Pagrindinė romano veikėja penkiolikmetė Lina pirmuoju asmeniu ir nuodugniai pasakoja savo šeimos tremties istoriją: suėmimą, tėvų atskyrimą, ilgą kelionę gyvuliniame vagone, pirmą tremties vietą Altajuje, priverstinį darbą kolūkyje, gyvenimą vietinių žmonių namuose ir perkėlimą į salą Laptevų jūroje prie poliarinio rato. Romane pateikiama išsamių žinių apie tremtį: antisanitarines sąlygas, badą, mainymąsi ir dalijimąsi maistu, vaikų, gimdyvių ir kitų žmonių mirtis, lavonų mėtymą iš vagonų trumpų sustojimų metu, žiaurų kareivių elgesį su tremtiniais, pačių tremtinių tarpusavio santykius, jų santykius su vietos gyventojais atvykus į tremties vietą, žvejybą lediniame vandenyje, šaltį, badą, mirtį, lapių apgraužtus lavonus ir dizenteriją Laptevų jūros saloje... Visa tai lietuvių skaitytojai puikiai žino iš gausiai Lietuvoje publikuotų ir su dideliu susidomėjimu bei susijaudinimu skaitytų buvusių tremtinių atsiminimų.
Skaitant romaną sunku atsikratyti minties, kad tai savotiška jau skaitytų tekstų transkripcija, ypač autobiografinio Dalios Grinkevičiūtės pasakojimo „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kurio vertimą į anglų kalbą R. Šepetys skaitė ir kuris, jos pačios teigimu, jai „padėjo užpildyti spragas“. Tačiau akivaizdu, kad romanas sukonstruotas D. Grinkevičiūtės teksto pagrindu, perkeliama ta pati trėmimų geografija, šeimos struktūra, pasakotojos amžius ir iš dalies jos subjekto pozicija, laikysena traumuojančios patirties akivaizdoje. Manau, kad antras romano privalumas yra pasakotojos amžius, jaunos merginos žiūros taškas, kuris, kaip liudija ir Annos Frank dienoraščio populiarumas bei paveikumas, turi daug privalumų pasakojant apie traumuojančius istorijos įvykius.
Tomas Balkelis knygoje „Maps of Memory“ („Atminties žemėlapiai“) nagrinėdamas vaikų tremtinių gulago patirtį pastebėjo, kad paauglių, priešingai nei suaugusiųjų, tapatybės trėmimo laiku dar buvo nesusiformavusios, todėl tremties patirtis juos kūrė kaip asmenybes ir buvo savotiškai produktyvi. Tai atsispindi ir romane. Romano pabaigoje, kai, atrodo, jau nebėra vilties, Lina slaugo sergantį brolį ir galvoja: „Negali būti, jog tai – galas. Negali būti. Ko gyvenimas bando mane išmokyti? Kaip man atsakyti, jei nesuprantu, ko manęs klausia?“ Net beviltiškoje situacijoje mergaitė atsisako pasiduoti nevilčiai, nes tai nėra išeitis, jos patirtis liudija, kad vienintelis teisingas požiūris − netikėti, jog tai galas. Paaugliams taip pat būdingas išradingumas, baimės neturėjimas ir spontaniškumas net makabriškiausiose situacijose. Šiuo požiūriu iškalbinga scena romano pradžioje, kai tremtiniai jau suvaryti į vagonus ir parą juose laikomi.
Trys vaikai leidžiasi į pavojingą naktinį žygį.
− Andrius sako, kad prieš valandą į stotį atvažiavo ilgiausias traukinys. Kažkas jam pasakė, kad jis pilnas vyrų, – karštai sušnibždėjo man Jonas. – Gal ten yra tėtis!?
− Kas tau taip sakė? – paklausiau Andriaus.
− Nesuk galvos, kas sakė, – atšovė jis. Eime ieškoti savo tėvų!
