Neringa Vaitkutė „Klampynių kronikos“
Vaikų rašytoja Neringa Vaitkutė – permaininga ir nebijanti eiti naujais keliais. Pirmiausia prieš penkerius metus ji išleido maginės fantastikos trilogiją vaikams, paskui ėmėsi maginės fantastikos ir distopinės trilogijos paaugliams, pernai pasirodė jos realistinė apysaka vaikams. O naujausias, bet jau į Metų knygos rinkimų vaikų knygų penketuką spėjęs patekti kūrinys – „Klampynių kronikos“ – jauki literatūrinė pasaka.
Mažųjų Klampynių miestelis, atrodytų, vienas iš daugelio nedidelių ramių Lietuvos miestukų, tačiau jis ypatingas. Netyčia į šį miestelį neužklysi – jį randa tik tie, kurie žino kelią. Čia tarp žmonių gyvena įvairios mitinės būtybės ir ne tik. Vienos jų jaukios, gyvena kartu su žmonėmis, pavyzdžiui, baubai, tačiau dauguma yra tokios, su kuriomis reikia mokėti elgtis ir elgtis atsargiai, tai laumės, žaltvykslės, aitvarai. Dargi miestelyje gyvena gyvos porcelianinės lėlės, o kiekvieną sausį iš po žemių išdygsta stebuklingas namas, masinantis visus vaikus.
Gyvenant tokioje keistoje vietoje – nuotykių netrūksta. Tad visai nekeista, kad šio miestelio vaikai į kompiuterius, planšetes ir išmaniuosius visai neįjunkę. Jie veržiasi iš namų nuotykiauti. Tokia yra ir pagrindinė veikėja Agata, jos brolis dvynys Aringas ir mažoji sesutė Smiltė. Tačiau nuotykių ieškoti netenka – tyčia ar netyčia jie įsivelia į įvairiausias keistas ir netikėtas istorijas. Šie nuotykiai nėra vien stebinančios linksmybės. Nutinka ir pavojingų dalykų, be to, pasakojimuose galime atpažinti siaubo istorijų, ar šiurpių, užuomazgų. Tačiau knyga saugi ir jauki – pernelyg gąsdinti, bauginti nesistengiama, tik įspėti, parodyti šio pasakinio pasaulio įvairiapusiškumą, juk gyvenimas tokiame keistame miestelyje negali būti vien rožinis. Tiesa, nors vaikai kartais ir išsigąsta, tačiau kaip galiausiai konstatuoja Agata: „Pasirodo, mudviem su Aringu patiko baugintis“.
Ypač svarbus ir gražus šioje Vaikutės knygoje yra močiutės vaidmuo – ji išmintinga, tikra žiniuonė, moka apsieiti su mitinėmis būtybėmis ir visokiais antgamtiškais dalykais, tad jei prireikia, paskatina vaikus veikti ar net pati imasi iniciatyvos rimtesniais atvejais, pavyzdžiui, kai tenka susitvarkyti su aitvaru. Be to, galėdama parodyti savo gudrumą ir apsukrumą ji tampa žaisminga. Tai, be abejo, jos personažui suteikia dar daugiau patrauklumo.
Apskritai šeimos gyvenimas knygoje jaukus ir laimingas, o didžiausias Agatos ir jos dvynio rūpestis, kad mama nuolat liepia visur kur pasiimti ir jaunėlę sesutę.
„Klampynių kronikos“ – novelinės struktūros pasakų rinkinys, tai reiškia, kad knygą sudaro atskiros istorijos, kurias į vienį jungia bendras laikas, erdvė bei pagrindiniai veikėjai. Istorijose kalbama apie tai, kas nutinka, kai nusižengi taisyklėms, kad jos paprastai ne veltui sukurtos, kaip svarbu būti savimi ir klausytis širdies balso, taip pat apie atsakomybę, draugystes, šeimos ryšius bei stebuklus, kurie gimsta į ką nors įdėjus širdį.
N.Vaikutės kuriami pasauliai ryškūs ir įsimenami ne tik dėl išmoningos atmosferos, nuotykių ir veikėjų, bet ir dėl ypatingos autorės kalbos. Ji intensyvi, tapybiška, o palyginimai dažnai nauji, netikėti: „Mielo veido, putni rausvakruostė – tarsi ką tik iškepta mielinė bandelė” (p. 31), ropliai šnypščia „tartum bebaigią užvirti arbatiniai“ (p. 19), o dangus „pilkas kaip karvelio papilvė“ (p. 23). Vien dėl kalbos šios autorės knygas paprasčiausiai malonu skaityti.
Knygą sudaro atskiros istorijos, kurias į vienį jungia bendras laikas, erdvė bei pagrindiniai veikėjai.
Autorės silpnybė – noras rašyti pirmuoju asmeniu. Neįtikina, kad dar tik į paauglystę bežengsianti Agata mąsto švaria literatūrine kalba: „Vaikai šnibždėjosi jam už nugaros, mokytoja, regis, prisibijojo tylaus išblyškusio mokinio, kuris ūmai tapo neapsakomai protingas” (p. 28). Panašią pastabą esu išsakiusi ir apie 2017 m. išleistą šios autorės knygą „Neišduosiu tavęs“. Autorės kalbos ypatybės, kurias jau minėjau, manau, labiausiai tinkamos stebinčiajam, 3-ojo asmens pasakotojui, nors tokį ji pasirinko tik pirmojoje savo trilogijoje „Vaivorykščių arkos“. Vis dėlto tai netrukdo mėgautis knyga. Nieko daugiau su šia knyga ir nesinori daryti.
