Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoje gimęs E.Rausas per Pirmąjį pasaulinį karą šios valstybės pajėgose, vėliau tęsė tarnybą Austrijos kariuomenėje, o po 1938 m. kovą A. Hitlerio įvykdyto anšliuso tapo vokiečių Vermachto karininku.
Kovas Rytų fronte E.Rausas matė nuo pat pradžių. 1941 m. birželio 22 d., kai Trečiojo reicho pajėgos įsiveržė į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, jis vadovavo 6-osios tankų divizijos 6-ajai motorizuotajai brigadai, vėliau – 6-ajai tankų divizijai, o karo pabaigoje – 3-iajai tankų armijai.
Šioje knygoje, parengtoje remiantis E.Rauso studijos JAV žvalgybai fragmentais, be galo įdomiai nušviečiamas šio talentingo kariškio vadovaujamų pajėgų kovos kelias: nuo didelių kovinių vienetų operacijų iki mažų padalinių veiksmų. Dėmesys detalėms ir atskiriems epizodams negailestingame dviejų totalitarinių valstybių tarpusavio kare – skiriamasis šio kūrinio bruožas, prikaustantis dėmesį nuo pat pirmųjų puslapių.
Skaitytoją neabejotinai sudomins aprašytos kovos Lietuvoje: ypač 1941 m. prie Raseinių, 1944 m. Žemaitijoje ir prie Klaipėdos.
„Tankų operacijos Rytų fronte“ parengęs istorikas Stevenas W. Newtonas dvylika metų tarnavo Jungtinių Valstijų kariuomenėje, taip pat dėstė Delavero universitete. Jis yra parengęs nemažai istorinių studijų, tarp kurių ir garsioji biografinė knyga apie feldmaršalo Walterio Modelio kovos kelią. Šią knyga leidykla „Briedis“ taip pat išleido lietuvių kalba.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Skaitytojas, aišku, galėtų nusistebėti… Ką gi veikė kovinė grupė „Raus“ per tankų mūšį prie Raseinių? Kodėl ji neatvyko pagelbėti pulkininko von Seckendorffo daliniams?
Mūsų sektoriuje nenutiko nieko, kas atrodytų svarbu. Kariuomenė tvirtino savo pozicijas, vykdė žvalgybą Šiluvos kryptimi ir Dubysos rytinio kranto abiejuose ruožuose, bet daugiausia stengėsi nustatyti, kas vyksta pietiniame krante. Mes sutikdavome tik nedidelių priešo dalinių ar atskirų kareivių. Per tą laiką susisiekėme su kovinės grupės „Von Seckendorff“ patruliais bei 1-ąja tankų divizija prie Lyduvėnų. Valydami miškingą rajoną į vakarus nuo placdarmo, mūsų pėstininkai susidūrė su didelėmis rusų pajėgomis, kurios dviejose vietose vis dar laikėsi Dubysos upės vakariniame krante. Nepaisant galiojančių taisyklių, keletas paskutiniuose mūšiuose paimtų belaisvių, įskaitant vieną Raudonosios armijos leitenantą, buvo pasiųsti į užnugarį sunkvežimiu, saugomi vos vieno puskarininkio.
Pusiaukelėje į Raseinius vairuotojas netikėtai pamatė ant kelio priešo tanką ir sustojo. Tuo metu rusų belaisviai (jų buvo apie 20) užpuolė vairuotoją ir konvojuotoją. Puskarininkis sėdėjo greta vairuotojo, kai belaisviai pamėgino išplėšti iš jų ginklus. Rusų leitenantas jau sugriebė puskarininkio pistoletą-kulkosvaidį, bet šis įstengė atsilaisvinti vieną ranką, iš visų jėgų smogė rusui ir nubloškė atgal. Leitenantas griuvo ir parbloškė dar kelis žmones. Belaisviams nespėjus vėl užpulti puskarininkio, šis atsilaisvino kairiąją ranką, nors jį laikė trise. Dabar buvo laisvomis rankomis. Jis žaibiškai nusitraukė pistoletą-kulkosvaidį nuo peties ir paleido papliūpą į sukilusią minią. Efektas buvo siaubingas. Tik keletas drauge su sužeistu karininku įstengė iššokti iš mašinos ir pranykti miške. Automobilis, kuriame neliko gyvų belaisvių, greit apsisuko ir nuskriejo atgal į placdarmą, nors tankas jį ir apšaudė.
