Jeffrey Eugenides „Jaunosios savižudės“ (vertė Rasa Racevičiūtė)
Amerikiečių rašytojo Jeffrey Eugenides debiutinė 1993-iųjų knyga „Jaunosios savižudės“ – ne naujiena pasaulio literatūros lentynoje. Išversta į daugiau nei 30 kalbų, įtrauka į sąrašą „1001 knyga, kurią turi perskaityti“, pagal ją režisierė Sofia Copolla pastatė to paties pavadinimo kino filmą, apie knygą tebediskutuojama interneto forumuose, o dabar Lietuvoje išėjo antrasis pataisytas knygos leidimas, verstas Rasos Racevičiūtės. Rodos, knyga aktualumo neprarado.
Tai keista ir trikdanti istorija apie kelis suaugusius vyrus – subrendusius, vedusius, bet niekaip negalinčius iš galvos išmesti to, kas įvyko prieš gerus dvidešimt metų jų paauglystėje. Buvo 8-asis dešimtmetis, o jie gyveno Mičigano valstijoje, Detroite, tykiame ir nuobodžiame vidurinės klasės gyventojų rajone. Vienintelis jų vaizduotę audrinęs dalykas buvo penkios Lisbonų dukterys – pametinukės nuo trylikos iki septyniolikos. Visos penkios vos daugiau nei per metus nusižudė – iš pradžių jauniausioji Sesilija, o vėliau ir likusios keturios.
Knygos naratorius, tiksliau naratoriai, nes pasakoja jau minėti suaugę vyrai unisonu, nepatikimi. Jie patys yra tik Lisbonų istorijos stebėtojai kaip ir visi kiti, iš aplinkinių – mergaičių tėvų, kaimynų, vaikinų – jie išsiskiria tik tuo, kad jie merginomis susidomėjo tiesiog obsesiškai. Jie mėgina iš įvairių mažmožių – nuotraukų, merginų daiktų, surinktų laikraščių straipsnių, kuriuos vadina daiktiniais įrodymais, taip pat prisiminimų ir pokalbių su mergaites prisimenančiais žmonėmis, – atkurti tų dienų įvykius ir išsiaiškinti, kas nutiko. Galų gale, dabar, kai daugybę metų namelyje medyje laikyti daiktiniai įrodymai ėmė nykti, tai dar ir liudijimas, kad toks keistos būtybės – Lisbonų mergaitės – tikrai egzistavo, kad tikrai paliko po skylę jų gyvenimuose.
Knygoje pateikiama daug teorijų, kodėl jos nusižudė: kaimynų, reporterių, psichiatrų. Nė vienas paaiškinimas vyrų netenkina, bet ir jiems patiems nepavyksta prisikasti prie tiesos, surasti visa apimančios teorijos: „Atrodė, kad turėjome visas dėlionės dalis, bet kad ir kaip jas dėliojome, vis likdavo spragų, susidarydavo keistų formų tuštumos – lyg šalys žemėlapyje, kurių pavadinimų nežinojome“ (p. 316). Skaitytojui dėl nepatikimų naratorių, pasakojančių apie seniai praėjusius įvykius, taip pat į mergaičių istoriją žvelgia lyg per sueižėjusį stiklą, jos tokios netikros, sukonstruotos kitų žvilgsnių.
Nuo pat pirmojo knygos sakinio aišku, kaip baigsis merginų istorija, tačiau pasakojimą į priekį stumia intriga: pavyks jiems išsiaiškinti savižudybės priežastis, ar ne. Gražiai, sakyčiau, čia mus autorius apgauna. Nei ši istorija apie mergaites, nei savižudybių studija.
Tai knyga apie tai, kaip išgyvenama trauma, kaip gimsta mitas, realūs žmonės tampa geismo objektais, o vėliau romantizuotais simboliais, archetipais. Pabaigoje mergaičių baigtis įgyja kone kosminį aidą: jų likimas gretinamas su rajono gyvybės (medžių) nykimų, jų namo nykimu, ir net viso Detroito nuosmukiu.
Taip pat tai knyga ir apie ir viduriniosios klasės gyvenimo tingumą ir abejingumą – kai pašonėje vyksta keisti ir kraupūs dalykai, tačiau į juos reaguojama itin atsargiai, nenorint kištis į svetimus reikalus, vien tik beviltiškais gūžčiojant. Viena Lisbonų kaimynė sako, esą, pirmoji mergaitė norėjo pabėgti „iš to lėlių namelio“ (p. 25), tačiau tiesa, kad visi jie gyveno jame.
Nors J.Eugenides knyga tikrai įdomi ir netgi begėdiškai gražiai kaip tokiai temai parašyta, bet pabaiga – nuvilianti. Dailus, psichologiškai niuansuotas, lyriškas pasakojimas paskutiniuosiuose puslapiuose išvirsta į moralitė: „Savižudybių esmę sudarė ne liūdesys ar kokia mįslė, o paprasčiausias savanaudiškumas. Mergaitės ėmėsi sprendimų, kuriuos derėjo palikti Dievui“ (p. 317). Gal tai ir sveikas apsivalymas nuo traumos knygos naratoriams, ne man tai spręsti, tačiau meniniu požiūriu silpnas sprendimas. Nepaisant to, tai įdomus pasakojimas su gera ironijos doze.
