1918 m. vasario 17 d. Lietuvoje vyko protestas, raginęs įtraukti moteris į Lietuvos Tarybos sudėtį. Jau porą metų šią dieną minime kaip Nacionalinę emancipacijos dieną. Tačiau knygas pasirinkau jokiais būdais negalvodama nei apie emancipaciją, nei apie feminizmą, nei netgi apie Valstybės atkūrimo dieną. Tiesą sakant, vasario 17 d. įvykius prisiminiau gal valandą prieš įrašant apžvalgą. Todėl nebijokit, į feminizmą skersakiuojantys klausytojai. Čia tiesiog geros knygos, bet visose pagrindinės veikėjos yra moterys ir visose kalbama apie jų vietą pasaulyje pučiant istorijos vėjams.
Daina Avotiņa „Anyta“, (iš latvių k. vertė Bronė Balčienė)
Šis romanas, ko gero, yra artimiausias ir suprantamiausias lietuviams iš šiandien apžvelgiamų – ne tik panašus likimas per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, bet ir mąstysena, temperamentas. Žymi latvių rašytoja Daina Avotiņa pasakoja latvės Netės istoriją nuo ankstyvos vaikystės iki senatvės. Žinoma, per jos istoriją užsimota papasakoti ištisos Latvijos istorijos epochą – nuo Tarpukario pabaigos iki Nepriklausomybės atgavimo. Beje, šis romanas Latvijoje tapo neįtikėtinai populiarus – pasakojami įvykiai apeliuoja į patirtį, pasakojimo būdas nesudėtingas, artimas realizmui. Todėl knygai skaityti nereikia daug pastangų, tačiau ji nėra lėkšta. Knygos paantraštė „kasdieniškas romanas“, ko gero, tai apibendrina tiksliausiai.
Verta pasakyti kelis žodžius apie autorę – ne vien dėl gausiu jos darbų (9 poezijos rinkiniai, 11 romanų, darbas įvairiose redakcijose) ar autobiografinių elementų romane. Daina Avotiņa yra Lietuvai svarbus žmogus, mūsų kultūros bičiulė, puoselėtoja ir populiarintoja.
Netė auga prie ežero pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Prasidėjus Antrajuam pasauliniam karui ji tebėra mažas vaikas. Visuotinė katastrofa sutampa su šeimos nelaimėmis: miršta mylimas senelis. Per karą Netės mamą ima merginti vietinis latvių komunistas, koloborantas, kuriam buvo pavesta „išbuožinti“ nuosavos žemės turinčią šeimą. Užėjus naciams jis dingsta, tačiau vėliau, per antrąją sovietinę okupaciją, kai Netės tėvas miršta, jos mama yra kone priversta už jo ištekėti.
Netės patėvis nėra nei smurtautojas, nei niekšas: didžiausios jo niekšybės, vaizduojamos romane, be išimties susijusios su pataikavimu režimui. Šiaip jis geros širdies ir beviltiškai myli jam nei vieno meilesnio žodelio nesakančią Netės mamą. Tai apskritai būdinga šiai Avotiņos knygai: joje dominuoja ne smerkimas, pajuoka, o bandymas suprasti. Čia nėra nei vieno niekšo iš prigimties, yra tik naivuoliai, slapti romantikai, kvailiai, savo iliuzijų įkaitai. Tai aiškiausiai iliustruoja Netės įtėvio istorija: dirbęs režimui, dėl jo vykdęs baisius dalykus, nuo jo paties ir miršta.
„Anyta“ knyga vadinasi dėl Netės santykio su savo anyta – senyva tulžingo charakterio rusė neleidžia marčiai elgtis taip, kaip norėtų, o kūdikio maistą, pirktą iš parduotuvės, išpila į kriauklę ir verda skystą bei bjaurų savo birzgalą. Netė net ir po skyrybų su karinio laivo jūreiviu vyru ją dar sutiks romano pabaigoje, bet neišduosiu, kaip.