Tai buvo pirmoji žinia, kad vienintelis kelias, vedantis į mūsų placdarmą, užblokuotas sunkiojo tanko KV-1 . Be to, rusų tankas įstengė sunaikinti mus su divizijos štabu jungiančius telefono laidus. Nors priešo ketinimai buvo neaiškūs, ėmėme baimintis atakos iš užnugario. Aš nedelsdamas įsakiau 41-ojo tankų naikintojų bataliono leitenanto Wengenrotho 3-iajai baterijai užimti poziciją užnugaryje palei kalvos plokščią viršūnę, netoliese 6-osios motorizuotosios brigados vadavietės, kuri buvo ir visos kovinės grupės vadavietė. Siekiant sustiprinti visą mūsų prieštankinę gynybą, man teko apsukti 180 laipsnių greta esančią 150 mm haubicų bateriją. 57-ajam tankų pionierių batalionui priklausanti leitenanto Gebhardto 3-ioji kuopa gavo įsakymą užminuoti kelią ir jo apylinkes. Mums priskirti tankai (pusė majoro Schenko 65-ojo tankų bataliono) buvo išdėstyti miške. Jie gavo įsakymą būti pasirengę kontratakai, kai tik prireiks.
Kelią užblokavęs priešo tankas vis nejudėjo, nors retkarčiais šaudė į Raseinių pusę. Birželio 24-osios vidurdienį grįžo žvalgai, kuriuos buvau pasiuntęs nustatyti, kokia situacija susiklostė. Jie pranešė, kad, išskyrus tą tanką, neaptikta nei kariuomenės, nei technikos, kuri galėtų mus atakuoti. Šiam padaliniui vadovaujantis karininkas padarė logišką išvadą, kad tas vienišas tankas yra iš kovinę grupę „Von Seckendorff“ atakavusio dalinio.
Nors atakos pavojus išsisklaidė, reikėjo imtis priemonių greičiau sunaikinti tą pavojingą kliūtį ar bent nuvyti rusų tanką tolyn. Savo pabūklo ugnimi jis jau padegė 12 tiekimo tarnybos sunkvežimių, kurie važiavo iš Raseinių. Mes negalėjome evakuoti mūšiuose dėl placdarmo nukentėjusių sužeistųjų, tad keletas žmonių, negavę medicinos pagalbos, tarp jų ir kliudytas šūviu iš arti jaunas leitenantas, mirė. Jei būtume galėję šiuos žmones išvežti, jie būtų buvę išgelbėti. Visi mėginimai aplenkti šį tanką buvo nesėkmingi. Mašinos arba klimpo purve, arba susidurdavo su tebeklaidžiojančiais miške atskirais rusų padaliniais.
Baterijos vadas ir jo narsūs kareiviai džiaugsmingai ėmėsi vykdyti tą pavojingą užduotį.
Įsakiau leitenanto Wengenrotho baterijai, kuri neseniai gavo 50 mm prieštankinių patrankų, prasiskverbti per mišką, prisiartinti prie tanko per efektyvaus šūvio nuotolį ir jį sunaikinti. Baterijos vadas ir jo narsūs kareiviai džiaugsmingai ėmėsi vykdyti tą pavojingą užduotį, tikėdamiesi, kad pernelyg ilgai neužtruks. Iš vadavietės nuo kalvos viršūnės žvelgėme į juos, kol tie sumaniai skverbėsi tarp medžių nuo vieno įklonio iki kito. (Mes buvome ne vieni. Dešimtys kareivių užsikabarojo ant stogų ir sulipo į medžius, stengdamiesi pamatyti, kaip baigsis tas sumanymas.) Matėme, kaip pirmasis pabūklas priartėjo prie tanko, kuris riogsojo vidury kelio, per 1000 metrų. Iš visko sprendžiant, rusai nepastebėjo pavojaus. Antrasis pabūklas kuriam laikui pranyko iš akių, paskui išniro iš griovos tiesiai priešais tanką ir užėmė gerai užmaskuotą poziciją. Praėjo dar 30 minučių, ir paskutiniai du pabūklai taip pat išsidėstė ugnies pozicijose.
