Leidykla VAGA bei knygos „Paliekant ego lyderystę“ autoriai Eglė Daunienė ir Paulius Avižinis kviečia iš arčiau susipažinti su įtraukia, pakankamai nauja ir ne vien organizacijų vadovams svarbia lyderystės samprata.
„Iššūkis parašyti knygą adaptyvios lyderystės tema masino dėl galimybės patiems apmąstyti požiūrį, kurį nei lengva perprasti, nei perteikti, ir jau tikrai nepaprasta praktikuoti. Adaptyvios lyderystės samprata tebėra gyva, besipildanti, savo indėlį įneša įvairiose pasaulio vietose ir kultūrose praktikuojantys ir mokantys žmonės. Patys adaptyvios lyderystės autoriai norėjo, kad ši samprata pildytųsi ir plėtotųsi bendruomenei įsitraukiant į bendrą kūrybą. Mes rašėme knygą siekdami savaip sudėlioti nuoseklų struktūruotą temos paveikslą bei ieškoti lietuviškų terminų moderniam požiūriui į lyderystę atskleisti“, – kalba knygos autoriai.
Pasak autorių – adaptyvioji lyderystė išskirtinė dėl to, kad ją pritaikius, pagrindinis dėmesys yra telkiamas ne į vieną kurį nors lyderį, kuris, kaip įprasta, turėtų pateikti atsakymus į daugumą iškilusių klausimų ar būti bendruomenės narių vedliu. Tokioje lyderystėje kurią pristato Paulius ir Eglė, sprendimų ir veiksmų galia įveikti iššūkius atitenka įvairiems bendruomenės nariams. Į dėmeso centrą patraukiamas ne konkretus lyderis, bet spręstinas klausimas. Ir iššūkį įveikti reikia visiems nariams, bendromis jėgomis. Tokiu būdu atsiranda galimybė lyderio vaidmens imtis visiems ir kiekvienam, bet kur ir bet kada.
„Dažniausiai „lyderis“ yra sutapatinamas su vadovo pareigomis ir jų suteikiama galia. Šioje knygoje sieksime atskirti asmeninę oficialią galią nuo lyderystės veikimo bei sieksime išsklaidyti lyderių kaip herojų ir herojiškos veiklos mitą. Gebėjimas veikti einant vadovaujančias pareigas, kurios suteikia galią, yra svarbi kompetencija, tačiau ji negarantuoja, kad jas einantis žmogus imsis lyderystės. Kviečiame patyrinėti skirtį tarp vadovavimo ir lyderystės darbo.
<...> lyderyste laikome veiksmą, kurio gali imtis bet kas ir bet kada. Taip galvodami apie lyderystę vengiame kalbėti apie lyderius – herojus. Vietoj to kalbame apie lyderystę kaip veiklą, kaip darbą, kurio gali imtis ir specialistas, ir aktyvistas, ir vadovo pareigas einantis žmogus. Visi gali imtis darbo, kad bendruomenėje įvyktų pasaulėvokos pergalvojimas.“
Knygoje „Paliekant ego lyderystę“ skaitytojai sužinos, ko reikia, kad problemų sprendimo vaidmuo būtų įgyvendintas kolektyviniame lygmenyje.
Nemažiau aktuali adaptyvios lyderystės tema – pokyčių svarba ir jų taikymas Adaptyvioji lyderystė glaudžiai susijusi su pokyčiais, kurie nebūtinai yra patogūs, tačiau neišvengiami.
„Taigi bendruomenė turi poreikį kartkartėmis keisti savo mąstymą – perrašyti susitarimus. Šitas vidinis darbas vadinamas adaptyviu iššūkiu. Žmonės savo pasaulėvoką keičia, kai nebegali to išvengti. Jie tai gali daryti proaktyviai ir sąmoningiau, nes „jau atėjo metas“. Tai vieta, kur veriasi poreikis atlikti lyderystės darbą. Lieka klausimas, kas imsis darbo mobilizuoti bendruomenę atlikti šį kaitos darbą – permąstyti ir perkeisti sampratas ir taip padėti bendruomenei pasirengti ne tik mąstyti, bet ir veikti naujai.
