Viskas pasikeičia radus be sąmonės sniege gulintį vyrą, kuris vilki Liuftvafės uniformą, o jo parašiutas plaikstosi vėjyje. Nepaisydama neapykantos režimui, kuriam šis pilotas priklauso, Franka ryžtasi gelbėti jo gyvybę ir parsigabena į atokią šeimos trobelę. Paaiškėjus, kad vyras yra ne tas, kas atrodo, Franka, norėdama atskleisti tikrąją lakūno tapatybę, ima lenktyniauti su laiku. Besimezgantis tarpusavio ryšys tampa neatsiejamas ir pavojingas. Ar jie, medžiojami gestapo, gali pasitikėti vienas kitu tiek, kad suvienytų savo jėgas misijai, kuri amžiams pakeistų karo veidą ir jų pačių gyvenimą?
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Juodojo miško kalnai, Pietvakarių Vokietija, 1943-iųjų gruodis
Vieta atrodė tinkama mirti. Čia kažkada pažinojo kiekvieną lauką ir medį, kiekvieną slėnį, uolos turėjo vardus, apie susitikimų vietas buvo pasakojama slapta kalba, kurios suaugusieji niekada nesuprastų. Kalnų upeliai gurgėjo spindėdami saulėje tarsi nublizgintas plienas. Čia ji jautėsi saugi. Dabar net ši vieta buvo užnuodyta, suniokota, visas tyrumas ir grožis mirtinai užslopintas.
Žemė, kiek tik užmatė, užklota stora sniego antklode. Kelias akimirkas stovėjo užsimerkusi. Vaiduokliškas vėjo stūgavimas, sniegu nuklotų medžių šakų braškėjimas, skubrus jos pačios kvėpavimas ir dunksinti širdis. Ėjo toliau, vėl girdisi jos žingsnių gurgždėjimas. Kur yra tokiam dalykui tinkama vieta? Kas ją rastų? Nepakeliama mintis, kad sniege žaidžiantys vaikai aptiktų jos kūną. Gal būtų geriau pasukti atgal, bent vienai dienai nurimti. Akies kamputyje susikaupusi ašara nutekėjo sustingusiu skruostu. Ėjo toliau.
Snigo vis tirščiau, pasitaisė šaliką, kad dengtų veidą. Gal stichija ją priims. Tokia pabaiga būtų geriausia – grįžtų į gamtą, kurią taip mylėjo. Kodėl ji vis dar eina? Kokia nauda iš tokio klaidžiojimo sniege? Aiškiai atėjo laikas baigti, nutraukti kančią. Įkišusi pirštinėtą ranką į kišenę pajuto lygų seno savo tėvo revolverio metalą.
Ne, dar ne. Ėjo pirmyn. Niekada nebepamatys trobelės. Arba ko nors su ja susijusio. Niekada nesužinos, kaip pasisuks karas, arba nepamatys nacionalsocialistų žlugimo, arba kaip tas pamišėlis stoja prieš teismą už savo nusikaltimus. Galvojo apie Hansą, jo gražų veidą, tiesa spindinčias jo akis ir neįsivaizduojamą drąsą jo širdyje. Ji net neturėjo progos paskutinį kartą jo apkabinti ir pasakyti, kad tik dėl jo galėjo patikėti, jog šiame absurdiškame pasaulyje meilė vis dar egzistuoja. Jie nukirto jam galvą ir įmetė į karstą šalia kūno, ir paguldė jį šalia sesers ir geriausio jo draugo.
Vis dar snigo, bet ji ėjo toliau, kai įkopė į kalvą, miško medžiai liko kairėje. Akys apsiprato su tamsa, už kokių dviejų šimtų metrų kažkoks kalnas sniege patraukė jos dėmesį. Susmukęs, tarsi skudurų krūva nepaliestoje baltumoje gulėjo kūnas. Jokių pėdsakų jo link. Kūnas nejudėjo, bet vis dar pritvirtintas parašiutas plaikstėsi vėjyje, laižydamas sniegą kaip ištroškęs žvėris. Ji nesąmoningai pakreipė galvą, nors jau daug dienų nematė nė gyvos dvasios. Atsargiai slinko pirmyn, įsišaknijusi paranoja vertė manyti, kad kiekvienas šešėlis, vėjo pūstelėjimas kelia mirtiną grėsmę. Nebuvo nieko.
Sniegas užklojo nejudantį jo kūną, per baltą miglą jo beveik nesimatė. Akys užmerktos.
