E.Larsono knyga „Didybė ir niekingumas“: intymus pasakojimas apie Churchillio gyvenimą

Tą dieną, kai Winstonas Churchillis buvo paskirtas ministru pirmininku, Adolfas Hitleris įsiveržė į Olandiją ir Belgiją. Lenkija ir Čekoslovakija jau buvo nugalėtos, o Diunkerko evakuacija prasidėjo po dviejų savaičių. Hitleris surengė daugybę aviacijos antpuolių, per kuriuos žuvo 45 000 britų. Churchillio pareiga buvo išsaugoti savo šalies vienybę ir įtikinti prezidentą Rooseveltą, kad Britanija yra dėmesio verta sąjungininkė, pasiryžusi kautis iki galo, rašoma „Briedis“ pranešime spaudai.
„Didybė ir niekingumas“
„Didybė ir niekingumas“ / Leidyklos nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

Erikas Larsonas atskleidžia, kaip Churchillis mokė Britanijos žmones „būti bebaimius“. Tai istorija apie politinį balansavimą ant prarajos krašto, kartu ir intymi šeimos drama, kurios veiksmas rutuliojasi ministro pirmininko užmiesčio name Čekerse, karo metų Churchillio užuovėjoje Dičlyje, kur jis su bendražygiais vykdavo, kai šviesdavo pilnatis ir bombardavimo pavojus būdavo didžiausias, ir, žinoma, Dauning Strite 10 Londone.

Nors kartais gali pasirodyti priešingai, ši knyga yra dokumentinė literatūra. Didesnė dalis teksto yra iš kokio nors istorinio dokumento, ar tai būtų dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, ar dar kažkas; bet kokia užuomina apie mostą, žvilgsnį, šypseną ar kitą veido išraišką paremta kurio nors liudininko pasakojimu.

Pasitelkęs originalius archyvų dokumentus ir slaptus žvalgybos raportus (kai kurie iš jų tapo prieinami visai neseniai) autorius naujai pažvelgia į Londono tamsiausius metus istorijoje. Jeigu kai kurie šios knygos puslapiai taps iššūkiu jūsų susikurtam vaizdiniui apie Churchillį ir jo epochą, leiskite pasakyti tik viena – istorija yra gyvybinga ir staigmenų kupina sritis.

Ši knyga jokiu būdu nėra geriausias ir pilniausias pasakojimas apie Churchillio gyvenimą. Šį tikslą pasiekė kiti autoriai. Šis pasakojimas yra kur kas intymesnis, gilinamasi, kaip Churchillis ir jo ratelis gyveno kasdienybėje: aprašytos tamsios ir šviesios akimirkos, romantiški santykiai ir nesklandumai, sielvartas ir juokas, nereikšmingi epizodai, kurie atskleidžia tikrąjį gyvenimą po Hitlerio plienine kruša.

Tai buvo metai, kai Churchillis tapo Churchilliu, cigarus rūkančiu užsispyrėliu, kuris tais metais pasakė savo didingiausias kalbas ir parodė visam pasauliui, kas yra drąsa ir lyderystė.

Ši knyga išrinkta viena geriausių metų knygų tokiuose leidiniuose kaip The New York Times Book Review, Time, Vogue, NPR, The Washington Post, Chicago Tribune, The Globe & Mail, Fortune, Bloomberg, New York Post, The New York Public Library, Kirkus Reviews, LibraryReads, PopMatters.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Tą ketvirtadienį trečią valandą dienos KOP radijo kontrpriemonių padalinys sužinojo, kad vokiečių navigaciniai spinduliai susikerta ne virš Londono, o virš Koventrio, ginklų gamybos centro Midlandse, maždaug už 160 km nuo sostinės.

Be pramonės, Koventris geriausiai buvo žinomas dėl viduramžių laikus siekiančios katedros ir kad, pasak legendos, XI a. pro miestą prajojo nuoga ledi Godiva (iš čia neva atsirado sąvoka „žvilgčiojantis Tomas“ – pagal vyrą tokiu vardu, kuris nepakluso įsakymui miestiečiams nežiūrėti į prajojančią grafienę). Dėl neaiškių priežasčių žinia, kad tikrasis taikinys yra Koventris, nebuvo perduota Churchilliui, nekantriai laukusiam reido ant Aviacijos ministerijos stogo.

