Kaip išryškino pašnekovas, ne visi verlibrai neturi ritmo ir rimo, mat kai kurie menininkai, net ir kurdami laisva forma, žaidžia tradicinėmis formomis. „Kiekvienas eilėraštis ir poetas yra labai skirtingas, todėl reikia kreipti dėmesį į individualius dalykus, – teigė jis. – Nebūtinai rimuotas eilėraštis yra kokybiškas, juk surimuoti taip pat galima bet kokį tekstą. Bet ar jis tikrai bus poezija?“
Apie verlibro atsiradimą
Pasak R.Užgirio, tai nėra paprastas klausimas. „Jau XVIII a. anglų poetas Williamas Blake‘as yra parašęs keletą eilėraščių, kuriuos galima pavadinti verlibru. Tačiau nepastebėti jie netapo įvykiais, mat daugumą savo eilėraščių W.Blake‘as rašė tradicinėmis formomis.“
XVIII a. gyvenęs Christopheris Smartas taip pat kūrė verlibru, tačiau jo knyga „Jubilate Agno“ anuomet nebuvo išspausdinta. Ji pasirodė XX a. – per vėlai, kad būtų dariusi įtaką.
„Taigi pirmuoju žmogumi, kuris įvedė šią tradiciją, galime vadinti amerikiečių poetą Waltą Whitmaną. Jis 1855 metais savo paties lėšomis išleido knygą „Žolės lapai“. Žmonės ėmė pastebėti, mat visi tekstai ten buvo parašyti verlibru – jis surado, kaip kurti nuosavu rimtu“, – pasakojo jis.
R.Užgiris pažymėjo – XIX a. antroje pusėje taip pat ėmė regztis pirmieji šia forma parašyti eilėraščiai. „Ypač prancūzas Charlesas Pierre‘as Baudelaire‘as bei Jeanas N.A.Rimbaud su savo eilėraščiais prozoje.“
Šie žmonės didžiausią įtaką padarė XX a. pradžioje, kai modernizmas bandė nušluoti XIX a. rašymo stilius, sakė R.Užgiris. „Maždaug 1912 metais ėmė vystytis imažizmas – dauguma šios srovės poetų rašė panašiai kaip W.Whitmanas. Vėliau 1922 metais Thomas Stearnsas Eliotas išleido savo žymiąją „Bevaisę žemę“. Žodžiu, tuo metu atsirado itin stiprus verlibro judėjimas.“
Ar verlibras XXI a. literatūroje dominuoja?
Diskusijoje su R.Užgiriu kėlėmė klausimą, ar aiškią struktūrą turinčios eilėdaros šiuolaikinėje poezijoje yra dažnas atvejis.
„Tradicinės formos tikrai nedingo, lietuvių kalboje jos taip pat egzistuoja. Reikėtų paskaityti Antano A.Jonyno, Tomo Venclovos, iš jaunesniųjų Aivaro Veiknio arba Dainius Bako poeziją.“
Kaip teigė pašnekovas, ir XX a. tradicinės formos tikrai niekur nedingo. Čia jis minėjo Robertą Frostą, Robertą Lowellą, Johną Berrymaną, Richardą Wilburą. „Netgi Sylvia Plath, savo karjerą pradėjusi tradicinėmis formomis. O šiandien rašo Alicia Elsbeth Stallings, kurios knyga prieš porą metų pateko į Pulitzerio prizo finalistų sąrašą.“
„Klasikinės eilėdaros tendencijos niekur nedingo, verlibras tiesiog tapo vyraujančia, stipriausia srove anglų kalbos poezijoje ir daug kitur“, – apibendrino R.Užgiris.
15min teiravosi, ar taip atsitiko dėl pačios eilėdaros lankstumo? „Sakyčiau, kad reikėtų atsižvelgti į tai, kas atsitiko menų pasaulyje XX a. Anuomet buvo didžiulis sprogimas, kuriuo daug kas iš senesnių laikų buvo nušluota – atsirado kubizmas, ekspresionizmas, o vėliau dar perėjo į abstraktųjį ekspresionzimą. Keitėsi ir muzika, permąsčiusi visus harmonijos dėsnius. Austrų kompozitorius Arnoldas Schönbergas atranda dvylikatonę sistemą. Menininkams ir poetams atrodė, kad reikia surasti naują būdą aprašyti šį amžių, nes modernus pasaulis reikalavo naujų formų“, – sakė mokslininkas.
Eksperimentinę poeziją kuriantys rašytojai daugiau dėmesio skiria pačiai kalbai, skaitant jų eilėraščius tampa sunku susekti, kas kalba.
Ar po verlibro atsiradimo poezijos istorijoje dar buvo tokių ryškių lūžių? „Ko gero, kad taip. Anglų kalboje XX a. pabaigoje gimė „language poetry“, bet nesu įsitikinęs, kad tai lūžis. Galbūt tiesiog atskira srovė. „Language poetry“ yra labai eksperimentinė, ją sunku suprasti, na, gal praktiškai neįmanoma, – juokėsi pašnekovas. – Šalia to ryškėja labai tradiciniai naratyviniai eilėraščiai, kurie savo esme ir yra verlibras. Kai kurie dabartiniai verlibro eilėraščiai nebeatrodo tokie keisti – jie tiesiog proza, paskirstyta eilutėse.“
Pasak pašnekovo, eksperimentinę poeziją kuriantys rašytojai daugiau dėmesio skiria pačiai kalbai, skaitant jų eilėraščius tampa sunku susekti, kas kalba. „Vienas geriausių šios srities rašytojų, ko gero, yra Johnas Ashbery'is. Skaitant jo kūrybą, negali susekti lyrinio subjekto, vietomis kalba atrodo šiek tiek senovinė ir staiga pereinanti prie neformalios intonacijos. Tai gali skambėti kaip tikrai sudėtinga lyrika“, – išryškino jis. O kaip vieną ryškiausių naratyvinių eilėraščių kūrėjų pašnekovas minėjo 2020-ųjų Nobelio premijos laureatę Louise Glück.
Tiesa, labai sunku nusakyti, kas iš tiesų šiandien vyksta su poezija, o didžiausi lūžiai visgi vyko XX a. pradžioje, teigė R.Užgiris.
Šiuo metu 15min vyksta URBAN˙/ Poetry apdovanojimai, kuriuose galite balsuoti už geriausią verlibrą arba klasikinį eilėraštį, išspausdintą 2020 metais.
