– Pokalbį norėtųsi pradėti nuo klausimo, kas jus išmokė skaityti ir ką skaitėte vaikystėje?
– Labai juokinga situacija. Aš buvau smalsus vaikas. Tuo metu buvo išleista tokia knygutė apie seksą, kuri vadinosi „Kaip aš atsiradau“ (juokiasi). Ten buvo paaiškinta, kas atsitinka, kai mama ir tėtis nori vaikelio, – žodžiu, kad ne gandrai atneša. Man tuomet turbūt buvo kokie ketveri ar penkeri. Knygelė namuose voliojosi ir aš mamos paprašiau, kad man ją paskaitytų, o mama sakė – šito aš tau neskaitysiu, jeigu tau įdomu, perskaityk pati (juokiasi). Kai jau buvau įspęsta į kampą ir teko knygelę skaityti pačiai, su ja ir išmokau skaityti. Tai buvo tokia keista pirmoji knyga.
Kai jau pradėjau skaityti, tai, be abejo, buvo Astrida Lindgren, Tove'ės Jansson „Troliai Mumiai“, visokios kelionių knygos, dar buvo serija ant tokio bjauraus geltono popieriaus – „Drąsiųjų keliai“, atrodo, ji vadinosi. Po to, kai paaugau, Alexandre'as Dumas, Agatha Christie. Turbūt tokia tipiško vaiko, paauglio skaityba. Tik mano tėvai buvo išskirtiniai, nes jie man leido skaityti viską ir jokių apribojimų nebuvo, su manimi kalbėdavosi apie tai, ką skaitau. Galbūt todėl nematė prasmės ir drausti.
-
Akvilė Kavaliauskaitė: „Save grauždavau dėl numestų nepatikusių knygų, bet dabar suprantu – gyvenimas tam per trumpas“
-
Paulius Gritėnas: „Esu bjaurus žmogus – neskaitau to, ką visi skaito, arba iš karto neperskaitau to, ką man padovanoja“
-
Ignė Zarambaitė: „Skaitant bet kokią knygą vaizduotė dirba labiau, nei spoksant į televizorių ar bukai naršant internete“
-
Benas Arvydas Grigas: „Leidžiu knygas, kurios man pačiam yra maloniausios“
– Yra tekę skaityti naktį paslapčia, pasišviečiant lempele, kad niekas nematytų, nes dar nesinorėjo eiti miegoti?
– Ne. Man viskas buvo leidžiama. Vienintelis dalykas, ką man sakydavo – eik miegoti. Atsakydavau, kad pabaigsiu skyrių – tad numodavo ranka, sakydavo, kad jei kitą dieną būsiu apsnūdusi, bus mano reikalas, vis tiek reikės eiti į mokyklą. Tada labai gretai iš to pasimokai, kad 21 valandą geriau nueiti miegoti, o ne iki 23 val. skaityti savo knygą, dar kokius tris ar keturis skyrius, ir kitą rytą neatskelti. Mane auklėjo daugiau rodydami, kokios pasekmės, ir tai labai gerai veikė.
– Esate sakiusi, kad jūsų mėgstamiausia knyga yra Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Kodėl būtent ši knyga?
– Aš ją perskaičiau laiku – man buvo septyniolika metų. Dabar dirbdama su mokiniais aš jaučiu – šešiolikos, bet labiau septyniolikos metų amžiaus žmogus yra tas, kuris nuoširdžiai nebenori skaityti lengvo, paprasto turinio knygų, jeigu tai yra žmogus, sakykime, bent kiek linkęs į tokį filosofinį apibendrinantį mąstymą.
Man buvo kaip tik tas amžius, ją rekomendavo žmogus, kurį tuo metu buvau įsimylėjusi. Knygą perskaičiau per naktį – skaityti baigiau apie 4 valandą ryto, buvo vasara. Tai, ką šitaip praryji per naktį, į tave įsirėžia. Paskui aš ją dar skaičiau kelis kartus. Tiesą pasakius, pastarasis kartas buvo visai neseniai, gal prieš pusantrų metų.
Tai yra knyga, kuri, viena vertus, yra labai rimta, kita vertus, vietomis labai ironiška ir juokinga – gali garsiai juoktis, man labai tokios knygos patinka. Ji labai simboliška, turi labai daug įvairiausių intertekstų ir visko, kur gali įjungti literatūrologinę kompetenciją. Ir ji yra viltinga – tai nėra nevilties knyga. Matyt, šitie dalykai ją vis dar daro man brangią.