Mes stebėjome, kas vyksta, nuo kalvos viršūnės. Netikėtai kažkas pareiškė, kad tankas sugadintas ir įgulos paliktas, nes jis stovėjo ant kelio visiškai nejudėdamas, taigi buvo idealus taikinys. Galima įsivaizduoti, kaip būtų nusivylę mūsų draugai, kurie, liedami prakaitą, kelias valandas vilko patrankas į ugniavietes, jei taip būtų nutikę. Staiga trenkė pirmosios mūsų prieštankinės patrankos šūvis, blykstelėjo liepsna, ir sidabrinė trasa tėškėsi tiesiai į tanką. Nuotolis nebuvo didesnis kaip 600 metrų. Žybtelėjo ugnies pluoštelis, pasigirdo šaižus trekštelėjimas. Tiesioginis pataikymas! Paskui vienas po kito dar du pataikymai.
Karininkai ir kareiviai ėmė džiaugsmingai šūkauti: „Pataikė! Bravo! Tankas pribaigtas!“ Tankas niekaip nereagavo, kol mūsų patrankos tiesiogiai pataikė aštuonis kartus. Tada jo bokštelis pasisuko atidžiai ieškodamas taikinio ir pradėjo metodiškai naikinti mūsų pabūklus pavieniais 80 mm pabūklo šūviais. Dvi mūsų 50 mm patrankos buvo sudraskytos į gabalus, kitos dvi – smarkiai apgadintos. Netekome kelių žmonių, keli buvo sužeisti. Leitenantas Wengenrothas likusius sveikus atitraukė atgal. Tik atėjus nakčiai įstengė išvilkti patrankas. Rusų tankas toliau mirtinai blokavo kelią, todėl buvome tiesiog paralyžiuoti. Labai nusiminęs leitenantas Wengenrothas su kareiviais grįžo į placdarmą. Neseniai gauta ginkluotė, kuria jis visiškai pasitikėjo, buvo bejėgė prieš milžinišką tanką. Visą mūsų grupę apėmė didžiulis nusivylimas.
Norint išspręsti susidariusią padėtį, reikėjo rasti kokį nors būdą.
Norint išspręsti susidariusią padėtį, reikėjo rasti kokį nors būdą.
Buvo aišku, kad iš mūsų ginkluotės tik 88 mm zenitiniai pabūklai sunkiais šarvamušiais sviediniais gali sunaikinti tą plieninį milžiną. Antroje dienos pusėje vienas toks pabūklas buvo atitrauktas iš mūšio prie Raseinių ir ėmė atsargiai šliaužti tanko link iš pietų. KV-1 vis dar buvo atsisukęs į šiaurę, nes kaip tik iš tos pusės buvo surengta ankstesnioji ataka.
Ilgavamzdis zenitinis pabūklas priartėjo per 2000 metrų, o iš tokio nuotolio jau buvo galima pasiekti patenkinamų rezultatų. Deja, sunkvežimiai, kuriuos anksčiau sunaikino baisingasis tankas, vis dar degė kelio pakraštyje, ir jų dūmai trukdė prisitaikyti. Bet, kita vertus, šie dūmai buvo tarsi širma, tad buvo galima pasistūmėti dar arčiau taikinio. Artileristai, maskuodami pabūklą, priraišiojo prie jo daugybę šakelių ir lėtai stūmė priekin, stengdamiesi, kad tanko įgula nepastebėtų.