Tai bus sunkus ir net rizikingas darbas, bet jis nėra neįmanomas. Bet koks normalumas, kaip kažkas tinkama ar netinkama, yra socialinis konstruktas (susitarimas, įrašytas kultūrinėje DNR). Jis nėra neginčijamas gamtos dėsnis. Kriterijų „tinkama“ – „netinkama“ sukūrė žmonės. Jie tokius pasirinkimus užkoduoja kultūroje, kad perduotume ateities kartoms, – tėvai perduoda vaikams, organizacijos senbuviai – naujokams.“
Leidyklos VAGA išleista knyga „Paliekant ego lyderystę“ sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje – „Lyderystės pagrindas“ autoriai išsamiai pristato, kas yra pakankamai nauja, tačiau aktuali ir labai plati adaptyvios lyderystės tema. Šioje dalyje skaitytojai sužinos, kodėl adaptyviąją lyderystę įgyvendinti įmonėje ar organizacijoje nėra taip paprasta ir kokius metodus sąmoningai ir pasąmoningai naudoja darbuotojai, kad išvengtų pokyčių arba atsakomybės pasidalijimo.
Antrojoje dalyje – „Lyderystės praktika“ Paulius Avižinis ir Eglė Daunienė įvardija, kaip pamatyti, jog jau atėjo laikas pokyčiams, kaip praktiškai susitvarkyti su pasipriešinimu ar kylančiomis įtampomis, kaip puoselėti palaikančią aplinką ir svarbiausia – kaip į centrą perkelti iššūkius, kuriuos būtina įveikti.
Trečiojoje dalyje – „Lyderystės sąlyga“ – dėmesys kreipiamas į asmenybės tobulinimą, suvokimą, kaip svarbu atriboti asmeniškumą nuo mums, kaip lyderiams priskirtų vaidmenų, kaip nustatyti vaidmens ribas, stebėti, valdyti ir pagerinti savo požiūrį bei santykius su aplink mus esančiais žmonėmis.
„Paliekant ego lyderystę“ – vaizdingais ir gvenimiškais pavyzdžiais praturtinta knyga, kuri svarbi vadovams, vadybininkams ir tiems, kurie jaučia, kad atėjo metas imtis lyderystės, veikti ir į lyderystės sampratą pažvelgti nauju kampu.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Kai centre ne lyderis, o adaptyvus iššūkis
Kartais bendruomenės kaita prasideda nuo žmonių, kurie apie situaciją jau galvoja kitaip. Jie jau turi kitokį žiūros kampą, vidinę parengtį gyventi kitaip, norą ir energiją dalintis savo požiūriu. Tai svarbus momentas, nes kažkas ima rodyti pavyzdį savo elgesiu, atrasti žodžius, kurie „suskamba“ aplinkiniams, spinduliuoti naujo ateities pasaulio energiją, kuri suteikia įkvėpimo keistis.
Daliai bendruomenės šis naujas požiūris yra patrauklus ir atsiranda iliuzija, kad jie turi vedlį, kuris gali viską pakeisti, nes žino, kas ir kaip turi keistis. „Jis turi viziją!“ – sakome. „Mes pasirengę jį sekti“, – tęsiame.
Žvelgdami iš adaptyvios lyderystės perspektyvos, norime kiek nutolti nuo šio vaizdinio „lyderis centre“, mainais pasiūlydami idėją „adaptyvus iššūkis centre“.
Juk tai ir yra įsitvirtinusio šiandien požiūrio į lyderystę esmė – kažkas turi viziją, energiją veikti, gebėjimą įkvėpti ir taip suburia sekėjus aplink save. Mainais jam suteikiame įgaliojimus spręsti, nes tikime, kad jis žino. Žvelgdami iš adaptyvios lyderystės perspektyvos, norime kiek nutolti nuo šio vaizdinio „lyderis centre“, mainais pasiūlydami idėją „adaptyvus iššūkis centre“.