Čia toks paruoštas atsakymas, kad tai mano mėgstamiausia knyga, nes literatūrologui turbūt neįmanoma turėti vienos mėgstamiausios knygos, tai būtų išdavystė kitoms knygoms, kurios yra labai brangios. Bet kuriuo atveju tai yra knyga, kuri man paliko labai didžiulį įspūdį ir iš tiesų padarė labai didelę įtaką mano, kaip tuo metu dar besiformuojančio žmogaus, pasaulėjautai.
– Ar yra daug knygų, kurias skaitėte antrą kartą?
– Daug, aš mėgstu skaityti knygas antrą kartą. Tiesa, tam dažnai trūksta laiko, bet vienas iš tokių gerų gyvenimo pokyčių yra paimti knygą, kuri tau kažkada patiko arba nepatiko, ir save tarsi su ja pasitikrinti iš naujo. Tada pamatai, kad kai kas patiko, kai buvai aštuoniolikos metų, dabar atrodo visiška kvailystė, banalybių kratinys. Man taip buvo su Ericho Maria Remarque'o „Trim draugais“ – nesakau, kad tai bloga knyga. Šiemet su savo devintokais dėl profesinės pareigos buvau priversta dar kartą perskaityti, nors ją esu penkis ar šešis kartus paauglystėje skaičiusi. Skaičiau ją ir galvojau: banalybė, daugybė ištęstų scenų, kurias galbūt reikėtų išimti iš tos knygos, tekstą išvalyti, išgryninti.
Kita vertus, yra priešingų istorijų. Atsimenu, būdama paaugle labai kankinausi su Hermano Melville'o „Mobiu Diku“ – ją man rekomendavo mano teta, sakė, labai įdomu, čia knyga apie banginio medžioklę. Galvojau – kur ten įdomu? Kažkoks pamišėlis vaikosi banginį. Prieš kelerius metus iš naujo ją perskaičiau dar kartą ir supratau, kad tai fantastiška knyga, aišku, kodėl tai yra amerikiečių literatūros klasika.
Kai buvau jaunesnė, tik pabaigdavau knygą ir imdavau ją skaityti iš naujo, jei man iš tiesų patikdavo knyga. Būdavo, kad perskaitau du ar tris kartus. Tiesą pasakius, tai nėra blogas dalykas – pakartotinis skaitymas leidžia pastebėti tam tikras detales, kurių iš pirmo karto tikrai nepastebėtum. Iš dalies tam, kokią profesiją pasirinkau, įtakos turėjo tai, kad aš tiesiog mėgdavau vėl ir vėl skaityti tą patį, gilintis, žavėtis detalėmis, kurių aš nepastebėdavau iš pirmo karto.
– Užsiminėte apie juoką, skaitant knygas. Ar dažnai knygos jus priverčia nusijuokti balsu?
– Taip. Aš ir skaitydama Herkaus Kunčiaus „Geležinės Stalino pirštinės“ juokiausi garsiai. Tiesą pasakius, net ir iš Antoine'o de Saint Exupery „Mažojo princo“ krizenau. Marko Twaino „Hekalberis Finas“, Giovanni Boccaccio „Dekameronas“, Kurtas Vonnegutas, galų gale – Douglaso Adamso „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ – yra daugybė linksmų knygų, kurios tuo pačiu yra ir rimtos. Man tokios labai patinka.
Tik tų moteriškų romanų neskaitau – savigarba neleidžia kaip literatūrologei, nes ten prastas vertimas, prastas tekstas.
Gyvenimas trumpas, turi skaityti tai, kas limpa prie tavęs ir prie ko tu prilimpi.
– Kokia yra jūsų namų biblioteka?
– Didžiulė. Esu kaupikė – tai blogas požymis. Aš pavydžiu kitiems, pavyzdžiui, Virginijai Cibarauskei, kuri kažkaip sugeba tomis knygomis atsikratyti: perskaito ir laiko tik tas, kurios jai atrodo svarbios ateičiai – kertiniai, klasikos, literatūrologiniai veikalai, prie kurių norisi grįžti, pacituoti, o tokių kasdienių, kurių visi perskaitome daug, ji nelaiko. Man taip nepavyksta, esu linkus kaupti daiktus, knygas – ypač. Tad dabar ši biblioteka yra išsipūtusi iki nežmoniško dydžio.