Pagaliau skyrius prasiskverbė į miško aikštelę, iš kurios buvo puikus matomumas. Dabar nuotolis iki tanko sumažėjo iki 800 metrų. Pamanėme, kad jau pirmuoju šūviu bus tiesiogiai pataikyta ir mums trukdantis tankas sunaikintas. Skyrius ėmė rengti pabūklą šūviui.
Nors tankas ir nejudėjo nuo mūšio su prieštankine baterija meto, pasirodo, jo įgula ir vadas turėjo geležinius nervus. Jie šaltakraujiškai stebėjo, kaip artinasi zenitinis pabūklas, nes kol jis judėjo, jokio pavojaus tankui nekėlė. Be to, kuo arčiau bus zenitinis pabūklas, tuo lengviau seksis jį sunaikinti. Atėjo kritinė akimirka nervų dvikovoje, kai skyrius ėmė rengtis šūviui. Tanko įgulai atėjo metas veikti. Kol artileristai, baisiai nervindamiesi, taikė ir užtaisė pabūklą, tankas apsuko bokštelį ir iššovė pirmas! Kiekvienas šūvis kliudė taikinį. Smarkiai apgadintas zenitinis pabūklas nuvirto į griovį, keletas skyriaus žmonių žuvo, kiti buvo priversti bėgti. Dėl tanko kulkosvaidžio ugnies nepavyko išgabenti pabūklo ir surinkti žuvusiųjų. Šio mėginimo, su kuriuo siejome viltis, nesėkmė mums buvo labai bloga naujiena. Kareivių optimizmas dingo kartu su 88 mm pabūklu. Mūsų kareiviai praleido ne pačią geriausią dieną valgydami konservus, nes atvežti karšto maisto buvo neįmanoma.
Visų didžiausias nerimas bent laikinai išgaravo. Rusų ataką prieš Raseinius atmušė kovinė grupė „Von Seckendorff“, kuri įstengė atsilaikyti aukštumoje 106. Dabar jau buvo galima nesibaiminti, kad sovietų 2-oji tankų divizija prasiverš į užnugarį ir mus atkirs. Liko tik skaudi rakštis tanko, kuris blokavo mūsų aprūpinimą, pavidalu. Nusprendėme, kad nors su juo susidoroti nepavyko dieną, vadinasi, naktį tai jau įstengsime jį pribaigti. Brigados štabas kelias valandas svarstė įvairius tanko sunaikinimo variantus ir ėmėsi net keleto jų iškart.
Mūsų pionieriai pasiūlė naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją tanką tiesiog susprogdinti.
Mūsų pionieriai pasiūlė naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją tanką tiesiog susprogdinti. Reikia pasakyti, kad pionieriai ne be piktdžiugiško pasitenkinimo stebėjo nesėkmingus artileristų mėginimus sunaikinti priešą. Dabar atėjo jų eilė pamėginti. Kai leitenantas Gebhardtas pasakė, kad reikia 12 savanorių, visi 120 vaikinų pakėlė rankas. Kad niekas nesijaustų nuskriaustas, buvo pasirinktas kas dešimtas. Šie 12 drąsuolių nekantriai laukė artėjančios nakties. Leitenantas Gebhardtas, kuris pats ketino vadovauti operacijai, visus pionierius detaliai supažindino su operacijos bendru planu ir kiekvieno asmenine užduotimi atskirai. Sutemus leitenantas mažos kolonos priešaky patraukė į žygį. Eiti teko ryčiau aukštumos 123, per nedidelį smėlingą ruožą link medžių guoto, kur buvo pastebėtas tankas, paskui per retą mišką į senąjį sutelkimo rajoną.