Sniegas užklojo nejudantį jo kūną, per baltą miglą jo beveik nesimatė. Akys užmerktos. Nubraukusi sniegą nuo veido, siekė jo pulso. Kakle po oda pajuto širdies tvinksėjimą. Balti kaip ledas garai kilo jam nuo lūpų kvėpuojant, bet akys liko užmerktos. Atsisukusi atgal apsidairė beviltiškai ieškodama kokios nors pagalbos. Buvo visiškai viena. Artimiausias namas jos pačios – tėvo jai palikta trobelė, bet ji beveik už dviejų mylių. Arčiausiai esantis kaimas dar už penkių mylių ar toliau – neįveikiamas atstumas, net jei jis būtų sąmoningas. Nubraukusi sniegą jam nuo krūtinės, pamatė Liuftvafės uniformą su skiriamaisiais kapitono ženklais. Žinoma, jis vienas iš jų – vienas iš tų pabaisų, sugriovusių šią šalį ir atėmusių iš jos visus, kuriuos ji mylėjo. Kas sužinotų, jei paliktų jį mirti? Turėtų taip ir palikti. Greitai abu bus mirę, ir niekas apie tai nesužinotų. Tiesiog tik dar du kūnai sniege prisidėtų prie potvynio. Sunkiai žengė kelis žingsnius į šalį. Jos kojos sustojo, tada, prieš suvokdama priėmusi sprendimą, dar kartą pasilenkė prie jo.
Paplekšnojo per skruostą, pašaukė. Pakėlė jo akių vokus, bet nesulaukė jokio atsako, tik išgirdo švelnią dejonę. Liuftvafės kapitonas buvo atsirėmęs į pūpsančią ant pečių kuprinę, galva atlošta, rankos išskėstos į šalis. Aukštas, gal šimto aštuoniasdešimties centimetrų ar net aukštesnis, ko gero, svėrė du kartus daugiau už ją. Nerimo gniaužtai suspaudė širdį pagalvojus, kad būtų neįmanoma jo nunešti į trobelę. Niekaip. Vis dėlto pabandė pakelti, bet pajėgė pavilkti tik keletą centimetrų, kol slystelėjusi numetė atgal į sniegą. Jo kuprinė svėrė gal dvidešimt penkis kilogramus, o parašiutas dar penkis. Parašiutą kol kas galima palikti, bet kuprinę reikia nuimti. Po kelių nesėkmingų bandymų pavyko atsegti kuprinės diržus ir ištraukti ją iš po lakūno, jo kūnas lengvai dunkstelėjęs vėl susmuko sniege.
Padėjusi kuprinę į šalį, pažvelgė į dangų. Sniegas tirštėjo. Jie turi nedaug laiko. Dar kartą patikrino jo pulsą. Vis dar stiprus, tačiau kiek ilgai? Impulsyviai įkišo ranką į jo švarko kišenę. Išėmė tapatybės dokumentus. Verneris Grafas. Iš Berlyno. Piniginėje nuotrauka moters, tikriausiai žmonos, pozuojančios su dviem besišypsančiomis maždaug trejų ir penkerių dukrelėmis. Jam dvidešimt devyneri – trejais metais vyresnis už ją. Stovėjo ir žiūrėjo į Vernerį Grafą, gilus atodūsis išsiveržė iš krūtinės. Jos mokslų ir darbų tikslas – padėti kitiems. Visada tą darydavo, galėtų ir dabar, nors kelias valandas ir vėl. Įdėjo dokumentus atgal į kišenę ir apsisukusi vėl atsistojo už jo. Pakišusi rankas po pažastimis iš visų jėgų kilstelėjo. Viršutinė kūno dalis pajudėjo, bet kojos buvo įstrigusios sniege, jis garsiai klyktelėjo iš skausmo, kai jos atsilaisvino. Vis dar užsimerkęs. Paguldžiusi atgal, apsisuko patikrinti kojų. Kelnės atraitotos, ji vos neatšoko atgal pajutusi lūžusius kaulus, besiremiančius į odą. Abi kojos lūžusios žemiau kelių. Galėjo būti šeivikaulis, bet blauzdikauliai, be abejonės, pakenkti. Jeigu tinkamai sustatys, laikui bėgant sugis, o dabar eiti tikrai neįstengtų.
Abi kojos lūžusios žemiau kelių. Galėjo būti šeivikaulis, bet blauzdikauliai, be abejonės, pakenkti.
Gal būtų geriau leisti jam panirti į miegus ir numirti čia sniege. Nuėjo prie jo kuprinės, atidariusi rado kelias drabužių pakaitas ir daugiau dokumentų, kuriuos padėjo į šalį. Dugne aptiko degtukų, maisto, vandens, miegmaišį ir du pistoletus. Svarstė, kuriems galams Liuftvafės pilotui reikia nešiotis tokius daiktus. Du ginklai? Gal jis turėjo iššokti už šimtų mylių nuo čia, už priešo linijos Italijoje. Labai mažai laiko. Laiko švaistymas klausimams Verneriui Grafui kainuotų gyvybę. Galvojo apie jo žmoną ir dukreles, nekaltas dėl jo galbūt Reicho labui padarytų nusikaltimų.
Pati ji nešėsi nedaug – tik užtaisytą revolverį. Manė, kad šią naktį jai gali prireikti tik tiek.