Joy Cowley, Bishop Gavin „Gyvatė ir driežas“ (vertė Viltaras Alksnėnas)
Joy Cowley – viena žymiausių vyresniosios kartos Naujosios Zelandijos autorių. Rašo ir suaugusiems, tačiau pasaulinio pripažinimo susilaukė savo knygomis vaikams ir paaugliams. Už šią kūrybą ji įvertinta krūva apdovanojimų, o šiemet ji buvo atsidūrusi vaikų literatūros Nobeliu vadinamo H.Ch.Anderseno medalio trumpajame sąraše.
J.Cowley pradėjo rašyti vaikams 7–ame dešimtmetyje, kai vienas iš jos sūnų susidūrė su skaitymo sunkumais. Tuomet ji jam ir kitiems su panašiomis problemomis susiduriantiems vaikams sukūrė keletą istorijų. Jos buvo naudojamos mokyklose, spausdinamos žurnaluose, tačiau plačiau pasklido, kai jomis susidomėjo profesionali leidykla. Nuo tada rašytojos žvaigždė tik kilo.
Saldu, kad pagaliau turime pirmąjį J.Cowley vertimą – tai trumpųjų pasakų rinkinys „Gyvatė ir Driežas“, į lietuvių kalbą jį išvertė Viltaras Alksnėnas. Knygoje pasakojama apie dviejų labai skirtingų gyvūnų, kaip galima suprasti iš pavadinimo, gyvatės ir driežo draugystę. Jie skirtingi ir biologiniais faktoriais, ir charakteriu, pomėgiais. Driežas aktyvesnis, mėgsta pavadovauti, paplepėti, greitai susierzina, tuo tarpu Gyvatė – ramesnė, linkusi nusileisti, įsiklausyti, bet taip pat gali būti dygi.
Driežo ir Gyvatės draugystė nėra vien žaidimai ir smagybės, jų draugystė – nuolatinis mokymasis išgirsti ir pažinti vienas kitą. Nei Gyvatė, nei Driežas nėra švelnūs ir mieli padarėliai, vis dėlto juk šaltakraujai, abu turi aštresnių charakterio pusių ir jų draugystė neidealizuojama, kartais draugai, ginčijasi, šį tą slepia vienas nuo kito. Svarbiausią šios knygos žinutę apie draugystę autorė išsakė dar dedikacijoje savo vyrui: „draugams svarbu ne būti vienodiems, bet mokėti suderinti skirtumus“ (p. 5).
Netrūksta knygoje pamokymų apie draugystę, toleranciją, atsižvelgimą į kitą, tačiau kaip ir būdinga geriausioms knygoms vaikams – jose atviros didaktikos maža, skaitantis ar besiklausantis raginamas pats ieškoti atsakymų, spręsti, kas šioje situacijoje ne taip, kaip reikėtų ją išspręsti. Iš atviresnės didaktikos pavyzdžių ypač įsimena šis – gyvatei žmonės kelia šiurpą, o driežas ją ramina: „Tiesiog reikia atsiminti, kad žmonės taip pat gyvi padarai, o su visais gyvais padarais reikia elgtis maloniai.“ (p. 28).
Citata atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbų autorės kūrybos bruožą – humorą, kurio nestinga beveik visose rašytojos knygose vaikams. Tiesa, ne visada juokinga būna knygos veikėjams, tačiau skaitytojas nuolat jaučia, kad pasakotojas nevengia pabrėžti situacijų juokingumo, pasitelkti lengvą ironiją, sąmoksliškai mirktelėti skaitytojui – nes juo pasitiki, kad bus suprastas. Ne išimtis ir ši knyga. Ne vienoje rinkinio pasakoje galima įžvelgti anekdotines situacijas („Darže“, „Prasta nuotaika“ ir kt.). Neretai ir pasakojimo struktūra, stilius primena anekdotą – nuo pat pirmojo sakinio pradedamas pasakoti koks nors konkretus įvykis, beveik nėra aprašymų, vyrauja dialogai, o pabaiga netikėta, prajuokinanti.
Tai puiki knyga, kurią tėvai gali skaityti mažyliams prieš miegą – pasakos trumputės, nuotaikingos ir nuotykingos, dauguma situacijų vaikams pažįstamos ir artimos. Skaitinys tikrai neprailgs, taip pat dėl nesudėtingų sakinių, paprastos raiškos – puikus pasirinkimas pradedantiems skaityti knygas. Mažesnis vaikas tikriausiai dar nesupras užuominų, skaitys tik siužetinį knygos sluoksnį ir juoksis, bet jei atsivers knygą kiek ūgtelėjęs – knyga jam atsivers kur kas labiau. Puiku – tai geros literatūros požymis, kai augi kartu su knyga, o knyga auga kartu su tavimi. Manau, J.Cowley knyga itin patiks, tokių klasikinių kūrinių kaip Janosch „Panama labai graži“ ar Sergej Kozlov „Ežiukas rūke“ gerbėjams.