Hansas-Ulrichas Treichelis „Pražuvėlis“ (iš vokiečių kalbos išvertė Kristina Sprindžiūnaitė)
Vokiečių poetas ir prozininkas Hans-Ulrich Treichel lietuvių skaitytojams jau gali būti pažįstamas iš romano „Tristano akordas“, išleisto „XX amžiaus aukso fondo“ serijoje. Tačiau būtent pirmasis jo prozos kūrinys „Pražuvėlis“ – pelnė tarptautinį pripažinimą. Šiandien Kristinos Sprindžiūnaitės dėka šį kūrinį galime skaityti ir lietuviškai.
„Pražuvėlis“ – autobiografinis apsakymas, nukeliantis į pokarinę Vokietiją ir pasakojantis apie paauglį, augantį iš Rytprūsių Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pabėgusių tėvų šeimoje. Dabar jie sotūs, saugūs ir prakutę, bet virš šeimos pakibęs tamsus ir bėgant laikui tik besiplečiantis šešėlis. Jo vardas yra Arnoldas.
Tėvai, traukdamiesi iš gimtųjų namų turėjo palikti viską, o žemės žmogui nepaprastai sunku būti išplėštam iš savo namų. Be to, pasitraukimas buvo sunkus ir pavojingas, jiedu manė, kad bus pražudyti rusų ir per vieną užpuolimą prapuolė jų pirmagimis. Arnoldas. Ši netektis paženklino visą jų tolimesnį gyvenimą, taip pat ir jų jaunėlio sūnaus.
Viena tragedija gimdo kitą tragediją. Tėvai negeba užmegzti glaudesnio santykio su jau laisvoje šalyje gimusiu ir saugiai augančiu antruoju sūnumi. Jie nesupranta jo, ypač motina, nuolatos galvojanti vien apie prarastąjį vaiką, o jis, būdamas paauglys, nesupranta tėvų ir jų charakterius formavusių patirčių. Betarpiškam ryšiui trukdo it neperžengiama siena tarp jų visada stovi Arnoldo šmėkla.
Jaunėlio santykis su niekada nepažinotu broliu sudėtingas. Jame daug atmetimo reakcijos, nenoro dalytis, pavydo. Tik vaikystėje, kada manė, kad brolis yra miręs, tas jam įtiko: „Turėdamas mirusį brolį jaučiausi apdovanotas likimo. Iš vaikų su kuriais žaisdavau, mirusio brolio nė vienas neturėjo, kur jau ten jiems turėti bėgant nuo ruso badu mirusį brolį“ (p. 8).
Vos sulaukęs ankstyvosios paauglystės jis, sužino, kad vis dėlto brolis nemirė – tik prapuolė, negana to, tėvai jo ieško: „Tik dabar ėmiau suprasti, kad nemirusio brolio Arnoldo vaidmuo šeimoje buvo svarbiausias, o mano liko šalutinis. Suvokiau ir tai, kad dėl Arnoldo nuo pat pradžių augau kaltės ir gėdos užnuodytoje atmosferoje“ (p. 12).
Šis jaunėlis – ir yra knygos pasakotojas. Jis, jau suaugęs, prisimena savo ankstyvosios paauglystės išgyvenimus ir kalba iš tų dienų perspektyvos, todėl tampa nepatikimu pasakotoju. Dažnai jis pasirodo kaip nejautrus tėvų skausmui, nuolatos viską žvelgia ironiškai ir nenori bei negali priimti tėvų, ypač tėvo ekscentriškumo, kuris iš tiesų yra išvietinto žmogaus polinkis į konservatyvumą, siekis išsaugoti bent nuoplaišas vienintelio gyvenimo būdo, kuris asocijuojasi su tvarka, laime ir pilnatve. Kartu pasakotojas yra ir savo patirčių bei mentalinių gebėjimų įkaitas – būdamas paauglys, jis negali į viską reaguoti it suaugęs, beje, kartą prasitaria, kad kai ką suprato po daugelio metų. Kita vertus, pyktis ir ironija tėvų ir Arnoldo atžvilgiu nėra iš piršto laužta, nepelnyta, tai savigyna.
Pasakojimas, tiesa neilgas, vos 130 puslapių, parašytas tarsi keliais išsiliejimais. Čia nėra tiesioginės kalbos, vos keturi perskyrimai suardo srauto vientisumą – nauja pastraipa žymi esmingą pasikeitimą pasakotojo gyvenime, susijusį su jo dingusio brolio byla.
Vos sulaukęs ankstyvosios paauglystės jis, sužino, kad vis dėlto brolis nemirė – tik prapuolė, negana to, tėvai jo ieško.
Kūrinio pasaulis gana uždaras – pasakojimas sukasi vien apie šeimos įtampas ir brolio paieškų procesą. Pasakotojas detaliai fiksuoja pseudomokslinius giminystės ryšio nustatymo metodus iki DNR testo išradimo. Tyrimų išvados kūrinyje aprašytos itin kruopščiai ir jos tokios absurdiškos bei niekur nevedančios, kad jaukia mintis ne tik šeimai, kaip pastebi pats pasakotojas „kuo detalesnės buvo išvados, tuo jos atrodė klaidesnės“ (p. 108), bet ir skaitytojui, atrodo, kad imi nebesuprasti, ką skaitai. Ir šį kafkišką absurdą reikia kažkaip ištverti.
Pačioje knygos pabaigoje istorija staiga apsiverčia aukštyn kojomis – tai aukščiausias įtampos taškas, o kartu ir atomazga, be jokių galutinių atsakymų ar išvadų. Itin netikėta pabaiga, turint omeny, kad tai autobiografinio žanro tekstas. Nori nenori sulaikai kvėpavimą. Pradėti kvėpuoti iš naujo – sunku, rodos, taip ir pakimbi ties paskutiniuoju puslapiu ir vis nesiryžti užverti knygos. Matyt tai ženklas, kad skaityti verta.
