Nadia Murad, Paskutinė mergina: mano nelaisvės ir kovos su „Islamo valstybe“ istorija
Nadia Murad (g. 1993) turi daug titulų: žmogaus teisių aktyvistė, Nobelio taikos premijos nominantė, Vaclovo Havelo žmogaus teisių premijos laureatė. Ir tai tik keletas jų. Tačiau vos prieš ketverius metus, 2014 m., ji buvo dvidešimt vienerių metų moksleivė, gyvenanti nedideliame vakarų Irako kaimelyje su gausia šeimyna. Per vieną dieną Nadios, jos šeimos ir šimtų kitų kaimo gyventojų gyvenimas buvo atimtas ir paniekintas save „Islamo valstybe“ vadinančių ekstremistų. Jos memuarai „Paskutinė mergina: mano nelaisvės ir kovos su „Islamo valstybe“ istorija“, parašyti kartu su žurnaliste Jenna Krajeski, – liudijimas apie genocidą, nusikaltimus žmogiškumui, taip pat jos gimtinės ir asmeninę istoriją. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Eglė Podčašinskienė.
Jazidų gyvenimas tūkstančio gyventojų neturinčiame Kočo kaime buvo sunkus, bet laimingas: trūko pinigų, mokyklos, darbas laukuose alino, tačiau saugūs ir mylimi jie gyveno gausiose šeimynose, o eidami pas kaimynus – nė nesibelsdavo: „Tai buvo paprastas slėpiningas gyvenimas. Viskas, dėl ko reikėjo rūpintis, buvo aplink esantys daiktai ir žmonės, ir visus juos galėjai paliesti ranka“ (p. 61).
Jazidai – religinė mažuma Irake ir Artimuosiuose Rytuose. Negausūs, neturtingi ir neįtakingi, jie buvo mėtyti ir vėtyti istorijos, bet Nadios karta tikėjo, kad „šiuolaikinis pasaulis yra per daug civilizuotas, kad jame galėtų būti išžudyta visa grupė tik dėl savo tikėjimo. <...> Užaugome klausydamiesi istorijų apie masines žudynes kaip liaudies pasakų, kurios padėjo mums susivienyti“ (p. 35).
Pasirodė, kad ne viskas taip paprasta. Juos ir jų gyvenamas teritorijas Sindžaro regione dėl politinės galios savinosi tiek Irako arabais sunitai, tiek kurdai sunitai. Abi grupės norėjo, kad jie atsisakytų savo tikėjimo ir taptų musulmonais. Santykiai su arabais sunitais stipriai pašlijo po amerikiečių invazijos: prasidėjo irakiečių tarpusavio kovos, eksremizmas, terorizmas, panieka kitatikiams, ypač jazidams, kurie, nors monoteistai, visada musulmonų buvo niekinami dėl to, kad neturėjo savo šventosios knygos, o vyriausiąjį Dievo angelą, kuris nesutiko nusilenkti Adomui, laikė ne velniu, bet garbino kaip išlaikiusį Dievo išbandymą ir tapusį „dieviška jungtimi tarp žemės ir žmogaus bei Dievo ir dangaus“ (p. 49).
Ilgamečiai prietarai, nepasitikėjimas ir įtampos 2014 m. rugpjūtį galiausiai virto kraujo klanais. Per vieną dieną buvo išžudyti beveik visi kaimo vyrai, o moterys paimtos į vergiją. Kadangi ekstremistų jazidai buvo laikomi kafirais, t.y. nusisukusiais nuo Dievo, jų moterys buvo paverčiamos sabijos, t.y. sekso vergėmis. Taip nutiko ir memuarų autorei.
N.Murad knygą sudaro trys dalys, išskirtos pagal loginę įvykių seką: pirmojoje pasakojama apie jaukų gyvenimą kaime, tikėjimą, papročius, tvyrojusias įtampas, antrojoje kalbama apie „Islamo valstybės“ teroristų įvykdytas žudynes ir pavergimą, trečiojoje – apie rizikingą Nadios pabėgimą, gyvenimą pabėgėlių stovykloje, persikėlimą į Vokietiją, kovą už jazidų teises ir tai, kad būtų pripažinta, jog tai, kas vyko, buvo genocidas.