Iš esmės tai yra tekstas apie paprastą gyvenimą – bet paprastumas ar nepretenzingumas nereiškia lengvumo. Knyga, kuri, nebūdama jokiu šedevru, paliečia ir verčia susimąstyti, prisiminti, apgalvoti, kaip šeimos gyvenimas susijęs su politinių vėjų gūsiais. Rekomenduotina ji dar ir dėl neblogo vertimo, kur vertėjai pasisekė gana įtaigiai atkurti paprastų kaimo moterų šneką.
Didier Decoin „Karpiai imperatoriui“, (iš prancūzų k. vertė Vladas V.Petrauskas)
Dar vienas savo šalies (tik šįkart Prancūzijos) bestseleris – Didier Decoino knyga „Karpiai imperatoriui“. Ją žymus scenaristas, rašytojas, Goncourtų premijos laureatas rašė net 12 metų. Tai visiškai suprantama: į Viduramžių Japonijos gyvenimą įsigyventa tikriausiai tiek, kiek krikščioniškosios Europos kultūros atstovui išvis įmanu. Gal dėl to į knygą taip lengva įsijausti – tai iš tiesų yra tam tikras erdvės ir laiko liftas. O kadangi apimtis nedidelė, galima praryti vienu ypu.
Pasakojimo schema primena pasakos ar legendos. Ne be reikalo tekstas nukelia į X a. Japoniją. Miršta žvejys Kacuras, jo žmona Mijukė, dar jauna ir patraukli moteris, lieka našlauti. Manote, Kacurą nužudė per kokias nors samurajų kovas? Klystate, žmogelis paskendo. Laukiate meilės trikampio? Ne. Kacuras juk buvo ne šiaip sau žvejys – jis gaudė karpius, kuriuos paskui gabendavo į imperatoriaus sodus ir šventyklas. Šios pareigos buvo vienos svarbiausių visame kaime, nes tai garantavo tam tikras finansines įplaukas, saugumą, stabilumą.
Kaimo seniūno sprendimu pačiai Mijukei lemta nešti karpius į rūmus. Žinoma, jos pečiai ne tokie stiprūs kaip velionio vyro, todėl kelionė fiziškai labai alinanti: tolima, pėsčiomis, per džiungles, su sunkiu nešuliu. Mijukė taip pat sutinka visokiausių žmonių, kokių ji, rami kaimo moteris, vargu ar net įsivaizduoti galėjo – visokio plauko vagių, perėjūnų, prostitučių, ekscentrikų. Todėl suprantama, kad tai kelionė, padedanti ne tik pažinti pasaulį, bet ir permąstyti savo vietą jame. Kelionė be galo liūdna: Mijukei tenka susitaikyti su skausminga ir iki tol neįsisąmoninta netektimi.
Romanas įspūdingas dėl tam tikrų kultūrinių detalių – skaitant ne kartą norėjosi pulti gūglinti arba skambinti geriau už mane Rytus išmanantiems draugams, ar tos detalės tikslios. Pavyzdžiui, žudoma moteris turi „imtis vienintelės atsargumo priemonės – atsitūpusi susirišti kojas, kad mirties akimirką nepargriūtų nepadoria poza“ (p. 92). Stebina ir Mijukės požiūris į seksą (beje, romanas apskritai gana erotiškas). Galų gale patekusi į imperatoriaus rūmus ji savo noru tampa prostitute ir netgi save teisina tuo, kad visa ši kelionė reikalinga vyro atminimui įprasminti, o toks laikinas „darbas“ irgi yra to dalis. Beje, imperatoriaus rūmų epizodas bent man buvo įdomesnis už visą liūdnąją kelionę. Rūmuose daug politikos, intrigų, slaptų susitarimų, tik žinoma, kad jie visi keroja po griežtais ritualais.
Ir taip įdomų tekstą nušviečia Valdo V.Petrausko vertimas – sklandus kaip visad. Jis ornamentuotą ir ypatingo stiliaus tekstą paverčia kalbai jautraus žmogaus švente. Beje, norisi pagirti tas leidyklas, kurios ant viršelio rašo vertėjo pavardę – o kai nurodo, kad vertėjas yra Šv. Jeronimo premijos laureatas, išvis puiku. Rodos, ilgametis Lietuvos vertėjų sąjungos darbas atkreipti dėmesį į tylųjį nematomąjį antrąjį autorių – vertėją – ima duoti vaisių. Dar viena priežastis džiaugtis be iš tiesų įdomios knygos.