Blankios danguje mirksinčių žvaigždžių šviesos visai pakako, kad įžvelgtum artimiausius medžius, kelią ir tanką. Stengdamiesi nekelti jokio triukšmo, nusimovę batus kareiviai užsilipo ant kelkraščio ir iš arti ėmė stebėti tanką, siekdami nustatyti, kaip patogiau prie jo prieiti. Rusų milžinas stovėjo toje pačioje vietoje, jo bokštelis nejudėjo. Visur viešpatavo tyla ir ramybė, tik kartais ore plykstelėdavo šviesos žybsnis, paskui pasigirsdavo duslus dundesys. Kartais šnypšdamas pralėkdavo priešo sviedinys ir sprogdavo šalia kelių sankryžos šiauriau Raseinių. Tai buvo paskutiniai visą dieną trukusio sunkaus mūšio atgarsiai. Iki vidurnakčio artilerijos šaudymas iš abiejų pusių galutinai baigėsi.
Staiga miške kitoje kelio pusėje pasigirdo traškesys ir žingsniai.
Staiga miške kitoje kelio pusėje pasigirdo traškesys ir žingsniai. Į šmėklas panašios figūros puolė prie tanko, bėgdamos šūkavo. Nejaugi tai įgula? Paskui pasigirdo beldimas į bokštelį, žvangėdamas atsivėrė liukas ir kažkas išlindo lauk. Sprendžiant iš prislopinto barškesio, atėjusieji atnešė valgio. Žvalgai apie tai nedelsdami pranešė leitenantui Gebhardtui, kuriam ėmė įkyrėti klausimais: „Galbūt pulti juos ir paimti į nelaisvę? Tai, atrodo, civiliai.“ Pagunda buvo didelė, nes tai padaryti atrodė labai paprasta. Tačiau tanko įgula liko bokštelyje ir budėjo. Tokia ataka išgąsdintų tankistus ir galėjo kelti pavojų visai operacijai. Leitenantas Gebhardtas nenoriai atmetė šį siūlymą. Tad pionieriams teko laukti dar valandą, kol civiliai (ar tai buvo partizanai?) pasitrauks.
Per tą laiką buvo atlikta kruopšti vietovės žvalgyba. 1.00 pionieriai ėmė veikti, nes tanko įgula bokštelyje neįtarė, kad kilo pavojus. Kai ant vikšro ir storo šoninio šarvo buvo uždėti sprogstamieji užtaisai, pionieriai padegė bikfordo virvutę ir nubėgo šalin. Po kelių sekundžių skardus sprogimas perplėšė nakties tylą. Užduotis buvo įvykdyta, ir pionieriai nusprendė, kad pasiekė lemiamą laimėjimą. Tačiau nespėjo nuaidėti pro medžius sprogimo garsas, atgijo tanko kulkosvaidis, ir aplink sušvilpavo kulkos. Bet tankas nejudėjo. Tikriausiai jo vikšras buvo nutrauktas, bet to nustatyti nepavyko, nes kulkosvaidis pasiutusiai šaudė į visas puses. Leitenantas Gebhardtas ir jo patrulis grįžo į placdarmą gerokai nusiminę. Dabar jie jau nebuvo tikri dėl sėkmės, tuo labiau kad vienas žmogus dingo be žinios. Rasti jo tamsoje nepavyko.
Nedaug laiko likus iki aušros, mes išgirdome antrą, silpnesnį, sprogimą maždaug toje vietoje, kur stovėjo tankas. Sprogimo priežasties niekaip negalėjome nustatyti. Tanko kulkosvaidis vėl atgijo ir kelias minutes viską aplinkui šlakstė švinu. Paskui įsiviešpatavo tyla.
Netrukus ėmė švisti. Ryto saulės spinduliai auksu nudažė miškus ir laukus. Tūkstančiai rasos lašelių kaip briliantai sužėrėjo žolėje ir gėlėse, sučiulbo ankstyvieji paukšteliai. Kareiviai, rąžydamiesi ir mieguistai markstydamiesi, ėmė keltis. Prasidėjo nauja diena.