Autorė pastebi, jog „kartais atrodo, kad kalbant apie genocidą vienintelis dalykas, kuris žmones domina, yra jazidžių mergaičių seksualinė prievarta, ir jie nori girdėti pasakojimą apie tai, kaip jos kovojo. Aš noriu kalbėti apie viską – nužudytus brolius, dingusią motiną, išplautas berniukų smegenis“ (p. 191). Memuaruose Nadia tai ir daro – kalbėdama pirmuoju asmeniu apie save pasakoja tiek, kiek yra būtina, ir visada stengiasi papasakoti apie artimųjų likimus, pateikti platesnį kontekstą. Ji nesileidžia į patirtų žiaurumų detales, pasakoja atvirai, bet santūriai. Tai skausmo ir paniekinimo istorija, bet viltinga: „Kaskart pasakodama savo istorija jaučiu, kad atimu iš teroristų dalį jų galios” (p. 346).
N.Murad pasakojimą pavadinau drąsiu ne veltui. Ir ne todėl, kad Murad atvirai kalba apie tai, kas jai nutiko, bet ir pasakoja apie viską nuoširdžiai bei sąžiningai – savo bendruomenės, kuriai jaučia šilčiausius jausmus, stiprybes ir ydas, mylimo kaimo kasdienybę, savo baimes, neviltį, pyktį ir visas kitas išgyventas būsenas. Tai vis dar atsakymų ir teisybės ieškančio žmogaus balsas. Viename puslapyje ji trokšta keršto, baisisi tais, kurie tylėjo matydami, ką daro „Islamo valstybės“ kariai, kitame per žingsnelį atsitraukia nuo savo asmeninės istorijos ir bando suprasti ekstremistų įbaugintus, o kartais ir jais patikėjusius žmones, ir tuojau dėkoja tiems, kurie rizikuodami savo šeimomis, padėjo jai ir kitoms jazidėms. Beje, tekste, kaip ir ant viršelio, „Islamo valsybės“ pavadinimas visada rašomas kabutėse – taip parodant, kad jiems nesuteikimas legitimumas.
Pasakojimai veikia stipriau nei žinių reportažas ar statistika, todėl šis liudijimas įgijęs knygos formą vertas mūsų dėmesio dėl daugybės priežasčių – kad geriau suprastume, kas vyksta Artimuosiuose rytuose, ten gyvenančių religinių ir etninių mažumų situaciją, pažintume dalį pabėgėlių. Taip pat ir dėl to, kad istorija sukasi ratu – skaitydami apie jazidų ir Kočo likimą lengvai atpažinsime XX a. Europos istorijos siaubus, ir kaip greitai bei lengvai įsiplieskia neapykanta kitam, net jei manomės esą nuo to apsaugoti.
Emmi Itäranta, Vandens skonis
„Vandens skonis“ – suomių rašytojos Emmi Itäranta debiutinis romanas vyresniesiems paaugliams. Rašytoja, besimokydama kūrybinio rašymo Anglijoje, vienam atsiskaitymui turėjo parašyti angliškai novelę ar apsakymą, tačiau jos dėstytojas, perskaitęs pirmuosius puslapius, paskatino imtis ilgesnio kūrinio. Ji taip ir padarė, tik kartu paraleliai ėmė rašyti ir savo gimtąja suomių kalba. Kaip pati teigia, tai buvo sunku, nes ji ne tiesiog vertė jau parašytą kūrinį, o žingsnis po žingsnio jį kūrė dviem kalbomis. Įdėtos pastangos atsipirko – pirmiausia „Vandens skonis“ 2012 m. pasirodė Suomijoje, pelnė keletą apdovanojimų, o po poros metų išleistas ir angliškai. Lietuviškai Viltarės Urbaitės dėka mes galime skaityti iš suomių kalbos išverstą romaną, kuris vos prieš savaitę Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus apdovanotas Adomo Druktenio premija kaip reikšmingiausias 2017 m. vertimas paaugliams.
„Vandens skonis“ – postapokaliptinė distopija apie ateities pasaulį, kuris neatpažįstamai pasikeitęs. Vietoj naujų įstabių išradimų matome ištirpusių ledynų užlietą, karų nualintą, technologinio regreso ištiktą, o svarbiausia geriamo vandens stygiaus suluošintą pasaulį, valdomą negailestingų Naujojo Kiano kariškių.