KOP radijo kontrpriemonių padalinys iš visų jėgų stengėsi nustatyti tikslų dažnį, reikiamą užkirsti arba iškreipti navigacinį spindulį, vedantį į miestą. Prieinami buvo tik keli ryšį trikdantys siųstuvai, o dangus jau buvo išraižytas nematomais spinduliais. Vienas spindulys ėjo tiesiai virš Vindzoro pilies Vakarų Londone. Tai sukėlė nerimą, kad Liuftvafė galbūt nusitaikė į karališkąją šeimą. Į pilį buvo išsiųstas perspėjimas. Priešlėktuvinės gynybos pareigūnai, skirti pilies apsaugai, stovėjo ant dantytų sienų tarsi laukdami viduramžiškos apgulties. Netrukus pamatė virš galvų bombonešius, tokius juodus beveik visiškos pilnaties fone, o jų virtinė atrodė begalinė.

Bombos nekrito.

17.46 val. Koventryje prasidėjo visų šviesų išjungimo metas. Danguje jau matėsi 17.18 val. patekėjęs mėnulis. Gyventojai užtraukė šviesą užstojančias žaliuzes ir užuolaidas, traukinių stočių lempos buvo išjungtos. Tai buvo įprasti dalykai. Bet netgi viską užtemdžius gatvės vis tiek buvo šviesios. Mėnulis buvo akinantis, dangus be galo giedras. Leonardas Dascombe'as, staklių prižiūrėtojas ginklų fabrike, eidamas į darbą staiga suvokė, kaip ryškiai šviečia mėnulis, jo šviesa „krito ant namų stogų“.

Kitas žmogus atkreipė dėmesį, kad mėnulis buvo toks ryškus, jog nebuvo reikalo įjungti automobilio žibintus. „Beveik galėjome skaityti laikraštį. Tai buvo nuostabi naktis“, – teigė jis. Lucy Moseley, ką tik išrinkto miesto mero Johno Jacko Moseley'aus duktė, prisiminė: „Lauke išties buvo neįprastai šviesu, vargu ar iki tol ar po to mačiau tokią puikią lapkričio naktį.“ Kai Moseley šeima susirinko vakare, vienas iš jų pasakė, kad šiandien šviečia „didžiulis, siaubingas bombonešių mėnulis“.

19.05 val. į vietos civilinės gynybos kontrolės centrą atėjo priešlėktuvinės gynybos žinutė: „Geltonas oro pavojaus pranešimas.“ Tai reiškė, kad pastebėti lėktuvai, skrendantys Koventrio kryptimi. Paskui atėjo kita žinutė: „Raudonas oro pavojaus pranešimas.“ Tai buvo ženklas įjungti sirenas.

Koventris jau buvo patyręs oro antskrydžių. Miestas sutiko juos ramiai. Bet, kaip vėliau prisiminė daugelis gyventojų, tas ketvirtadienio vakaras atrodė kitoks. Staiga danguje pasirodė liepsnos, jos leidosi parašiutais, dar labiau apšviesdamos ir taip jau aiškiai mėnesienoje matomas gatves. 19.20 val., pasak vieno liudininko, „šniokšdamos lyg stiprus lietus“ ėmė kristi padegamosios bombos.

Kai kurios iš jų atrodė naujos atmainos. Užuot tiesiog liepsnojusios ir įžiebusios gaisrus, jos sprogdavo, visomis kryptimis pasiųsdamos padegamąsias medžiagas. Krito ir daug fugasinių bombų, įskaitant penkias 1 800 kg sveriančias „Satan“ – jų tikslas buvo sunaikinti vandentiekio sistemą ir neleisti ugniagesiams atlikti savo darbo.