Sugrįžo užpustytų jos jaunystės žiemų, laiko, praleisto tame pačiame lauke, prisiminimai. Medžių juosta, kurios pakraščiu ėjo, buvo vos už kelių šimtų metrų, tas atstumas virto tarpu tarp Vernerio Grafo gyvybės ir mirties. Jeigu būtų ten nusileidęs, niekada nebūtų jo radusi – net jei būtų išgyvenęs nusileidimą. Iš kuprinės išėmė mieg-maišį, atsegė ir užtiesė ant jo, tada pasilenkė prie veido.
– Tegul būna verta tave gelbėti, – sušnibždėjo. – Viską darau tik dėl tavo žmonos ir dukterų.
Laukas buvo plynaukštėje, pakraštyje suaugę medžiai vedė kalva žemyn į slėnį. Spygliuočiai padengti storu sniego sluoksniu, kai kur sniego gylis siekė iki trisdešimties centimetrų ir daugiau. Užtruko kelias minutes, kol nubrido iki medžių. Pritūpusi ėmė kasti urvą sniege. Jis purus, greita kasti. Šis sniego urvas bus vienintelė galimybė išgyventi šitą naktį. Kol gelbsti jo gyvybę, mintys apie savo gyvenimo pabaigą palauks.
Nuėjo jo patikrinti. Vis dar gyvas. Sužibo mažytė šviesos liepsnelė kaip tolimos žvakės švieselė tamsioje tuštumoje. Sugrįžo prie duobės negalvodama, kaip jį čia atgabens, tiesiog sauja po saujos kasė sniegą. Dar po dvidešimties minučių sniego urvas buvo pakankamai didelis. Savo kūnu išlygindama sniegą, įšliaužė vidun. Rankomis suformavo lentynėlę, paskui ilga lazda, kurią atsinešė iš lauko, padarė orlaidę.
Nuėjo jo patikrinti. Vis dar gyvas.
Sugrįžo į tą vietą, kur gulėjo Verneris, paėmė kuprinę, miegmaišį ir nunešė prie sniego urvo. Vėl grįžo pas jį. Jau turbūt po vidurnakčio. Sąlyginis ryto saugumas atrodė kažkur toli. Kol nesiliaus pūga, nėra jokios galimybės jo nugabenti toliau nei iki urvo. Suėmė diržais prie jo kūno vis dar pritvirtintą parašiuto nailoną ir truktelėjo. Kai kūnas slystelėjo sniegu, bjauri skausmo grimasa iškreipė jo veidą. Ji vėl sugriebė parašiutą ir vilko sukaupusi visas jėgas. Kojos neklausė, bet pavyko nutempti jį dar porą metrų. Įmanoma. Įsižiebusi viltis siuntė adrenalino pliūpsnius į jos išsekusį kūną. Kilstelėjo dar kartą ir dar kartą. Užtruko dvidešimt minučių. Po savo storu šaliku ir paltu buvo šlapia nuo prakaito. Atrodė, po ilgo laiko pajuto pergalės džiaugsmą. Gal nuo pirmųjų Baltosios rožės skrajučių, kai užvaldė jaudulys dėl ryžto ginti tai, kas teisinga, dėl Vokietijos žmonėms žadamos geresnės ateities, kuri pirmą kartą jų kartai atrodė panaši į tikrovę.
Verneris Grafas vis dar be sąmonės. Niekas negali jo pažadinti. Ne tą naktį. Ją vėl vedė pirmyn noras, kad jis atmerktų akis. Nebebuvo svarbu, kas jis toks, svarbu, kad žmogiška būtybė ir kad vis dar gyvas. Kelias sekundes pailsėjusi, nustūmė jį žemyn į urvą pačios pastatytu sniego šlaitu. Jis vėl sudejavo, kojų kaulų traškėjimas kėlė šleikštulį.
Sniegas vis dribo iš tamsaus dangaus, o vėjas kaukė tarsi nepasotinamai godus vilkas. Ji užbrėžė degtuką, kurį rado kuprinėje, – urvas nušvito. Iki šiol nebuvo į jį pažvelgusi. Jis buvo tik nelaimės ištiktas kūnas, ne vyras. Gražus, nesiskutęs, trumpų rudų plaukų. Užgesinusi degtuką siekė miegmaišio, norėjo užtraukti ant jo. Atsigulė šalia, girdėjo paviršutiniško jo kvėpavimo švilpesį ir buką širdies dunksėjimą krūtinėje. Apkabino. Po Hanso mirties prieš dešimt mėnesių ji taip nelietė nė vieno vyro. Įveikta neapsakomo nuovargio, nugrimzdo į gilų miegą.
Riksmas išplėšė ją iš miego glėbio. Prireikė kelių sekundžių susivokti, kur ji yra ir kas vyksta. Urvo tamsa slopino pojūčius, kol pažvelgė į angą virš galvos. Švietė mėnulis. Jo galva nusvirusi į šoną. Kūnas vis dar šiltas. Jis sapnuoja. Įsitaisė šalia, jo ranka atstojo pagalvę. Akys merkėsi, jis ir vėl suriko.
– Ne, prašau, ne! Prašau, liaukitės!
Kraujas sustingo gyslose. Jo žodžių nė su kuo nesupainiosi – tai anglų kalba.