Gražus jaunatviškas jų užsidegimas ir negebėjimas vertinti gresiančio pavojaus arba jo nepaisymas. Be to, jaunų žmonių patirtis ir padėties vertinimas dar yra ribotas, laisvas nuo politinių įsitikinimų ir leidžia istoriją pasakoti ne ideologinėmis, o žmogiškomis kategorijomis. Nors romane ne kartą minima, kad „sovietai nori mus sunaikinti“, tai ne pasakotojos, o retransliuotas jos motinos arba kitų suaugusiųjų požiūris. Ji pati situaciją vertina neutraliai ir asmeniškai: „Ant kito mūsų vagono šono buvo kažkas pakeverzota rusiškai. – Vagys ir prostitutės, – pašnibždom perskaitė Andrius. – Štai kas čia parašyta. Vagys ir prostitutės. Tame vagone buvo mūsų abiejų motinos, mokytoja, bibliotekininkė, visas būrys senukų ir naujagimis – vagys ir prostitutės.“
Meniniu požiūriu apie šį romaną nelabai yra ką pasakyti. Pasakojimas linijinis ir chronologiškas, teksto intarpai, nukeliantys į šeimos praeitį, daugiausia atskleidžia idilinį jos būvį. Gal kiek įdomesnė Linos ir jos pusseserės santykių linija. Nors pagrindinė romano veikėja Lina – pradedanti dailininkė, tai romane išnaudota ne itin originaliai, Linos ir Andriaus meilės istorija nuspėjama, romane nerasime paveikių metaforų ar idėjinio kūrinio klodo. Tačiau reikia turėti minty, kad jis parašytas ne lietuvių, o anglų kalba paaugliams tam, kad suprantamai, tinkamai jų emocinei ir intelektinei brandai papasakotų apie labai sudėtingą ir skausmingą istorinį laikotarpį, apie kurį už Lietuvos ribų žinoma labai mažai, o dažnai ir nieko nežinoma. Iš skaitytojo šis tekstas nereikalauja jokių pastangų, tačiau net ir aš pabaigoje susigraudinau, aprašomų faktų dramatizmas sugriovė teksto užtvarą.
Pernai Ženevoje rengiau nedidelį Lietuvą pristatantį renginį potencialiai (vėliau paaiškėjo – ir realiai) nieko apie Lietuvą nežinantiems miesto gyventojams. Buvau paprašyta parekomenduoti kuo daugiau knygų apie Lietuvą. Savo gyvenamojo rajono bibliotekoje be kelionių gidų radau tik vieną knygą – R. Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“. Ją jau kažkas buvo pasiskolinęs. Iš viso Ženevos bibliotekose yra trys šios knygos vertimo į prancūzų kalbą egzemplioriai. Esu tikra, ją galima rasti ir daugelyje Prancūzijos viešųjų bibliotekų. Todėl šveicarams, prancūzams ir amerikiečiams šią knygą labai rekomenduoju.
Na, o lietuvių skaitytojams norėčiau priminti D. Grinkevičiūtės tekstą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kurį galima rasti rinkinyje „Amžino įšalo žemėje“. Apie jį daug ir gražiai rašė kiti žmonės, pvz., Viktorija Daujotytė, Elena Baliulytė, Tomas Balkelis, Jerilyn Sambrook ir, matyt, kiti. Visi jie pagrįstai teigė, kad šio pasakojimo paveikumą lemia autentiškumas, dokumentinis pasakojimo stilius ir egzistenciškai stoiška autorės laikysena traumuojančios patirties akivaizdoje. Todėl manau, kad, jei žmogus nori perskaityti vieną tekstą apie tremtį iš Lietuvos lietuvių kalba, be jokios abejonės, verta skaityti „Lietuvius prie Laptevų jūros“. Tačiau, jei ieškote išsamesnio ir lengvesnio pasakojimo šia tema, perskaitykite ir R. Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Iš anglų kalbos romaną išvertė Lina Būgienė, išleido leidykla „Alma litera“. Gero skaitymo.
Literatūrologė dr. Eglė Kačkutė gyvena Ženevoje (Šveicarija).
Recenzija 2013-11-13 skambėjo LRT radijo laidoje „Ką man skaityti?“. Laidos klausykitės ketvirtadieniais 16.03 val., laida kartojama pirmadieniais 20.20 val. Projektą remia Kultūros ministerija.