Vokiečių pilotai ėmė bombarduoti, lyg lietus pasipylė fugasinės bombos. Be to, jie mėtė parašiutines minas, iš viso 127. Tiesa, 20 iš jų nesprogo arba dėl defekto, arba dėl uždelstinio sprogdiklio – rodos, Liuftvafė pamėgo taikyti šį būdą. „Oras prisipildė pabūklų griaudėjimo, švilpiančių bombų, siaubingų blyksnių ir trenksmų, kai jos sprogdavo, – prisiminė vienas policininkas. – Dangus atrodė pilnas lėktuvų.“ Reidas prasidėjo taip netikėtai ir su tokia jėga, kad būrelis moterų iš Krikščioniškosios moterų jaunimo sąjungos motelio neturėjo laiko nubėgti iki artimiausios slėptuvės. „Pirmą kartą gyvenime, – rašė viena iš jų, – supratau, ką reiškia drebėti iš baimės.“

Bombos smogė į keletą slėptuvių. Kareivių būriai ir priešlėktuvinės gynybos atstovai rausė nuolaužas rankomis, nes bijojo pakenkti išgyvenusiems. Viena slėptuvė akivaizdžiai buvo sunaikinta tiesioginio smūgio. „Po kurio laiko pasiekėme tuos, kas čia slėpėsi, – rašė vienas gelbėtojas. – Kai kurie jau buvo atšalę, kai kurie dar šilti, bet visi buvo mirę.“

Viena bomba nukrito netoli slėptuvės, kur buvo daktarė Eveleen Ashworth su dviem vaikais. Iš pradžių pasigirdo „pritrenkiantis garsas“, rašė ji, paskui sekė sprogimas, „ir subangavusi žemė ėmė drebinti slėptuvę“. Sprogimas išvertė pastato duris.

Jos septynerių metų vaikas tarė:

– Man vos nenurovė plaukų.

– Man vos nenurovė galvos! – atsakė trimetis vaikas.

Vienoje miesto ligoninėje gydytojas Harry'is Winteris užlipo ant stogo padėti gesinti padegamųjų bombų, ketinusių paversti pelenais visą ligoninę. „Vos galėjau patikėti savo akimis, – sakė jis. – Visa ligoninę supanti teritorija liepsnojo nuo padegamųjų bombų, kurių tiesiogine prasme buvo šimtai, šviesos mirgėjo tarsi milžiniškos Kalėdų eglutės.“

Pastato viduje moterys gimdymo skyriuje buvo paguldytos po lovomis, jų kūnus uždengė čiužiniais. Vienas iš pacientų buvo sužeistas ir sveikstantis vokiečių lakūnas. Jis gulėjo viršutinio aukšto lovoje. „Per daug bombų... per ilgai! – suaimanavo jis. – Per daug bombų!“

Į ligoninę ėmė plūsti nukentėjusieji. Gydytojas Winteris ir jo kolegos chirurgai puolė dirbti trijose operacinėse. Dažniausiai buvo pažeistos galūnės, pasitaikė rimtų įdrėskimųų. „Bombų palikti įdrėskimai yra sudėtingi: ant odos lieka maža žaizdelė, bet po oda – didelis pažeidimas, – vėliau rašė gydytojas Winteris. – Viskas persimaišo į minkštą masę. Nėra prasmės tvarkyti išorinę žaizdą, jeigu nesutvarkei didelės žaizdos viduje.“

Kitoje ligoninėje dar besimokanti slaugė išgyveno tikrą siaubą. „Per mokymus visada bijojau likti su amputuotomis paciento galūnėmis rankose ir iki šiol pavykdavo nebūti darbe, kai tokios operacijos būdavo atliekamos“, – rašė ji. Šis antpuolis „viską pakeitė. Neturėjau laiko būti jautri“.

Paskui miestas patyrė tai, ką daugelis laikė didžiausia trauma. Padegamosios bombos nusėjo garsiosios Šv. Mykolo katedros stogus ir valdas, pirmoji nukrito apie aštuntą valandą. Viena nusileido ant švininio stogo. Ugnis ėmė skverbtis pro metalą, išsilydė švinas, jis ėmė varvėti į medinio pastato vidų. Šis užsidegė.

Liudininkai iškvietė ugniagesius, bet jie jau kovojo su liepsnomis visame mieste. Pirmas automobilis pasiekė katedrą po pusantros valandos iš Solihalo miestelio, esančio už 22 km. Ugniagesių komanda nieko nebegalėjo padaryti, tik stebėti. Bomba sunaikino pagrindinį vandentiekį. Po valandos vanduo ėmė tekėti, bet spaudimas buvo labai silpnas, netrukus ir visai liovėsi bėgti.