Ali Smith „Ruduo“, (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)
O dabar grįžkime į dabartį, į „labai Brexito problemas“, negrabiai verčiant vieno feisbuko puslapio pavadinimą. Britų rašytojos Ali Smith “Ruduo“ yra pirmoji tetralogijos, struktūruojamos, žinoma, klasikiniu metų laikų principu, dalis. Pati autorė teigia, kad jos veikalas skirtas suprasti, kaip žmogus patiria laiką ir kas tas laikas išvis yra. Sakyčiau, labai didelė filosofinė užduotis – asmeniškai man, filosofijos profanei, laiko filosofija atrodo viena labiausiai smegenis laužančių sferų.
Kadangi visos tetralogijos neskaičiau, sunku spręsti, kaip autorei tai pavyko. Tačiau pirmoji knyga tikrai verta dėmesio, nors man laiko klausimai, akivaizdžiai eksplikuojami romano pradžioje, mažiau įdomūs už socialinės plotmės rodymą. Ji prasideda nuo to, kaip Danielis Gliukas merdėja – jis haliucinuodamas grįžta į vaikystę, jaunystę. Jam laikas nebėra linija – iš tiesų akivaizdu, kad mes negalime pasakyti, kaip konkretus miegantis žmogus patiria laiką, kas šią minutę yra dabar. Greta jo sėdi jauna mokslų daktarė Elisabeta. Ak, kaip nesudėtinga tapatintis su amžinu taupymu, biurokratiniu košmaru ir akademiniu nesaugumu – net ir tuo atveju, jeigu doktorantūros nebaigei. Ir akivaizdu, kad išsvajotieji užjūriai jaunam dėstytojui pasiūlys gal net dar žiauresnę kovą dėl išlikimo negu mūsiškė lietuviška mašinerija. Bet čia nukrypau. Elisabeta ir Danielis yra draugai – žinoma, santykis gana ekscentriškas, ir ne tik dėl didžiulio amžiaus skirtumo. Jis – Elisabetos kaimynas, mentorius švietęs ją mene, literatūroje. Elisabeta senelių namuose jam tarsi grąžina skolą ir dovanoja savo laiką bei meilę.
Dar įdomesnis yra Elisabetos daktaro disertacijos objektas – poparto dailininkė, nuo kurios tyrinėjimo gabią studentę bando atkalbinėti vadovas – esą ji nereikšminga, menkavertė. Tačiau Elisabeta nepasiduoda, ir jos tyrimas ją veda ne tik meno istorijos, bet ir politikos vingiais. Veiksmas vyksta netrukus po garsiojo „Brexito“ referendumo, o knyga, kurią Elisabeta skaito laukdama pašte, yra Aldous Huxley distopija. Ir ta kvailai komiška scena, kai jai, pusę dienos pralaukusiai, galiausiai pasako, kad nuotrauka netinkamo dydžio, primena mūsų tulžingą biurokratiją. Potekstė ir visas šias gijas jungiantis siūlas čia akivaizdus: kalbama iš tiesų apie pasaulį, kuriame bandoma užtildyti mažumas, o savo įtaką grįsti melu ir purvinais žaidimais.
Nesirinkite šios knygos, jei nemėgstate visokiausių aktualizacijų, partikuliarumų (nors kalbama joje ir apie daug bendresnius dalykus) ar nepatinka įmantrus stilius. Tačiau identiteto, priklausymo bendruomenei, funkcionavimo valstybėje klausimai, kurie dabar kyla visu aštrumu, svarstomi nesislepiant. Klausimas, ar jiems gvildenti dabar, kol dar nėra atstumo ir viskas tebeverda, skirta knyga bus skaitoma ir kam nors įdomi po dešimt metų (nes akivaizdu, kad tai nėra šedevras), – visai kitas.