Kai buvau jaunesnė, tik pabaigdavau knygą ir imdavau ją skaityti iš naujo, jei man iš tiesų patikdavo knyga.
Kai mirė mama, jos buvo daug daiktų, ką išmečiau ir išdovanojau. Maniau, kad mano knygoms bus vietos. Pirmiems keliems mėnesiams buvo – dabar žiūriu, kad jau vėl nebėra. Matyt, reikia kažkaip su savimi kovoti, nes ta biblioteka visgi ne guminė.
Didelę dalį mano bibliotekos sudaro tai, ko reikia mokyklai – tai neišvengiama kiekvieno mokytojo dalia. Štai dabar nuo rugsėjo dirbsiu su penktokais – reikia žiūrėti, ko neturiu iš Astridos Lindgren. O neturiu „Mijo, mano Mijo“, vadovėlyje įdėta knygos ištrauka, tad reikia pirkti knygą, kad turėčiau, galėčiau vėl perskaityti. Mokytoju dirbdamas skaitai ir skaitai tas pačias knygas.
Buvo toks juokas su kaimyne. Sako ji man – ką dabar skaitote? Sakau – „Altorių šešėly“. Atsakė ji man – o tai jūs mokykloje neskaitėte? Man buvo gėda jai pasakyti, kad aš kiekvienais metais, kai dirbu su vienuolikta ar dvylikta klase, skaitau ir skaitau Vincą Mykolaitį-Putiną (juokiasi).
– Namuose turite savo mėgstamą vietą, kurioje skaitote?
– Nesu prie nieko prisirišusi. Kai turiu laiko, pasiimu knygą ir skaitau. Labai patinka skaityti keliaujant – į kelionę imu tas knygas, kurių dėl vienos ar kitos priežasties neprisiverčiu perskaityti. Tokias imu į kelionę ir visada perskaitau. Tokia savidisciplinos forma – taip esu nemažai klasikos perskaičiusi.
– Kalbėjote apie mokinius ir mokyklą. Nors tai labai plati tema, nutolstanti nuo mūsų pokalbio esmės apie jus kaip skaitytoją, bet negaliu nepaklausti – žvelgiant iš jūsų patirties, kokia yra vaikų skaitymo situacija?
– Mes prarandame paauglius. Vaikai skaito daug, kol yra pradinukai, bet kažkur septintoje, aštuntoje klasėje atsitinka pokytis, visiškai neaišku dėl ko, ir jie nustoja skaityti. Atsiranda „YouTube“, „Netflix“ – jie ir iki tol egzistavo, bet tada užima knygų vietą. Tai nėra tragiška, nes vis tiek yra patenkinamas jų naratyvo poreikis.
Anksčiau XIX amžiuje visos nuobodžiaujančios aristokratės knygas prenumeruodavo kaip laikraščius. O dabar mes laukiame naujo serialo sezono.
Aišku, raštingumui, žmogaus kalbos raiškai tai kliudo. O dėl devintoje ar dešimtoje klasėje labai ryškiai išryškėja gebėjimų skirtumas tarp vaikų, kuriuos mes praradome kaip skaitovus, ir vaikų, kurių mes nepraradome, kurie daugiau ar mažiau skaitė paauglystėje.
– Turite savo receptą, kaip neskaitančius vaikus sudominti knygomis?
– Dažniausiai jie kažkaip visgi pradeda skaityti. Nesuprantu, kas jiems atsitinka, bet pradeda. Kiti – ne. Nesakau, kad aš kaip kokia chirurgė paimsiu ir visada vėžį išoperuosiu – nebus taip, šitie mentaliniai dalykai daug sudėtingesni.
Aš pati daug skaitau. Jie kontrolinį rašo, o aš burbu, kaip man nuobodu, sakau, kad greičiau parašykite, arba knygą skaitau.
Jie mato mane skaitančią, o kitą kartą aš bandau juos pašnekinti – ką skaitei, kai buvau mažas, ką skaitai dabar? Klasėje įrengiu bibliotekėlę – dabar, aišku, COVID-19 tam trukdo, nes mokiniai sėdi klasėje, o mes, mokytojai, pas juos vaikštome, tad po dešimt kabinetų vaikščiojant kiekvienam bibliotekos nepadarysi. Bet šiaip klasėje turiu bibliotekėlę – matau, kad vaikai ateina, knygas pavarto, apsimeta, kad jiems neįdomu, o po to paaiškėja, kad dar ir kaip įdomu.