Kai ugnis išplito ir ėmė niokoti altorių, koplyčią ir sunkias medines stogo sijas, bažnyčios darbuotojai puolė į vidų gelbėti viską, ką gali – gobelenus, žvakides, ostijas, kryžius. Niūrūs jie nešė juos į policijos skyrių. Pastorius R.T.Howardas, katedros klebonas, nuo policijos skyriaus prieangio stebėjo, kaip ji dega, kaip oranžinės liepsnos ryja senovinius vargonus, kuriais kadaise grojo Handelis. „Visas vidus buvo siaučianti liepsnų masė, degė sijos ir rąstai, visur skverbėsi tiršti bronzinės spalvos dūmai“, – rašė Howardas.

Likusi Koventrio dalis taip pat degė. Liepsnos buvo matomos per penkiasdešimt kilometrų – tiesą sakant, jas pastebėjo vidaus saugumo ministras Herbertas Morrisonas, kuris svečiavosi toli nuo čia esančiame kaime. Netrukus po to numuštas vokiečių pilotas, apklausiamas KOP, teigė, kad skrisdamas virš Londono matė liepsnas per šimtą šešiasdešimt kilometrų.

Balsal Komone, esančiame už trylikos kilometrų nuo Koventrio, buvusi Clara Milburn dienoraštyje rašė: „Kai išėjome į lauką, prožektorių šviesos raižė giedrą dangų, žvaigždės atrodė visai arti, oras buvo tyras, mėnesiena – nuostabi. Niekada nebuvau mačiusi tokios didingos nakties. Virš galvos banga po bangos skriejo lėktuvai, juos palydėdavo stipri pabūklų ugnis.“

Visą naktį, vienuolika valandų iš eilės, skrido bombonešiai, krito padegamosios ir fugasinės bombos. Liudininkai teigė, kad iš liepsnų sklido pažįstami kvapai, kurie būtų buvę raminantys, jeigu jų priežastis būtų kitokia. Gaisras apėmė tabako parduotuvę, tad visa apylinkė pakvipo cigarų dūmais ir pypkių tabaku. Nuo degančios mėsininko parduotuvės kilo kepančios mėsos aromatas, primenantis jaukią tradicinę sekmadienio vakarienę.

Bombos krito iki 6.15 val. ryto. Užtemdymo metas baigėsi 7.54 val. Mėnulis vis dar švietė giedrame ryto danguje, bet bombonešių nebebuvo. Iš katedros liko griuvėsiai, išsilydęs švinas vis dar lašėjo nuo stogo, suanglėjusių rąstų liekanos krito ant žemės. Visame mieste girdėjosi stiklo šukių girgždėjimas po gyventojų kojomis. Vienas žurnalistas pastebėjo, kad stiklo sluoksnis „buvo toks storas, jog pažvelgus į gatvę atrodė lyg ji būtų padengta ledu“.

Dabar atsivėrė siaubingos scenos. Daktarė Ashworth teigė mačiusi šunį, bėgantį gatve „su vaiko ranka nasruose“. E. A. Coxas matė begalvį žmogaus lavoną greta bombos paliktos duobės. Ten, kur sprogo sausumos minos, liko apdegę žmonių liemenys. Lavonai į paskubomis pastatytą morgą buvo gabenami po šešiasdešimt per valandą. Laidotuvių biuro darbuotojams teko spręsti problemą, su kuria susidurdavo retai, o gal ir niekada: lavonų buvo neįmanoma atskirti. Maždaug 40–50 proc. jų buvo įvardyti kaip „neidentifikuojami dėl patirtų suluošinimų“.