Saulė dar nespėjo aukštai pakilti, kai basas kareivis, persisvėręs surištus batus per petį, pražygiavo pro brigados vadavietę. Vaikino nelaimė, pirmasis jį pastebėjo kaip tik brigados vadas ir šiurkščiai pasikvietė artyn. Kai persigandęs keleivis išsitempė prieš mane, įtaigiai pareikalavau paaiškinti jo rytinio pasivaikščiojimo taip keistai atrodant tikslą. Nejaugi jis – tėtušio Kneipo šalininkas? Jei taip, tai bent čia jau tikrai ne vieta demonstruoti savo polinkius. (Tėtušis Kneipas XIX amžiuje įkūrė bendruomenę, kurios devizas – „Atgal į gamtą“, ir propagavo sampratą, esą fizinei sveikatai labai padeda šaltos vonios, miegas atvirame lauke ir t. t.)
Sutrikęs keistuolis ėmė painiodamasis kažką mekenti. Kiekvieną šio tylenio nusižengėlio žodį reikėjo traukte traukti. Tačiau su kiekvienu jo atsakymu mano veidas skaidrėjo. Pagaliau šypsodamasis paplojau jam per petį ir dėkodamas paspaudžiau ranką. Iš šalies žiūrint ir nieko negirdint, tas mūsų bendravimas galėjo atrodyti itin keistai. Ką galėjo pranešti basakojis vaikinas, kad taip staiga pasikeistų požiūris į jį? Aš negalėjau patenkinti šio smalsumo, kol brigadai nebuvo duotas įsakymas dėl to, ką reikia nuveikti kitą dieną, su pridėta jaunojo pionieriaus ataskaita:
„Aš klausiausi sargybinių ir gulėjau griovyje greta rusų tanko. Kai viskas buvo parengta, aš drauge su kuopos vadu prikabinau sprogstamąjį užtaisą, kuris buvo dvigubai sunkesnis, negu reikėjo pagal instrukcijas, prie tanko vikšro, ir uždegiau dagtį. Kadangi griovys buvo gana gilus, kad užtektų priedangai nuo skeveldrų, aš laukiau sprogimo rezultatų. Tačiau po sprogimo tankas toliau miško aikštelę ir griovį barstė kulkomis. Kol priešas nurimo, praėjo daugiau kaip valanda. Tada aš prislinkau prie tanko ir apžiūrėjau vikšrą toje vietoje, kurioje buvo prikabintas užtaisas. Buvo nutraukta ne daugiau kaip pusė jo pločio. Kitų apgadinimų aš nepastebėjau.
Kai grįžau į diversinės grupės susirinkimo tašką, ji jau buvo pranykusi. Ieškodamas savo batų, kuriuos ten palikau, aptikau dar vieną – pamirštą – užtaisą. Aš jį pasiėmiau ir grįžau prie tanko, užlipau ant korpuso ir pakabinau užtaisą ant patrankos vamzdžio, tikėdamasis jį sugadinti. Užtaisas buvo pernelyg mažas, kad rimtai pakenktų pačiai mašinai. Aš palindau po tanku ir užtaisą suprogdinau.
Po sprogimo tankas nedelsdamas apšaudė miško laukymę ir griovį iš kulkosvaidžio.
Po sprogimo tankas nedelsdamas apšaudė miško laukymę ir griovį iš kulkosvaidžio. Šaudymas nesiliovė iki aušros, tik tada aš įstengiau išlįsti iš po tanko. Nuliūdau pastebėjęs, kad mano užtaisas vis dėlto buvo pernelyg mažas. Pasiekęs susirinkimo tašką, pamėginau užsimauti batus, bet paaiškėjo, kad jie pernelyg maži ir apskritai tai ne mano avalynė. Vienas iš draugų suklydęs apsiavė manaisiais, todėl teko grįžti basam, ir aš pavėlavau.“
Tai buvo tikro drąsuolio žygdarbio istorija.
