J.K.Rowling, Jackas Thorne`as and Johnas Tiffany „Harry Potter ir prakeiktas vaikas“
Tūkstančiams fenomenaliai sėkmingos istorijos apie Harį Poterį gerbėjų, spėju, malonūs šiurpuliukai perbėgo per nugarą išgirdus, kad nuotykiai apie berniuką, kuris liko gyvas, atgimsta. Atgimsta ne tik nauju, dviejų dalių pjesės pavidalu, bet ir spausdintu. 2016-ųjų vasarą Londone pradėtas rodyti spektaklis, o liepos 31 d., iš karto po premjeros, knygynuose pasirodė knyga. Kaip ir galima būtų numanyti, sėkmė buvo didžiulė, vos per dvi dienas Vakaruose buvo parduota daugiau nei 2 mln. kopijų, o Lietuvos leidykla „Alma littera“ jau po savaitės pranešė įsigijusi teises išversti knygą.
„Harry Potter ir prakeiktas vaikas“, išverstas Zitos Marienės, – aštuntoji knyga apie Harį Poterį, giminaičių skriaustą berniuką, netikėtai sužinojusį, kad yra ypatingas burtininkas, persikėlusį į burtininkų mokyklą ir ten susikūrusį naują nuotykių ir pavojų kupiną gyvenimą. Naujojoje knygoje veiksmas vyksta praėjus 19 metų nuo 7-osios knygos „Harry Potter ir mirties relikvijos“ pabaigos, taigi, Haris jau – suaugęs vyras, trijų vaikų tėvas. Visa bėda, kad sutarti su viduriniuoju vaiku – Albu Severu – jam visiškai nesiseka. Bepradedantį bręsti berniuką slegia tėvo šlovės našta, o Hariui sunku suvokti, kodėl Albui taip nepatinka Hogvartse, kodėl jis susidraugavo su jo priešo Drako Smirdžiaus sūnumi Skorpionu, kodėl bet kokį bandymą prieiti sūnus atstumia. Todėl kartais Haris net pasiduoda Albo provokacijoms.
Pasirodo, kad su laiku žaisti pavojinga, įvyksta vadinamasis drugelio efektas, o šalia jų atsiranda tas, kuris Hariui atgaivina rando skausmus.
„Ką gi, norėčiau, kad nebūtum mano sūnus“, – po vieno barnio nesusivaldo Haris.
Albas, trokšdamas įgelti tėvui ir net jį pažeminti, su Skorpionu iš Magijos ministerijos pavagia laiko atsuktuvą ir mėgina išgelbėti dėl tėvo kadaise Voldemorto nužudytą Sedriką Digorį.
Pasirodo, kad su laiku žaisti pavojinga, įvyksta vadinamasis drugelio efektas, o šalia jų atsiranda tas, kuris Hariui atgaivina rando skausmus.
Dėl intrigos pasakysiu, kad ne, tai ne didžiausias burtininkų pasaulio piktadarys, ne tas, kurio vardo nevalia minėti... Kaip ir galima nujausti, Albui ir Hariui teks rasti kelią vienas pas kitą, suprasti, kad konfliktas kyla dėl jų panašumo, ne skirtybių, o tuomet su draugais sutvarkyti visą košę, kuri buvo užvirta dėl nesusikalbėjimo.
Šiuo metu pasaulyje gana populiarus žanras yra garsioms knygoms sukurti gerbėjų tęsiniai (angl. fanfiction), kitaip tariant, tai mėgėjiška kūryba. Būtent su tuo ne kartą buvo palygintas „Harry Potter ir prakeiktas vaikas“.