Pasaulis apie Gretą Thunberg pirmą kartą sužinojo, kai 2018 m. rugpjūčio 20 d. būdama 9-oje klasėje penkiolikmetė išskleidė plakatą prie Švedijos parlamento: „Mokyklinis streikas už klimatą“. Nors iš pradžių ji sulaukė tik pavienių praeivių dėmesio, beje, nebūtinai palaikančio, gana greitai apie ją prakalbo žiniasklaida, o per kitus tris mėnesius mažiausiai 20 tūkstančių jaunuolių jau buvo surengę streikus 270-yje miestų. Gretai piketuojant prie Švedijos parlamento, pasaulyje užsikūrė didelio masto judėjimas.
Suprantama, kad išėjusieji į gatves jaunuoliai savo lydere laikė švedę mergaitę. Masiniuose mitinguose jie nešėsi plakatus, ne tik reikalaujančius mažinti emisijas ir laikytis Paryžiaus susitarimo, bet ir palaikančius Gretą. Regis, dalis jų išėjo ne tik dėl klimato, bet kad palaikytų Gretą. Jie skandavo: „Gretą į prezidentus“, „Greta, išgelbėk planetą“, vadino ją savo lydere ir įkvėpėja. Žvelgiant iš šalies nelengva atsakyti, kuri emocija juos mobilizavo labiau – nerimas dėl klimato, Žemės ir gyvybės ateities ar susižavėjimas Greta.
Vienos už ekologiją kovojančios jaunimo organizacijos vadovė Gretą pasitiko žodžiais: „Mes be tavęs nebūtume to pradėję. Neturėčiau tiek drąsos, kiek tu.“ Greta atsakė: „Neturėčiau būti dėmesio centre. Judėjimas svarbus tuo, kad visi jame lygūs.“ Bet įvyko tai, kas dažniausiai ir nutinka, – ne tik ekoaktyvistų, bet ir tuo nenorinčių rūpintis žmonių akys nukrypo į Gretą.
Šioje vietoje kviečiame stabtelėti. Įsisąmoninkime, kad nukreipę žvilgsnį į vieną objektą nebegalime matyti kitų dalykų, – jei kam nors atsuki veidą, kažkam kitam atsuki savo nugarą. Galime kelti klausimą – kai atsukame veidą vedliui, kam atgręžiame nugarą? Susitelkę į Gretą ir jos veikimą, nustojame galvoti, kaip mes turime veikti, kad gyventume tvariau. Liaujamės ieškoję, ką mes galime padaryti, vietoj to sakome: „Greta, tu mums pasakyk, ką daryti.“
Taip atsukę viltingą veidą į lyderį, atgręžiame nugarą mūsų pačių atsakomybei ieškoti sprendimo. Ir pradedame vengti savo adaptyvaus darbo – keisti požiūrį ir santykį. Vietoj to laukiame, kol būsime pakeisti iš išorės. Dėl to adaptyvios lyderystės kontekste svarbu, kad į komentarą: „Šie žmonės čia dėl tavęs, nes tu tai pradėjai“, Greta atsako: „Ne, jie čia dėl savęs ir dėl visų.“ Taip ji netiesiogiai mums sako: „Aš esu tik simbolis, katalizatorius, bet mūsų darbas yra bendras, o žiūrėdami į mane jūs liaujatės ieškoję ir dėl to liaujatės daryti tai, kas svarbiausia.“
<…> Tą ir reiškia „į centrą padėti adaptyvų iššūkį“ – tai pastanga rasti bendrą klausimą, kuris kreiptų ieškoti, kaip atskiriems sistemos dalyviams mokytis mąstyti ir veikti naujai. Kai užduodame šį klausimą, svarbu suprasti, kam jis užduodamas. Kol klausimas užduodamas kitam, tas kitas ir yra dėmesio centre. Tuo momentu, kai klausimą keliame sau, į dėmesio centrą padedame iššūkį. Pokyčiai sistemoje katalizuojasi tada, kai visuotinai pasikeičia klausimo kryptis. Kritinė dalyvių masė ima kelti šį klausimą sau – kaip prie šios problemos prisidedu aš?
Paulius Avižinis, Eglė Daunienė, „Paliekant ego lyderystę“, leidykla VAGA, 2023.