Tačiau tankas ir po jo pastangų toliau blokavo kelią, apšaudė bet kokį judantį objektą, kurį pastebėjo. Ketvirtasis sprendimas, atsiradęs birželio 25-osios rytą, buvo iškviesti tankui sunaikinti pikiruojamuosius Ju-87 „Stuka“. Tačiau mums buvo atsakyta neigiamai, nes lėktuvų reikėjo tiesiog visur. Bet jei ir būtų atsiųsta, kažin ar jie pikiruodami būtų įstengę pataikyti tiesiai į tanką ir jį sunaikinti. Mes buvome įsitikinę, kad net artimų sprogimų skeveldros neišgąsdintų plieninio giganto įgulos.
Bet dabar šį prakeiktą tanką reikėjo sunaikinti bet kokia kaina. Jei nepavyks atblokuoti kelio, mūsų placdarmo įgulos kovinė galia bus smarkiai pakirsta. Divizija neįstengs įvykdyti jai skirtos užduoties. Nusprendžiau panaudoti mūsų turimą paskutinę priemonę, nors, vykdant šį planą, galėjo būti daug nuostolių: žūti žmonių, prarasta tankų ir kitos technikos, be to, sėkmė taip pat nebuvo garantuota. Tačiau mano sumanymai turėjo suklaidinti priešą ir sumažinti nuostolius iki minimumo. Ketinome nukreipti KV-1 įgulos dėmesį majoro Schenko apgaulinga ataka ir atitempti artyn 88 mm pabūklus, siekdami sunaikinti siaubingąjį monstrą. Vietovė aplink rusų tanką šiam veiksmui atrodė palanki. Ten buvo galimybių paslapčia prisiartinti prie tanko ir įsirengti stebėjimo postus miškingame rajone ryčiau kelio. Kadangi miškas buvo gana retas, mūsų miklūs Pz 35t įstengė laisvai judėti visomis kryptimis.
Netrukus atvyko 65-asis tankų batalionas ir suskato šaudyti į rusų tanką iš visų pusių. KV-1 įgula ėmė pastebimai nervintis. Bokštelis sukiojosi iš vienos pusės į kitą, mėgino prisitaikyti į vokiečių įžūlius tankus. Rusai šaudė į šmėsčiojančius tarp medžių taikinius, bet vis pavėluodavo. Vokiečių tankas vos pasirodydavo ir tuoj pat pranykdavo.
Bokštelis sukiojosi iš vienos pusės į kitą, mėgino prisitaikyti į vokiečių įžūlius tankus.
Tanko KV-1 įgula pasitikėjo savo mašinos šarvų tvirtumu. Tai buvo tarsi dramblio oda, nuo kurios atšokdavo visi sviediniai, tačiau rusai norėjo sunaikinti jiems įgrisusius priešus ir kartu toliau blokavo kelią.
Mūsų laimė, kad rusus apėmė azartas, ir jie nustojo stebėti savo užnugarį, iš kurio prie jų artinosi nelaimė. Zenitinis pabūklas sustojo pozicijoje greta tos vietos, kurioje šios dienos išvakarėse buvo vienas toks pat sunaikintas. Jo grėsmingas vamzdis nukrypo tanko pusėn, ir trenkė pirmas šūvis. Pažeistas KV-1 pamėgino atsukti vamzdį atgal, bet zenitininkai spėjo iššauti dar du kartus. Bokštelis nustojo suktis, tačiau tankas, kaip mes tikėjomės, neužsidegė. Nors priešas į mūsų ugnį daugiau nereagavo, po dviejų dienų nesėkmių tiesiog negalėjome patikėti, kad mums pasisekė. Iš 88 mm zenitinio pabūklo buvo paleisti dar keturi šarvamušiai sviediniai, praardę pabaisos odą. Tanko pabūklas bejėgiškai pakilo aukštyn, mašina stovėjo ant kelio, kuris jau nebuvo blokuojamas.