Daugiau ar mažiau nesužaloti lavonai buvo žymimi bagažo kortelėmis, kuriose užrašoma, kur lavonas rastas, o jei įmanoma – ir identifikuojami. Paskui jie buvo kraunami keliais aukštais. Išgyvenusiems buvo leidžiama ateiti ir ieškoti dingusių draugų ir giminaičių, kol netoliese esančioje gamtinių dujų saugykloje sprogo bomba – sprogimas nuplėšė morgo stogą. Ėmė lyti, tad kortelės darėsi sunkiai įskaitomos. Identifikavimo procesas buvo toks makabriškas, toks bergždžias – kartais tas pats lavonas buvo priskiriamas trims ar keturiems asmenims, – kad galiausiai šie vizitai buvo nutraukti ir identifikavimas vyko apžiūrint asmeninius daiktus, rastus pas žuvusiuosius.

Lauke priešais morgą atsirado užrašas „Labai apgailestaujame, bet spaudimas morge dabar toks didelis, kad šiuo metu neįmanoma giminaičiams apžiūrėti žuvusiųjų kūnų“.

Lordas Beaverbrookas atskubėjo į miestą, nenorėdamas, kad vėl būtų laikomas prapuolusiu per dar vieną katastrofišką antpuolį. Jis nebuvo gerai priimtas. Beaverbrookas buvo susitelkęs į tai, kaip atstatyti per antpuolį nukentėjusius fabrikus.

Per susitikimą su pareigūnais jis pabandė panaudoti Churchillio retoriką. „Oro pajėgų šaknys suleistos Koventryje, – kalbėjo jis. – Jeigu Koventrio gamyba bus sunaikinta, medis nudžius. Bet jeigu miestas pakils iš pelenų, medis toliau skleis pumpurus, augins naujus lapus ir šakas.“ Kalbama, kad pamatęs suniokotą miestą jis apsiašarojo, bet, pasak mero dukters Lucy Moseley, tos ašaros „labai greitai“ baigėsi.

Ji rašė, kad tos ašaros buvo bevertės. Beaverbrookas valdingu tonu liepė fabrikams gaminti maksimaliu pajėgumu, o dabar miestas virto griuvėsiais. „Jis prašė Koventrio darbininkų dėti visas pastangas, – rašė Moseley, – ir ką jie už tai gavo?“

Vidaus saugumo ministras Herbertas Morrisonas taip pat atvyko, jis buvo apkaltintas nesugebėjęs geriau apsaugoti miesto ir tuo, kad vokiečių bombonešiai atskrido iš esmės nesutikę KOP pasipriešinimo. Ir išties, nors KOP tą naktį surengė 121 skrydį, kuriuose dalyvavo dešimtys naikintuvų, aprūpintų radarais „oras-oras“, buvo pranešta tik apie du „susidūrimus“ ir nepavyko numušti nė vieno bombonešio – tai dar kartą patvirtino, kaip sudėtinga kovoti tamsoje.

Britai ėmėsi operacijos „Šaltas vanduo“, bet jos poveikis buvo minimalus. Jų bombonešiai smogė oro uostams Prancūzijoje ir kariniams taikiniams Berlyne, bet šio žygio metu prarado dešimt bombonešių. KOP kontrpriemonių padalinys Nr. 80 naudojo vokiečių spindulius slopinančius ir iškreipiančius siųstuvus, bet buvo manoma, kad to poveikis nežymus. Pasak oro pajėgų analizės, „kadangi naktis buvo tokia giedra ir ryški, radijo navigacija neatliko svarbaus vaidmens“.

Šiam daliniui pavyko priversti porą bombonešių sekti paskui du vokiečių spindulius, vedančius prie jų pradinių siųstuvų Šerbūre, ir šitaip pašalinti juos iš kovos veiksmų. Tačiau tai, kad nepavyko numušti nė vieno lėktuvo, privertė Aviacijos ministeriją parašyti piktą telegramą naikintuvų pajėgų vadovybei klausiant, kodėl buvo tiek mažai oro mūšių, nepaisant „puikaus oro, mėnesienos ir reikšmingų naikintuvų pajėgų pastangų“.