Romano pasakotoja ir pagrindinė veikėja – septyniolikmetė Norija Katio. Ji gyvena nedideliame kaimelyje ir yra savo tėvo, arbatos meistro, mokinė. Arbatos ceremonija – tai senovinis ritualas, perduodamas iš kartos į kartą ir jungiantis filosofiją, meditaciją, arbatos gėrimą ir ypatingą paslaptį – gėlo vandens šaltinio saugojimą. Kaip tik tai ir tenka daryti Norijai po tėvo mirties, tačiau nelengva slėpti šaltinį, kai kiti aplink vos išgyvena iš vandens normos, o mintis nuolat blaško atradimai iš senojo pasaulio: plastiko atliekų sąvartyne rastos užuominos, kad ne viskas yra taip, kaip teigia valdžia, kad geriamo vandens gali būti daugiau nei teigiama.
Situacijai gimtajame kaime blogėjant – ėmus dar labiau trūkti vandens, suaktyvėjus persekiojimams už vandens grobimą, Norija ryžtasi išvykti patikrinti atrastų žinių apie gėlą vandenį valdžios užgintoje zonoje. Tačiau jos ketinimams nelemta išsipildyti – jos paslaptis apie šaltinį susekama, o tai reiškia mirties nuosprendį.
Knygos pabaigoje Norijai tenka paskutinis sprendimas – mirti švaria sąžine arba tapti Naujojo Kiano kariškių šnipe. Ir Norija renkasi tai, ką mano esant teisinga. „Tikiu, kad kiekvieną dieną tenka priimti sunkių sprendimų, net kai gerai žinai, kad už tai nebus jokio atlygio. <...> Nes jei nėra nieko daugiau, tik šitai, tai vienintelis būdas po savo gyvenimo palikti pėdsaką, kuris turi nors kokią prasmę“ (p. 294), – sako ji kareivių vadui, nesuprantančiam jos nenoro bendradarbiauti.
„Vandens skonis“ smarkiai skiriasi nuo daugumos populiarių paauglių distopijų, jame tik atsispiriama nuo tipiško tokio žanro kūrinio nuotykinio karkaso ir tuojau neriama gilyn. Tai poetiška, melancholiška ir atmosferiška elegija, kurios dėmesio centre atsiduria jaunos merginos vidinis pasaulis, apmąstymai ir sprendimai, susidūrus su sudėtingomis aplinkybėmis, moraliniais iššūkiais, situacijomis, kuomet tai, ką laikei tiesa, ima byrėti it kortų namelis ir lieka vien neužtikrintumas. Bet Norija semiasi stiprybės ir atsakymų ieško šimtametėje tradicijoje, iš to, kas nesuardoma ir neatimama, – savo amato ir jo filosofijos.
E.Itarantos knyga, kaip jau buvo galima suprasti, nepasižymi nei greitu nuotykiniu siužetu, nei aštriais charakterių susidūrimais. Ji tikrai ne masiniam skaitytojui dėl savo lėto stiliaus ir sodrios kalbos, pripildytos metaforų, palyginimų, rytietiškų atspindžių turinčių filosofinių išvedžiojimų – knyga gali pasirodyti paprasčiausiai nuobodi. O mokslinės fantastikos ir distopinių romanų mėgėjams aptakus, daugiausia užuominomis grįstas pasaulio kontravimas gali pasirodyti mažų mažiausiai nepakankamas, turintis siužeto spragų. Ir jie būtų teisūs. Akivaizdu, kad autorei labiausiai rūpėjo pagrindinės veikėjos būsenos, mąstymo procesas ir turinys bei kūrinio kalba, tad neretai atrodo, kad dažna siužeto posūkių motyvacija tik tokia, kad autorei taip jį pasukti reikėjo, kad galėtų plėtoti tik ką mano išvardytus dalykus, o ne dėl to, kad tą diktuotų kuriamo pasaulio logika. Nepaisant to, tam, kuris leisis nešamas tykiai, bet sūkuringai tekančio pasakojimo, atras daug – skaitymo malonumą, ne dėl to, kas parašyta, bet kaip parašyta, ir peno apmąstymams apie gyvenimo prasmę ir esmę, apie žmogaus prigimtį ir pareigas, gebėjimą priimti lemtį ir išlikti sąžiningam, taip pat ir apie mūsų įtaką pasauliui ir ką paliksime ateities kartoms.