Ramūnas Čičelis „Bohemijos fragmentai“
Pirmoji grožinė literatūrologo ir literatūros kritiko R.Čičelio knyga „Bohemijos fragmentai“ kviečia pasibastyti. Iš pirmo žvilgsnio po Lietuvos miestus ir miestelius, pasaulio miestus ir megapolius, bet iš tiesų po pasakotojo vidinį pasaulį, iš kurio ištrūkę įspūdžiai, patirtys ir įvykiai, griežtai įsprausti į formą, virsta literatūra – septyniolika trumpų tekstų, nugulusių į knygą.
Tie tekstai – tai pirmojo asmens pokalbiai su gyventais ir lankytais miestais bei vandens telkiniais, kur besiblaškančiam po pasaulį pasakotojui vyko kažkas svarbaus, asmeniško, susijusio su vidiniais virsmais, tuo, kas veržiasi būti išsakyta ir išgryninta. Tai chaoso suvaldymas – patirtys, atsiradus laiko ir erdvės distancijai reflektuojamos ir apibendrinamos, sudėliojamos, kad nebeaudrintų, tarsi nukenksminamos.
Visuose tekstuose tiesiogiai kreipiamasi į miestus, o dauguma prasideda kreipiniais į Jonavą, Kauną, Berlyną ar kitas geografines vietas. Kreipiamasi ne formaliai, bet kaip į gyvus asmenis, kalbamasi kaip su gyvomis būtybėmis iš kūno, kraujo ir sąmonės: „Su Tavimi niekada nežinojau, ko iš tiesų norėjau. Svarbu visą laiką judėti. Gyvybės spurdėjimas. Tavo vanduo turėjo aromatą. Jis aitrus ir kartus. Tu bėgai riesta nosimi. Nenukapsėjo nė lašiukas. Jokio jaudulio, tik beribis džiaugsmas, kad radau Tave („Ešerinio ežerui – Bakchui“, p. 25).
Nors autorius tikina, kad „kartais daiktai ir geografinė vieta yra ne prastesnis pašnekovas nei artimas žmogus“.
Nors autorius tikina, kad „kartais daiktai ir geografinė vieta yra ne prastesnis pašnekovas nei artimas žmogus“ (p. 5), vis dėlto tai nėra ir negali būti pokalbis – antroji pusė lieka nebyli, patiriama, bet nepatirianti, tad tai tik monologas ar net meditacija. Viskas eina iš savęs ir grįžta į save.
Kokia tai literatūra, rodos, rašytojas su leidėjais nesutaria.
Bibliografiniame apraše – tai novelės, kvietime į knygos pristatymą – poetinė eseistika, autoriaus žodyje – esė žanras, kuris, kaip teigia pats R.Čičelis, „būdamas rašančiojo ir skaitančiųjų susikalbėjimo galimybe, mūsų laikų literatūroje yra vienas universaliausių, išlaikantis kalbėjimo intymumą ir nevirstantis poezija, kuri šiuo metu dažnai tampa autoriaus žodžiais, suprantamais tik jam pačiam“ (p. 5).
Žnybtelėdamas šiandieninės poezijos kūrėjams autorius nuo jų atsiriboja, tačiau kiekvienam jau skaičiusiam jo tekstus, patekusius į „Bohemijos fragmentus, spaudoje ar internete, aišku, kad jie patys hermetikos tikrai nestokoja. Apsigynęs disertaciją apie Jono Meko kūrybą, o knygos įžangoje įvardydamas literatūrines įtakas, arba kaip pats rašo „literatūrinį rinkinio pamušalą“, – jau minėto J.Meko, taip pat Antano Škėmos kūrybą – sąmoningai įsirašo į sudėtingų, modernių autorių gretas.
Pasirinkta sąmonės srauto technika diktuoja ne tik pasakojimo fragmentiškumą, bet ir tokias teksto reikšmines detales kaip pastraipos bei punktuacija.
Rinkinio tekstai pasižymi griežta forma – dauguma jų yra beveik vienodo (pustrečio puslapio) ilgio, turi aiškiai matomą įžangą, intymų dėstymą ir netikėtą bei asmeninę patirtį universalizuojantį apibendrinimą pabaigoje, o pasirinkta sąmonės srauto technika diktuoja ne tik pasakojimo fragmentiškumą, bet ir tokias teksto reikšmines detales kaip pastraipos bei punktuacija.
Kalbama dažniausiai be atsikvėpimo, vienu ypu – visas tekstas, nors išlaiko tradicinę struktūrą, tampa viena pastraipa, kitur dargi panaudojami tik du skyrybos ženklai – daugtaškis pradžioje ir taškas pabaigoje („Kaunui – šukės“), kitur, atvirkščiai, srautas stabdomas, bet vis dėlto nesustabdomas po kiekvieno žodžio dedant tašką („Karaliaučiaus kariams ir šliundroms“).
Kalbėjimo būdas nėra skaidrus – iš vaizdų trupinių, užuominų ir pauzių sudėliotas tekstas iš tiesų artėja prie poezijos ir kuria distanciją tarp kalbančiojo ir skaitytojo, verčia jį ne išgyventi tekstą, kaip neretai nutinka mimetiškesnio kūrinio atveju, bet dar skaitant jį apmąstyti. O nuolatinis ir atviras esė konstrukto apnuoginimas tik dar labiau įtvirtina atskirtį – tad jei refleksijos ir vaizdiniai nerezonuoja su skaitytojo patirtimis, jei pritrūksta noro ar gebėjimo interpretuoti, šis paliekamas stebėti dar vieną rašymą apie rašymą, arba, kaip nusakė pats R.Čičelis, „autoriaus žodžius, suprantamus tik jam pačiam“.