Karalių miestas sutiko šilčiau. Jis atvyko šeštadienio ryte nepranešęs iš anksto. Meras Moseley'us sužinojo apie jį laukiančią garbę tik išvakarėse. Jo žmona, rinkusi šeimos mantą išsikraustyti pas giminaičius už miesto, apsipylė ašaromis. Bet jos nebuvo iš džiaugsmo. „O, varge! – sušuko ji. – Ar jis supranta, kad pas mus ir be jo atvykimo betvarkė ir daug darbo?“

Karalius pirmiausia susitiko su meru jo oficialiame kabinete, kuris dabar buvo apšviestas tik žvakėmis, įstatytomis į alaus butelius. Po šito, lydimi kitų pareigūnų, jiedu išėjo apžiūrėti nuniokotą miestą. Netrukus be jokio įspėjimo karalius ėmė vaikštinėti po pačias proziškiausias vietas. Kartą sustojus priblokštas būrelis išvargusių pagyvenusių žmonių pašoko ant kojų ir uždainavo „Dieve, saugok karalių“.

Kitoje vietoje purvinas ir pavargęs darbininkas, sėdėjęs ant šaligatvio per trumpą poilsio pertraukėlę su šalmu ant galvos, pakėlė akis ir pamatė prie jo gatve artėjančius žmones. Jiems praeinant vienas iš jų, regis, būrelio vadovas, linktelėjo jam ir tarė: „Labas rytas.“ Tik jiems nutolus darbininkas ant šaligatvio suprato, kad tai buvo karalius. „Buvau toks sumišęs, pritrenktas ir apstulbęs, kad nesugebėjau jam atsakyti.“

Katedroje karalius buvo pristatytas klebonui Howardui. „Karaliaus atvykimas užklupo mane visiškai netikėtai“, – rašė jis. Howardas išgirdo sveikinimus ir pamatė, kad karalius įžengia pro duris pietvakariniame bažnyčios gale. Howardas jį pasitiko. Jie paspaudė vienas kitam ranką. „Stovėjau šalia, o jis apžiūrinėjo griuvėsius, – rašė Howardas. – Karalius buvo kupinas didžiulės užuojautos ir sielvarto.“

Būrelis „Mass-Observation“ tyrinėtojų, įgudusių aprašyti aviacijos antpuolių poveikį, penktadienio popietę taip pat atvyko į Koventrį. Vėlesnėse ataskaitose jie rašė, kad matė „atviresnius isterijos, pasibaisėjimo ir neurozės požymius“ nei kada nors per pastaruosius du mėnesius, kuomet aprašinėjo aviacijos reidų įtaką.

„Penktadienį vyravo visiško bejėgiškumo pojūtis“ (kursyvas – ataskaitos autorių). Taip pat jie pažymėjo, kad daugelis žmonių jaučiasi sutrikę ir prislėgti. „Sutrikimas mieste taip paplitęs, kad žmonėms atrodo, jog nužudytas pats miestas.“ Norint sustabdyti po reido kilusią gandų bangą, šeštadienio vakarą, 21 val., BBC pakvietė Tomą Harrissoną, dvidešimt devynerių metų „Mass-Observation“ direktorių, į tiesioginę radijo naujienų laidą „Home Service“ pakalbėti apie tai, ką jis matė Koventryje.

„Keisčiausias vaizdas buvo katedra, – pasakojo Harrissonas plačiajai auditorijai. – Nuogi didžiulių langų rėmai kiekviename gale vis dar buvo savotiškai gražūs net ir be stiklo, bet tarp jų driekėsi neįtikėtina plytų, kolonų, sijų, atminimo lentų maišatis.“ Jis pasakojo, kad penktadienio vakarą, kai važinėjo po miestą automobiliu pro bombų paliktas duobes ir kalnus stiklo šukių, visur tvyrojo visiška tyla. Tą naktį Harrissonas miegojo mašinoje. „Manau, tai viena keisčiausių patirčių mano gyvenime – važinėtis vienam tyloje tarp griuvėsių, ant šito didelio pramoninio miesto krintant smulkiam lietui.“

Ši laida tapo rimto pokalbio tema pirmadienį, lapkričio 18-ąją, per Churchillio karinio kabineto posėdį. Karo ministras Anthony'is Edenas (netrukus tapsiantis užsienio reikalų ministru) pavadino tai „labiausiai slegiančia radijo laida“. Kiti sutiko ir spėliojo, ar tai nenumuš visuomenės kovinės dvasios.

