Han Kang „Vegetarė“
Pietų Korėjos rašytojos Han Kang (g. 1970) 2007-ųjų metų romanas „Vegetarė“ Vakaruose šlovės sulaukė 2016 m., kai pelnė tarptautinę Bukerio premiją, teikiamą už reikšmingiausią vertimą į anglų kalbą. Po metų šį romaną, dėka vertėjo Martyno Šiaučiūno-Kačinsko, jau galėjome skaityti lietuvių kalba.
Kūrinio pavadinimas kiek provokatyvus ir keliantis smalsumą, ypač šalyse, kur tai dar nėra įprasta, tačiau knygos ašis nėra tiesiog vegetarizmas ar tapsmas vegetaru, autorė įspraudžia šį dietos pasirinkimą į šeimos santykių, moters padėties visuomenėje ir tragediją patyrios tautos traumos paralelę.
Romano protagonistė Jonghė – paprasta moteris, staiga vieną dieną kategoriškai atsisako valgyti mėsą, nes „susapnavo sapną“. Tykus ir nieko iš kitų nereikalaujantis sprendimas iš pradžių siutina tik jos vyrą, nes ji ir jam nebegamina mėsiškų patiekalų, tačiau pamažu jos kismas įgauna ekstremalias ir gąsdinančias formas. Jonghė ima badauti, tampa apatiška žmonių pasauliui, velkasi nuo savęs civilizacijos rūbą (neretai pasakojama, kaip ji išsirengia, nesigėdija nuogumo, ir džiugesį patiria, tik kai jos kūnas ištapomas gėlėmis), kol galiausiai ima imituoti medžio būtį – ištrina save sąmoningą, žmogišką, tad neišvengiamai žvėrį savyje nešiojančią būtybę.
Paradoksalu, bet Jonghės siekis pereiti į augališką būtį, taigi sferą, tradiciškai siejamą su moteriška prigimti, tampa ekstremaliu maišto aktu.
Romanas sudarytas iš trijų dalių – pasakojamų iš Jonghės šeimos narių perspektyvos. Pirmasis balsas priklauso jos vyrui – tipiškai vidutinybei, trokštančiai ramaus ir niekuo neišsiskiriančio gyvenimo. Stebėdamas besikeičiančią žmoną jis tesugeba jausti nepatogumą ir gailestį sau. Antrasis pasakotojas, kalba iš Jonghės svainio pozicijos. Jis, įkvėpimą praradęs menininkas, atsitiktinai sužinojęs apie išlikusią mongoliškąją dėmę (tamsiaodžiams kūdikiams būdingos pigmentinės dėmės) ant žmonos sesers sėdmens, iš naujo atranda aistrą, kurią žūtbūt siekia patenkinti ir per meną, ir kūniškai.
Knygoje vyrai tapatinami su tradicija, civilizacija ir totalitarizmu – jie užvaldo ir naudojasi moterimis, jos turi paklusti ir tenkinti jų emocinius ir fizinius poreikius, būti mūzomis ir tarnaitėmis, jie kišasi net į asmeniškiausius jų pasirinkimus (ką valgyti, kokius drabužius nešioti), o besipriešinančias bando palaužti jėga (pavyzdžiui, nuo vaikystės smurtavęs Jonghės tėvas brutaliai mėgina priversti dukrą valgyti mėsą). Paradoksalu, bet Jonghės siekis pereiti į augališką būtį, taigi sferą, tradiciškai siejamą su moteriška prigimti, tampa ekstremaliu maišto aktu. Viena vertus, prieš primestą vergišką būtį, nuo mažumės niekinamą ir žalojamą sielą ir kūną, kita vertus, žvėries sunaikinimas savyje – visi jį turi, ne tik vyrai, apie tai jos kraupūs fantasmagoriški sapnai.
Trečioji knygos dalis labiausiai įtempta ir reikalaujanti daugiausia apmąstymo. Joje pasakojama iš Jonghės sesers žiūros taško – jai tenka rūpintis vyro ir likusios šeimos apleista ir merdinčia seserimi, gydoma ligoninėje. Būtent ji it detektyvė, stebėdama seserį ir nirdama gilyn į savo ne mažiau skaudžias patirtis ir būsenas, išsiaiškina sveiku protu sunkiai suvokiamas sesers elgesio priežastis. Finaliniame epizode Jonghę gydytojai ruošiasi maitinti per zondą ir prižiūrinčiai seseriai tenka pasirinkti – stotį į skriaudėjų pusę, taigi gelbėti Jonghės gyvybę, ar pirmą kartą pačiai pasipriešinti terorui, taigi leisti seseriai mirti.
Han Kang „Vegetarė“ – mįslingas, alegoriškas, bet gana lengva forma parašytas romanas apie skriaudėją ir jo aukas, brutalumą ir pacifizmą, žiaurybių suluošintą tautos ir moters istoriją, papasakotą pasitelkus vienos tipiškos Seulo šeimos dramą. Tai išskirtinis gurmaniškas skaitinys. Būtų dar geresnis, jei nestrigtų. Kad ir koks puikus vertėjas būtų, redaktoriaus jam vis vien reikia, kad ir sintaksė sklandesnė būtų, o svainis nei iš šio nei iš to netaptų šešuru.
