar kur nepaslydo. Užtat nuo pirmųjų knygos puslapių į akis krito turtingas knygos žodynas ir paties rašytojo naujadarai (smeiguolis, keravirė, didkaukiškumas). Džiugu, kad šios priemonės naudojamos saikingai: jaunasis skaitytojas neskandinamas gausybėje keistų žodžių, bet ir nenuolaidžiaujama jam. Tiesa, dėl visa ko pabaigoje pridėtas retesnių žodžių žodynėlis.
„Kaukas Gugis ir kerų karas“ buvo apdovanota Antrąja vaikų literatūros premija kaip geriausia 2017 metų knyga paaugliams. Nuomonių apie ją girdėjau labai prieštaringų – vieni aikčiojo dėl šios knygos pagaulumo, antri kalbėjo apie nuobodulį, treti dvejojo dėl etinio turinio. Aš atsiduriu per – matydama daugybę romano pliusų, pavyzdžiui, mitologijos aktualizavimą, žaismingumą, įdomų nuotykinį siužetą, negaliu nepastebėti ir trūkumų: istorija ištęsta, kai kurių veikėjų vidiniams virsmams, pavyzdžiui, Gugio, pritrūko stipresnio pagrindimo, o kai kur nueita lengviausiu keliu. Štai Gugiui visai netenka pasistengti, kad sužinotų tiesą apie praeities įvykius, viskas su smulkiausiomis detalėmis tiesiog papilama jam po kojomis. Taip pat norėtųsi, kad kai kurie etiniai klausimai būtų aiškiau suformuluoti – o kad atsakymų nepateikiama labai gerai, jų turi ieškoti pats skaitytojas sekdamas Gugio ir kitų patirtis, išgyvenimus ir nuotykius. Ir tai, mano nuomone, tai vienas stipriausių knygos aspektų.