Tačiau Churchillis teigė, kad apskritai laida padarė mažai žalos, gal netgi padarė kažkiek gero, nes atkreipė klausytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose dėmesį į antpuolį. Tai buvo patvirtinta Niujorke, kur „Herald Tribune“ apibūdino bombardavimą kaip „beprotišką“ barbariškumą ir pareiškė: „Nereikia gailėti jokių gynybos priemonių, kurias Amerika gali perduoti į britų rankas.“

Vokietijoje aukščiausieji pareigūnai buvo užsiėmę kuo tik nori, tik ne rūpinimusi, kad Koventrio antpuolis iškilo į viešumą. Goebbelsas tai pavadino „išskirtine sėkme“. Savo dienoraštyje lapkričio 17-ąją, sekmadienį, jis rašė: „Pranešimai iš Koventrio – siaubingi. Miestas iš esmės nušluotas. Anglai daugiau neapsimetinėja, viskas, ką jie dabar gali daryti, – raudoti. Bet jie patys to prisiprašė.“ Goebbelsas nematė nieko blogo, kad ataka patraukė viso pasaulio dėmesį, greičiau manė, kad šis reidas gali žymėti lūžio tašką.

„Šis reikalas atkreipė didžiulį visų dėmesį visame pasaulyje. Mūsų akcijos vėl kyla, – rašė jis dienoraštyje pirmadienį, lapkričio 18-ąją. – JAV nugrimzdo į liūdesį, o iš Londono spaudos dingo įprastinis arogantiškas tonas. Mums reikia tik vieno – kelių savaičių gero oro. Tada Anglijai būtų galas.“

Liuftvafės vadas Göringas pavadino reidą „istorine pergale“. Adolfo Gallando vadas feldmaršalas Kesselringas pareiškė, kad antpuolis baigėsi „išskirtinai gerais rezultatais“. Į masinę civilių gyventojų žūtį jis numojo rankas, kaip į paprasčiausius karo nuostolius. „Galima apgailestauti dėl nenumatytų ne itin tikslaus bombardavimo pasekmių, – vėliau rašė jis, – bet tai neatsiejama nuo bet kokio karinio antpuolio.“

Tačiau kai kuriems Liuftvafės pilotams šis reidas reiškė peržengtą ribą. „Įprastiniai džiaugsmo šūksniai, kuriais pasitinkame tiesioginius smūgius, užstrigo mūsų gerklėse, – rašė vienas bombonešio pilotas. – Įgula tiesiog tylėjo ir žiūrėjo į liepsnų jūrą apačioje. Ar tai tikrai buvo karinis taikinys?“

Koventryje žuvo 568 civiliai, dar 865 buvo rimtai sužaloti. Göringas atakuoti miestą pasiuntė 509 bombonešius, kai kurie iš jų buvo sustabdyti priešlėktuviniais pabūklais, kiti apsisuko ir grįžo dėl kitų priežasčių, o 449 visgi pasiekė tikslą. Per vienuolika valandų Liuftvafės lakūnai numetė 500 tonų fugasinių sprogmenų ir 29 000 padegamųjų bombų. Reido metu sunaikinti 2 294 pastatai, dar 45 704 apgriuvo.

Taigi nuniokojimas buvo toks baisus, kad net atsirado naujas žodis „koventracija“, nusakantis masinio oro antskrydžio poveikį. O KOP pavertė Koventrį standartu, pagal kurį buvo skaičiuojama, kiek iš viso tikėtina nusineš gyvybių jų pačių rengiami Vokietijos miestų antpuoliai: reidų rezultatai buvo vertinami kaip „1 Konventris“, „2 Koventriai“ ir t. t.

Lavonų skaičius – dauguma aukų taip ir liko neidentifikuota – privertė miesto pareigūnus uždrausti laidoti žmones pavieniui. Pirmos masinės 172 aukų laidotuvės įvyko trečiadienį, lapkričio 20-ąją, praėjus trims dienoms buvo palaidota dar 250 žuvusiųjų.

Viešų raginimų imtis atsakomųjų veiksmų prieš Vokietiją nebuvo. Per pirmąsias laidotuves Koventrio vyskupas pasakė: „Prisiekime prieš Dievą ateityje būti geresni draugai ir kaimynai, nes kartu visa tai ištvėrėme ir šiandien stovime čia.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis