Nors kartu su šeima gyvena Vilniuje, tačiau jiems priklauso ir nedidelė sodyba šalia Labanoro girios. Keysas yra daugiau nei 12 knygų autorius, neseniai pasirodė jo dvikalbis eilėraščių rinkinys „Alphabet of Dreams / Sapnų alfabetas“ („Baziliskas“, 2024, vertė Dominykas Norkūnas) ir kita eilėraščių knyga „Seasons at the Patch“ („Sklypo metai“, „Black Spruce Press“, 2023). Mudu pažįstami jau 12 metų, t. y. nuo tada, kai pagal „Summer Literary Seminars“ programą kaip pradedantis poetas ir vertėjas atvykau į Vilnių.
Kerry jau nuo 10 dešimtmečio pabaigos čia gyveno ir praskynė kelią amerikiečiui poetui bei vertėjui įsikurti sostinėje.
Šįkart susitikome Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pasikalbėti apie Kerry naujausias knygas, poeziją ir gyvenimo Lietuvoje patirtį. Pateikiame kelias pokalbio ištraukas.
– Minėjai skaitymą balsu. Ar tai reiškia, kad skaitomo eilėraščio skambesys tau yra vienas svarbiausių dalykų?
– Pats svarbiausias.
– Numeris vienas?
– Tai apskritai galioja poezijai. Man poezijos šerdis yra jos skambesys, ir aš jį sieju su tuo, ką man reiškia poezijos apibrėžimas. Tai yra nebūtinai rimuotos eilės, bet tam tikras ritmas, kadencija, ilgam išliekanti atmintyje ir suteikianti atspirtį garsinei bei kalbinei tradicijoms, dėl kurių eilėraštį išgirstame ir įsimename. Skambesys man visada buvo svarbus.
Negaliu pasakyti – kodėl; tiksliau, galiu įvardyti daug priežasčių – kodėl, bet ankstyviausi prisiminimai, susiję su skambesio galia, tikriausiai ateina iš liuteronų bažnyčios. Turėjome neįtikėtiną pastorių, kuris kalbėjo beveik kaip juodaodžių pamokslininkai evangelikai, nors nebuvo juodaodis. Skaitydamas pamokslą, jis pakeldavo ir nuleisdavo balsą, jo kalba buvo ypač vaizdinga ir labai intonuota.
Oda eidavo pagaugais jo klausantis. Net pamenu, kai kartą stojomės ir giedojome kartu su choru, buvome apsupti choro skambesio – tikriausiai per Velykų mišias, nes jų muzika mane labiausiai paveikdavo, – ir aš apalpau nuo jo, o alpdamas nukritau nuo bažnyčios suolo.
– Oho! Įspūdingas prisiminimas. Matai, iš tavęs jau tiek imta interviu, kad pats nemaniau išgirsiantis apie tave ką nors naujo. Mūsų klausytojai tave pažįsta, nes ilgai esi šios bendruomenės dalis, bet dabar papasakojai šį tą negirdėta. Taigi, skambesys yra svarbiausia. Ar manai, kad šiuolaikinėje poezijoje skambesio mažiau? Ar sutiktum, kad žmonės atitolo nuo skambesio?
– Žmonės, laikantys save poetais, yra labai atitolę nuo skambesio, taip.
– Vadinasi, tavo poezijos apibrėžimas būtų griežtesnis nei jų.
– Oi, tikrai taip.
– Poezijai reikia gero skambesio?
– Žinoma. Antraip tai proza, tiesiog kaip nors įdomiai sudėliota puslapyje.
– Proza, suskaidyta į atskiras eilutes.
<…>
Norėčiau šiek tiek pasikalbėti apie vieną tau svarbią knygą. Leidykla „Black Spruce Press“ 2023 m. išleido „Seasons at the Patch“ („Sklypo metai“). Jei neklystu, šią knygą apibūdinai kaip savo magnum opus. Kuo ji tau tokia svarbi? Kaip nežinantiems paaiškintum, kas tas „sklypas“?
– Laikau šią knygą savo magnum opus lietuviškame kontekste. Tasai „sklypas“ pavadinime nurodo į mano sodybą, jos vietą Labanoro regioniniame parke, kur prieš 12 metų su šeima įsigijome mažytį žemės lopinėlį šalia ežero. Ten leisdavau kaip galėdamas daugiau laiko, kartais po vieną ar dvi savaites tiesiog skaitydavau…
Ten turėjau labai gerą draugą, su kuriuo dažnai žvejodavome ir grybaudavome. Fiziškai ar kaip nors kitaip ši vieta nepriminė Apalačų, nes visai kitas kraštovaizdis, visai kita draugystė, kitos veiklos. Tačiau rašiau semdamasis iš to paties konteksto, tam tikra prasme šie eilėraščiai yra autobiografiniai, bet juose labai daug pagražinimų ir daug kuriamos mitologijos, galbūt mano įsivaizduojamo Sklypo ten tiek pat, kiek ir tikrojo. Rašydamas negalvojau apie knygą, tiesiog kaip visada rašiau poeziją, rašiau, rašiau, rašiau.