Šios mirtinos dvikovos liudininkai panoro prieiti arčiau, patikrinti šaudymo rezultatus. Baisiai nustebo pamatę, kad tik du sviediniai pramušė šarvą, kiti penki 88 mm sviediniai tik padarė jame gilias duobes. Mes taip pat aptikome aštuonis mėlynus apskritimus, atsiradusius pataikius 50 mm sviediniams. Pionierių išpuolio rezultatas buvo smarkiai apgadintas vikšras ir negili įkarta patrankos vamzdyje. Tačiau neradome jokių tankų Pz 35t 37 mm patrankų sviedinių pataikymo žymių. Iš smalsumo mūsų „dovydai“ užsikabarojo ant įveikto „galijoto“, mėgino atidaryti bokštelio liuką. Nepaisant visų pastangų, liukas neatsivėrė.
Staiga pabūklo vamzdis sujudėjo, ir mūsų kareiviai persigandę spruko šalin.
Staiga pabūklo vamzdis sujudėjo, ir mūsų kareiviai persigandę spruko šalin. Tik vienas pionierius nesutriko ir greit įspraudė rankinę granatą į sviedinio padarytą kiaurymę bokštelio apačioje. Pasigirdo duslus sprogimas, ir liuko dangtis nuskriejo šalin. Tanko viduje riogsojo ryžtingos įgulos narių, kurie iki tol buvo tik sužeisti, kūnai. Giliai sukrėsti to vaizdo, palaidojome juos kariškai pagerbdami. Jie kovojo iki paskutinio atodūsio, bet tai tik viena mažytė didelio karo drama.
Taigi po dviejų dienų vienintelio sunkiojo tanko blokuotas kelias buvo atlaisvintas. Mūsų sunkvežimiai atgabeno į placdarmą vėliau surengtam puolimui reikalingų atsargų. Kariuomenė galėjo laisvai judėti ir dalyvauti XLI tankų korpuso koncentrinėje atakoje prieš sovietų 3-iąjį mechanizuotąjį korpusą. Kol komunikacijos buvo atkirstos, mums su savo nedidelėmis pajėgomis nevertėjo mėginti įsitraukti į mūšį, kuriame kovojo pulkininko von Seckendorffo vadovaujama kariuomenė. Tiems veiksmams buvo galima ryžtis tik susidarius sunkiai situacijai. Negalėjome rizikuoti išeikvoti visus šaudmenis, taigi tapti visai bejėgiai, jei rusai imtų kontratakuoti.
Tačiau divizijos štabas įstengė likti ramus, o kovinė grupė „Von Seckendorff“ kritinę akimirką atsilaikė, ir tos pastangos buvo vaisingos. 1-oji tankų divizija iš Lyduvėnų kairiajame sparne ir 269-oji pėstininkų divizija dešiniajame sparne tą rytą pradėjo puolimą susieinančiomis kryptimis. Įvykiai klostėsi taip sėkmingai, kad neprireikė nei 290-osios pėstininkų, nei 36-osios motorizuotosios divizijos. Priešas greitai pateko į katilą. Kai įkyrėjęs tankas buvo vis dėlto sunaikintas, kovinė grupė „Raus“, sustiprinta 1-osios tankų divizijos daliniais, išsiveržė iš placdarmo ir plūstelėjo išilgai Dubysos upės kranto, atkirto sovietų 2-ajai tankų divizijai atsitraukimo kelius. Vien 6-osios tankų divizijos sektoriuje buvo aptikti 125 išvesti iš rikiuotės rusų tankai, iš jų 12 ar 14 KV-1. Tik skubiai traukdamasis, nors ir su dideliais technikos nuostoliais, 3-iasis mechanizuotasis korpusas išvengė sunaikinimo.
Iki vakaro pradžios visos staigmenos, kurias mums skyrė likimas per tas dviejų dienų kovas, baigėsi. Vokiečiai pasiekė visišką pergalę. Naktį divizijos persigrupavo, ir priešakiniai padaliniai pasirengė atnaujinti puolimą birželio 26-ąją auštant.
Žaibo karas ritosi tolyn.