Kūrinys iš tiesų pernelyg mėgėjiškas – akivaizdžiai stengtasi patenkinti visus serijos gerbėjus: parodyti kuo daugiau veikėjų, kuo daugiau Hogvartso, taikytis ir į jaunąją kartą paauglišku turiniu, ir problematika patenkinti jau suaugusių, Hario Poterio amžių pasiekusių ištikimų gerbėjų lūkesčius. Pjesėje daug veiksmo dėl veiksmo, sukimosi vietoje ir veikėjų, tokių kaip Ronis, kurie nieko reikšminga neatlieka, tik įsiterpia, kad pasakytų kokią komišką nesąmonę. Atrodo, jis čia tik tam, kad jo niekas nepasigestų. Taip pat lyg iš niekur nieko, nemotyvuotai atsiranda itin svarbių veikėjų ir aplinkybių, kurioms skaitytojas visai neparuošiamas.
Apskritai, veikėjai pjesėje atrodo it kalbančios kaukės – prie jų sunku prisirišti, jaudintis, patirti kartu su jais. Be abejo, būta čia ir gražių, akimirkai paperkančių momentų – Hario ir Albo susitaikymas, Hario žodžiai, savyje talpinantys tiek daug istorijos ir jausmo, kuriuos jis ištaria lemiamą kovos akimirką: „Aš niekada nesu kovęsis vienas. Ir niekada nesikausiu“ (p. 305). Be abejo, talentingi aktoriai scenoje gali visus veikėjus prikelti gyvybei, žiūrovus priversti juoktis, verkti, susimąstyti, bet ne popieriuje. Skaitančiam šiuo atveju pagelbėtų tik iš ankstesnių knygų ir filmų atsineštos žinios ir patirtis, nes pati knyga yra nyki.
Nežinia, kiek tiksliai prie šios pjesės prisidėjo J.K.Rowling. Žinoma tik tiek, kad sumanytojas ir teksto autorius yra Jackas Thorne`as, kurio vardą taip pat matome knygos viršelyje. Gaila, kad pjesė buvo taip išleista. Siužetas, atvirai kalbant, gana kvailas, bet jei pati J.K.Rowling būtų pjesę parašiusi kaip įprastą romaną, skaitinys, esu įsitikinus, būtų kur kas labiau vykęs. O dabar? Dabar tai rinkodaros niekutis. Aš, kaip ir dalis poteriados gerbėjų iš viso pasaulio, niekada šios knygos nelaikysiu tęsiniu.
Hughas Howey „Šachta“
Amerikiečių rašytojo Hugho Howey apysaka „Šachta“ tapo tikra sensacija 2011 m. Beveik 60 puslapių kūrinį literatūros pasaulio naujokas nusprendė išleisti pasinaudodamas kompanijos „Amazon“ teikiamomis savilaidos galimybėmis. Elektroninė, 99 dolerio centus kainavusi knyga, kurią buvo galima parsisiųsti į „Kindle“ knygų skaityklę, buvo pastebėta ir teigiamai įvertinta skaitytojų, o rašytojas kūrė naujus istorijos skyrius ir netrukus sulaukė leidėjų pasiūlymų visas jas išleisti ir popieriniu formatu.
Skelbiama, kad jis yra pirmas savilaidininkas, išsikovojęs, kad leidykla duotų kontraktą tik popierinės knygos leidimui, tuo tarpu ši ir kitos rašytojo elektroninės knygos liko jo valioje. Taip penkių dalių istorija tapo viena stora, daugiau nei 500 puslapių knyga, kurią į lietuvių kalbą išvertė Rita Kaminskaitė.
Taigi, apie ką tiek šaršalo leidyboje sukėlusi knyga? Tai postapokaliptinis mokslinės fantastikos romanas apie tolimą ateitį. Žmonijos likučiai jau kelis šimtus metų gyvena uždaryti požeminėse 140 aukštų šachtose, kurios saugo juos nuo nuodingo oro. Šachtose jie gimdo vaikus, laidoja mirusiuosius, augina maistą, laikosi numatytų įstatymų, renka valdžią ir užsiima visais kitais būtinais darbais, užpildančiais gyvenimą ir užtikrinančiais žmonijos išlikimą.