Jana Bauer „Raganiukė Gūdžiojoje girioje“
Raganos turi gilią ir įvairialypę tradiciją vaikų literatūroje. Folklore ar Roaldo Dahlo kūryboje sutinkamos raganos piktos ir gąsdinančios, tačiau šiuolaikinėje literatūroje tradicinės slėpiningos, pavojingos ar blogio jėgos neretai tampa mielos, žaismingos ar labai žmogiškos. Ieškant tokių personažų toli nueiti nereikia – jos mums pažįstamos iš Knisterio, Otfriedo Preusslerio, Tomo Dirgėlos ir kitų autorių kūrinių. Neseniai viena tokių raganaičių į vaikų literatūrą atsikraustė iš Slovėnijos – tai J.Bauer „Raganiukė Gūdžiojoje girioje“.
Raganiukė pasižymi nedrausmingo, aikštingo, bet geranoriško vaiko charakteriu, ji nesiekia nieko blogo, tik elgiasi taip, kaip nori ir yra pratusi, tad piktina kitus girios gyventojus.
Jauki ir smagi nonsensiškoji literatūrinė pasaka mažiesiems apie nedidelius komiškus nesusipratimus, linksmus nuotykius, žaidimus ir net didžiausius niurzglius palenkiančią draugystę. Vieną apniukusį šeštadienį Gūdžiojoje girioje pasirodo keista maža ir nesuvaldoma būtybė – raganiukė – ir prasideda linksmybės.
Tiesa, skaitantiesiems, o ne knygos veikėjams. Raganiukė pasižymi nedrausmingo, aikštingo, bet geranoriško vaiko charakteriu, ji nesiekia nieko blogo, tik elgiasi taip, kaip nori ir yra pratusi, tad piktina kitus girios gyventojus. Taigi ir jai, ir kitiems tenka išmokti sugyventi gražiai. „Raganiukė liks girioje ir mes pasistengsim ją pamilti. Tereiks draugiškai ištiestos letenėlės ir gerų žodžių“ (p. 28), – ežį pamoko išmintingoji pelėda.
Knyga gana tradicinė, personažai, situacijos, pasakojimo būdas atpažįstami iš jau vaikų literatūros klasika tapusių kūrinių – „Mikės Pūkuotuko“, „Meškiuko, vardu Pedingtonas“, „Pepės Ilgakojinės“ ir visų kitų knygų, kurių įtaką patiria bent pusės pasaulio vaikų rašytojai. Ir tai nėra blogai – vaikams svarbu atpažinti pasikartojančius motyvus, palyginti, atrasti mėgstamą literatūros tipą. Svarbu, kad nauji kūriniai būtų vertingi, geri, o autoriai jais į literatūrą praturtintų kuo nors savotišku, originaliu, netikėtu.
Šiuo atžvilgiu „Raganiukė Gūdžiojoje girioje“ išsiskiria dviem aspektais – pagrindiniu personažu ir itin marga, kūrybinga kalba. Knygos protagonistė nėra tiesiog kerėti mokanti raganaitė. Autorė jai suteikė stichiškos, mitinės būtybės bruožų – ji nešioja kepuraitę su dvišakiais žaliuojančiais ragiukais ir mokosi prisijaukinti ir suvaldyti vėjus, o pirmiausia raganiukė yra atpažįstama dėl to, kad vos pasirodžiusi girioje užkasa auksinę monetą. Pinigėlis susijęs su jos buvimu tam tikroje vietoje, gyvybinėmis galiomis ir egzistencija apskritai – kas septyniasdešimt septynias savaites nuo užkasimo švenčia kažką panašaus į gimtadienį, knygoje vadinamą šiurpum bū, pradingus pinigėliui – suserga, o išvykdama iš girios nepamiršta jo pasiimti su savimi.
Dėl antrojo dalyko – kalbos – derėtų padėkoti jaunai, su šia knyga debiutavusiai vertėjai Gabijai Kiaušaitei. Ji pasistengė, kad kalba būtų nuotaikinga ir žaisminga, perteiktų dinamišką knygos pasaulį, praturtintų mažojo skaitytojo žodyną. Knygoje rasime ir daikčiokų, ir Niršlį, ir Siaubūną Dyglį, veikėjai bubena, o karštas oras garankščiuojas. Knygos kalba žadina vaizduotę, čia netrūksta sinonimų, kasdienėje kalboje rečiau vartojamų žodžių. Tik pati raganiukė, ta keistoji stichiška būtybė, kaip jau pastebėjo ne vienas vaikų literatūros kritikas, galėjo būti kaip nors išradingiau pavadinta. Tiesa, tai nelengva užduotis – Groznovilca, taip slovėnų kalba pavadinta pagrindinė pasakos veikėja, nėra tikras žodis, o autorės sūnaus fantazijos vaisius.
„Raganiukė Gūdžiojoje girioje“, be abejonės, vienas įdomiausių ir spalvingiausių 2015 m. vaikų literatūros vertimų, kurį skaityti smagu ne tik vaikui, bet malonu ir suaugusiajam. Taigi pirmyn į Gūdžiąją girią.