Peteris Bichselis „Vaikiškos istorijos“
Peteris Bichselis (g. 1935) – populiarius šveicarų autorius, rašantis vokiečių kalba ir pripažinimo sulaukęs dėl savo trumposios prozos vaikams ir suaugusiems. Iki šiol P.Bichselis lietuvių skaitytojams buvo mažai pažįstamas – keli tekstai iš dviejų jo žymiausių rinkinių, „Vaikiškos istorijos“ bei „Vis dėlto ponia Blum norėtų susipažinti su pienininku“, versti Jurgitos Aniūnaitės, buvo išspausdinti 2002 m. antologijoje „Šveicarų literatūra“. O štai 2017 m. pabaigoje pasirodė atskiras „Vaikiškų istorijų“ leidimas, verstas Dalios Klimkaitės. Tiesa, šešios iš septynių istorijų jau buvo įtrauktos į minėtą šveicarų literatūros vertimų rinkinį.
„Vaikiškos istorijos“ pirmą kartą vokiečių kalba išleistos 1969 m., o šiandien jos, kaip rašoma anotacijoje, yra laikomos viena populiariausių ir dažniausiai į kitas kalbas verčiamų šveicarų autorių knygų. Septynių apsakymų rinkinys neturi aiškiai apibrėžto adresato, nors kadaise ir buvo apdovanotas Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros premija. Tai viena iš tų knygų, kurios dėl nesudėtingos kalbos ir švelnaus, iš absurdiškų prielaidų gimstančio humoro, nonsenso literatūros elementų, ironijos, žaidimų ir universalios problematikos, kurią galima suvokti skirtingais lygmenimis, tinka ir įtinka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Skirtingai nei Lewiso Carrollio Alisa, netikėtai patenkanti į apverstą, išvirkštinį pasaulį, P.Bichselio veikėjai, gyvendami įprastame mūsų pasaulyje, patys sukeistina pasaulį nusprendę elgtis pagal absurdiškus principus. Jie – išskirtinai vien vyrai – neretai įsikimba kokios nors idėjos ištikus kasdienybės nuoboduliui, todėl itin simptomiškas yra pirmasis rinkinio sakinys: „Žmogus, kuris nebeturėjo daugiau ko veikti, nebebuvo vedęs, nebeturėjo vaikų ir darbo, leido laiką dar kartą permąstydamas viską, ką žinojo.“
Nonsenso ir absurdo literatūroje itin svarbi kalbos, susikalbėjimo tema.
Svarbiausias veikėjų tikslas – patikrinti, kaip veikia pasaulis, kur yra riba tarp tikrovės ir fantazijos, ir visa tai žinoti jiems reikia skrupulingai tiksliai. Štai pirmojo apsakymo „Žemė yra apvali“ veikėjas nusprendžia įsitikinti, ar žemė iš tiesų apvali, keliaudamas aplink ją tiesiai ir tik tiesiai ir nė per centimetrą nenukrypdamas nuo tiesės, besvarbu ar pakeliui tektų perlipti namą, kalnus ar persikelti per upes. Tiesa, paskutinio teksto veikėjas, tarsi atsiliepdamas į beribį informacinį triukšmą, jau nieko žinoti nebenori, tačiau bėda ta, kad „pirmiausia turi žinoti tai, ko nebenori daugiau žinoti“, todėl intensyviai ima mokytis kinų kalbos, domėtis zoologija.
Nonsenso ir absurdo literatūroje itin svarbi kalbos, susikalbėjimo tema. Ji iškyla ir apsakyme „Stalas yra stalas“ – vaikiškas klausimas, kas būtų, jei vieną daiktą pavadintume kito vardu, taip sujaudina rutinoje skęstantį vienišą senuką, kad jis susikuria naują kalbą ir galiausiai pamirštą senąją. Kasdienybę praskaidrinęs žaidimas galiausiai virsta visiška izoliacija – jis nebegali su niekuo susikalbėti.
Ne veltui, keisti ir kitų nesuprasti P.Bichselio veikėjai, iškilusią elementarią dilemą sprendžiantys komplikuočiausiu būdu ir taip atsidurdami ne tik sveiko proto paribiuose, bet sulaukdami neigiamų pasekmių, lyginami su Don Kichotu. O skaitytojui kartu su pasakojus įspėjus veikėjus, kad jų sumanymai neturi prasmės, telieka sekti iš pasakos ir su atlaidžia šypsena gėrėtis šiais ekscentriškais liūdnojo vaizdo herojais.
Sunku surasti tinkamą formą dvilypį adresatą turinčiam kūriniui, būtent tokios yra „Vaikiškos istorijos“. Komiškais štrichais Vilijos Visockienės iliustruota vienspalvė pilka mažutė 60 puslapių knyga atrodo patraukliai, jei kalbame apie knygą suaugusiems, tačiau šioji, oficialiai užregistruota kaip skirta vaikams, bijau, paskęs vaikų knygų lentynoje. O būtų gaila, nes ji žavi ir vertinga.