Vienintelis būdas patekti į lauką – valymas. Nusikaltėliai ir patys to panorėjusieji palieka šachtą, kad nuvalytų lęšius, kurie siunčia vaizdus iš lauko į šachtos monitorius, ir tuojau numirtų. Išorėje oras toks toksiškas, kad nepadeda jokie apsauginiai kostiumai. Pirmojoje istorijos dalyje, kuri ir buvo publikuota kaip apysaka, regime šerifą Holstoną, kurio žmona prieš trejus metus išėjo valyti.
Šerifo širdis sudužusi – mylima moteris, teikusi jo gyvenimui prasmę, teigė kažką radusi kompiuteriuose apie buvusius sukilimus, kad išorėje ne viskas taip ir blogai ir dar kelias keistas užuominas. Be to, prieš išeidama, ji žada sugrįžti jo. Nepaisant to, kad Holstonas mato, kaip ji, nuvaliusi objektyvų lęšius, sukniumba priėjusi uolą, iš pradžių tiki, kad sugrįš jo, vėliau praranda viltį, bet ji vėl įsižiebia iš naujo. Tad, draskomas abejonių ir vilties, kančios ir smalsumo, ką jaučia išėjusieji, pats nusprendžia tapti valytoju.
Kadangi pagrindinis romano veikėjas nėra Holstonas, o veikiau pati šachta yra visa ko centas, čia reikalingas naujas šerifas, tad istorija tęsiasi – atsiranda politinių intrigų, atskleidžiami melai ir nauji faktai apie šachtą, įvyksta kruvinų konfliktų dėl dviejų ideologijų susidūrimo.
Turintys priėjimą prie išorinio pasaulio žinių – šventai įsitikinę, kad, norint išsaugoti šachtą, reikia laikytis statytojų sumanytų įstatymų, todėl žmonės turi gyventi nežinioje apie išorinį pasaulį, nes „žmonėms patinka sąstingis“ (p. 225). Dėl to jie pasirengę imtis bet kokių priemonių, net jei tai reiškia žudyti. Tuo tarpu antrieji tiki, kad geriausia politika yra atvirumas ir pasitikėjimu grįstas valdymas. Nors akivaizdu, kas yra šios istorijos herojai, žmonės miršta dėl jų abiejų veiksmų ir idėjų.
Knyga pernelyg ištęsta – nemažai pasikartojančių motyvų, pernelyg detalaus aprašinėjimo, baimės ir įtampos kūrimo, kuris tolyn nestumia nei istorijos, nei kaip nors papildo charakterius.
„Šachta“ gali patikti postapokaliptinės, mokslinės fantastikos ir konspiracijų mėgėjams, tačiau pernelyg daug tikėtis iš šio laisvalaikio skaitinio neverta.
Pirmoji dalis – koncentruotas pasakojimas apie šachtą, kurioje žmonės gyvi, bet palaidoti, apie šerifo dramą, vilties grūdą ir dėl to paaukotą gyvybę – įtaigi ir įdomi, turinti filosofinį, egzistencinį krūvį, taigi, pakelianti istoriją į aukštesnį literatūrinį lygį. Visa kita, kas įvyksta vėliau, kaip ir dažnai nutinka tęsiniams, pirmajam kūriniui nebeprilygsta.
Nors šiek tiek filosofinių klausimų, kuriuos verčiamas spręsti ir skaitytojas, yra, tačiau tamsesnių ir įdomesnių klausimų apie prigimtį, apie gyvų palaidotų žmonių psichologiją ir moralę privengiama, stengiamasi laikytis seklesnės, optimistinės pozicijos. Bėda ir tai, kad knyga pernelyg ištęsta – nemažai pasikartojančių motyvų, pernelyg detalaus aprašinėjimo, baimės ir įtampos kūrimo, kuris tolyn nestumia nei istorijos, nei kaip nors papildo charakterius.
Yra ir nemažai neatsakytų klausimų ir neišbaigtų minčių, bet, nieko baisaus, juk yra dar dvi panašaus ilgio istorijos dalys (tiesa, lietuvių kalba kol kas išleistos dvi knygos). Tik ar daug kas jas iki galo perskaitys? Juk dabar tiek daug kur kas geresnės distopinės ir postapokaliptinės literatūros.