Kažin kuriuo momentu, būdamas ten, o ne Vilniuje, nusprendžiau knygai suteikti daugiau universalumo: nors joje yra nuorodų ir į Lietuvą, bet norėjosi transcenduoti patį regioną, kad sklypas – gal šunsklypis iš „Li’l Abnerio“ – galėtų būti bet kur pasaulyje, toks paprastas ūkis, skurdi žemė. Tada palyginau jį su Uruku iš Gilgamešo epo <…>. Todėl eilėraščiuose miestas dažnai yra Urukas, užrašytas didžiosiomis raidėmis, nors galėtų būti ir Vilnius, ir Niujorkas. Iš čia ir dalis satyros bei linksmybių, nes sklype sulaukiu daug svečių.
Tad sklypas – labai svarbi visko dalis. Jaunystės metais, sekdamas Ezros Poundo mokymu, skaičiau daug Tangų bei Sungų dinastijų poezijos ir daugelį kitų knygų. Pats įsivaizduoju Sklypą kaip priklausantį tai tradicijai, o ypač „Šaltojo kalno“ tradicijai.
– Taip, Hanšanas…
– Hanšanas ir Šide (angl. Shide) – pastarąjį mėgstu vadinti Šūde (angl. Shitty), ypač jei kalbu apie draugą, kuris galimai užsuks į svečius, tada save vadinu Hanšanu, o jį – Šūde.
<…>
– Knygoje yra epigrafas, kuriame cituoji didįjį XVIII a. lietuvių poetą Donelaitį. Koks tavo ryšys su jo kūryba? Kaip tavo poezija siejasi su Donelaičio „Metais“?
– „Metus“ pirmą kartą skaičiau, rodos, 1998-aisiais. Tuomet knygą pasiskolinau iš VU Anglų filologijos katedros, jie ten turėjo mažytę biblioteką. Jei neklystu, tai buvo 1996 m. vertimas ar leidimas, aišku, anglų kalba. Man „Metai“ patiko labiau nei „Ponas Tadas“, jie ir trumpesni.
Patiko Donelaičio humoras, satyra, patiko kaimo aprašymas. Mano galva, tai tiesiog puiki literatūros klasika. Nesitapatinau su aprašomu gyvenimo būdu, tiesiog sužavėjo knyga ir jos vertimas. Vėliau, gyvendamas ten, sklype, norėjau pagerbti Donelaitį ir skirti knygą jam, nors kažin, ar jam tai būtų garbė. Dabar su savimi neturiu knygos ir negaliu parodyti, kur tiksliai pakeičiau jo žodžius. Cituoju Donelaitį tiesiai iš knygos. Tik jo tekstą truputį pakreipiu, bet nesakau, kad pakeičiau, tiesiog pateikiu naujai, kiek nešvankiai.
<…>
– Ar kada jautiesi keistai būdamas žmogumi iš Apalačų, gyvenančiu lietuviškame kaime arba lietuviškame senamiestyje? Ar jautiesi esąs ne savo vietoje?
– Ne, pats nesijaučiu ne vietoje, nors kitiems gali taip pasirodyti. Jaučiuosi patogiai gal dėl to, kad anksti pradėjau keliauti, išvykau į Indiją būdamas 19–20 metų, o ten jau, sakyčiau, patyriau stiprią atskirtį. Norėjau ten likti, pirmieji šeši mėnesiai buvo sunkūs, tada įvyko kažin koks psichologinis lūžis, jo pasekmes iki šiol nešiojuosi savyje.
Man atrodo, visada toks buvau – tačiau turiu kažin kokį smegenų sutrikimą, kažkur mano smegenyse nukirsta sinapsė, atsakinga už užsienio kalbų mokėjimą, – vis bandžiau, nors ir nesėkmingai, mokytis lietuvių kalbos. Kai atsikrausčiau, lankiau privačias pamokas, pagelbėjo ir ministerija, ir vis tiek po pirmos ar antros pamokos nieko nebeišmokdavau.
Man taip nuo aštuntos klasės, kai reikėjo mokytis lotynų. Mokykloje man sekėsi visi dalykai, išskyrus kalbas. Gal čia koks nors psichologinis blokas. Tai gal dėl šito jaučiuosi stipriai ne savo vietoje, nors, viliuosi, dabar jau mažiau, ir jaučiuosi kaltas negalėdamas kalbėti ir suprasti lietuviškai. Kurį laiką man buvo skaudu. Dabar tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti.
Iš anglų kalbos vertė Markas Aurelijus Piesinas
Viso pokalbio „Eilėraščiai nuo sklypo: pokalbis su Kerry Shawnu Keysu“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poetu, prozininku, vertėju Kerry Shawnu Keysu kalbasi poetas, vertėjas, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras Rimas Užgiris.