Dar veduosi į biblioteką, pasakoju apie savo skaitymo patirtis, prašau, kad padarytų interviu su tėčiu, mama ar močiute, ką jie ir kaip skaitė.
– O sau esate atsakiusi į klausimą, kas jums yra skaitymas?
– Pirmiausia, man tai yra geras laiko praleidimo būdas. Šioje vietoje esu visiška hedonistė ir į skaitymą nežiūriu, kaip kiti apie tai sako – dvasios skrydis. Aš taip dvasingai negaliu pasakyti. Tai yra būdas praleisti laiką, prie kurio esu įpratusi – jeigu aš pora dienų nepaskaitau, man kažkur kažkas taip lyg niežti. Yra tokia Vytauto Stankaus eilėraščio eilutė, iš atminties cituoju, tai gal netiksliai pasakysiu: jei tris dienas neskaitai, ant kalbos pasijunta. Tai man atrodo, kad tas nelietuviškas ant kalbos pasijunta yra labai tiksliai pasakyta, kaip aš jaučiuosi, kai kelias dienas nepaskaitau. Tada nieko nepadarysi – nors esu pavargus ir nosimi žemę ardama pareinu namo, vis tiek nors ir kelis puslapius privalau paskaityti, nes kitaip yra tuštuma. Tai tam tikra priklausomybė.
Vaikai skaito daug, kol yra pradinukai, bet kažkur septintoje, aštuntoje klasėje atsitinka pokytis, visiškai neaišku dėl ko, ir jie nustoja skaityti.
– Ar atvykdama į pokalbį su savimi pasiėmėte kokią nors knygą?
– Žinoma. Turiu Dainiaus Gintalo naujausią poezijos rinkinį. Dėl to, kad jį varčiau, skaičiau kelis eilėraščius, bet taip nenuosekliai ir ne iki galo, tad galvojau, kad autobuse bus pats tas – poezija, neilgi tekstai.
– Kalbant apie neilgus tekstus, turiu jums penkis trumpus klausimus, kurie ir nereikalauja ilgų atsakymų.
Grožinė ar negrožinė literatūra?
– Grožinė.
– Lietuvių ar užsienio autoriai?
– Užsienio.
– Poezija ar mokslinė fantastika?
– Labai sunku. Man ir tas, ir tas patinka. Gal visgi poezija, bet ilgalaikėje perspektyvoje gali būti ir tas, ir tas.
– O kuo poezija ir mokslinė fantastika jus žavi?
– Taip jau mano gyvenime susiklostė, kad gavau labai nemažai semiotikos, o semiotika visgi patogiausiai taikoma, kai tekstas yra neilgas, tada gali padaryti kokybišką mikroanalizę. Poezija struktūralistiniam, postruktūralistiniam ir semiotiniam tyrimui yra labai paranki. Kitas dalykas, mane žavi poezijos daugiasluoksniškumas, nes jei eilėraštis geras, tai tekstas yra lyg tortas su labai daug sluoksnių, tavo, kaip skaitytojo, darbas ir intereso klausimas, per kiek sluoksnių pereisi.
Mokslinė fantastika man patinka dėl to, kad ten viskas susiję su minties eksperimentais. Mokslinėje fantastikoje visada iškeli klausimą – o kas jeigu? Be galo yra įdomu tie keisti scenarijai, kurių galbūt niekada nebus, bet, kita vertus, dažnai jie nėra visiškai neįtikėtini.
– Grįžkime prie trumpų klausimų. Skaityti jums labiau patinka ryte ar vakare?
– Ryte. Su kava, arbata.
– Knyga ar filmas?
– Ryte – knyga. Kai esu pervargusi – vakare filmas.
– Esate literatūros kritikė, vertėja, lietuvių kalbos mokytoja. Ar galima tikėtis, kad kada nors tapsite ir autore?
– (juokiasi)... Ne, ne, ne. Vaikams visada sakau: aš labai nekūrybiškas žmogus ir, vaikai, rašyti aš nemoku. Jie tada pašiurpsta.
Kol kas tokių planų nėra. Jei taip atsitiktų – prašau mane atkalbėti, nes tikriausiai tai būtų labai siaubingas tekstas (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
