P.Agrati pasirodymą bus galima pasižiūrėti tarptautinėje poezijos platformoje „Versopolis“.
Eilėraštis apie bučinius, virtęs eilėraščiu apie pandemiją
– Kaip sužinojote apie „Festival of Hope“? Ar esate „Versopolis“ narys?
– Tiesą sakant, vienas mano draugas Filippo Balestra sužinojo apie renginį ir pasiūlė mums jame dalyvauti. Tai jis festivaliui išsiuntė mūsų asociacijos „Lega Italiana Poetry Slam“ (LIPS) darbus.
Kai kurie žmonės jam siuntė eilėraščius, o aš pasiūliau neseniai baigtą savo performansą, kuris ypač tiko renginio temai.
– Jūsų virtualus performansas yra apie vieną labiausiai koronaviruso paveiktą miestą Milaną. Organizatoriai minėjo, jog kūrėte jį dar prieš išpopuliarėjant tokiems projektams.
– Taip, šiuo laikotarpiu meno apie pandemiją yra tikrai nemažai. Bet štai ką aš padariau – sukūriau vaizdo įrašą, paviešinau jį savo feisbuke ir instagrame. Tokiu būdu pasiūliau drauguose esantiems žmonėms nufilmuoti mažiausiai minutę trunkantį klipą apie savo kasdienybę nuo ilgų eilių parduotuvėse iki kurioziškų situacijų, susijusių su apsauginėmis kaukėmis.
Šiam vaizdo įrašui skirtas eilėraštis apie Milaną jau buvo parašytas. Pagrindinė jo mintis yra apie tai, kad kiekvienas miestas taps gražesnis, jei jame bučiuosi savo mylimąjį.
Pagrindinė jo mintis yra apie tai, kad kiekvienas miestas taps gražesnis, jei jame bučiuosi savo mylimąjį.
– Skamba ironiškai.
– Taip, pradžioje jame buvo rašoma maždaug taip: raudona šviesofore užsidegė tam, kad galėčiau tave pabučiuoti, arba automobilių kamštis egzistuoja tam, kad turėtume laiko bučiniams. Taigi tekste vardijamos vietos ir sudaro įspūdį, jog Milanas buvo specialiai suprojektuotas meilei.
Videoįrašą atidaviau ir kitus mano darbus interpretavusiam režisieriui bei kompozitoriui, dirbančiam su garsu. Tokiu būdu eilėraščio reikšmė pasikeitė absoliučiai. Juk dabar negalime nei bučiuotis, nei apsikabinti!
Manau, kad šio virtualaus eilėraščio stiprybė pirmiausia slypi tame, jog tai – poezija. Antra, kadrai sudėti iš visų žmonių vaizdo įrašų ir tai leidžia mums būti kartu.
– Ar pandemija paveikė jus asmeniškai? Juk Italija – stipriausiai nukentėjusi Europos valstybė.
– Taip, mano šeimoje buvo iškilę problemų. Mano tėtis turi lėtinių ligų, tad iššūkiu tapo rūpintis juo, nes vežant jam reikalingas priemones į ligoninę mus nuolatos stabdė policija. Turėjome su tuo susigyventi.
Visai neseniai nuo senatvės mirė mano teta ir dėl pandemijos neturėjau galimybės su ja atsisveikinti. Tai mane stipriai paveikė, juk ritualas gyvenimui yra itin svarbus.
Nepaisant visko, mano gyvenimas išties laimingas.
Nepaisant visko, mano gyvenimas išties laimingas, nes esu namie su savo mergina. Nesu turtingas, bet finansinių problemų neturiu, o ir dėl ateities nesijaudinu.
Poezija gali būti verslu?
– 2018 metais įkūrėte „SLAM Factor“. Kuo ypatinga ši organizacija?
– Dirbdami su LIPS, kuri yra tarsi mūsų motina, su keliais draugais įkūrėme įmonę „SLAM Factor“. Jo produktas – profesionalus poezijos slemas. Beje, esame pirmieji Italijoje sukūrę tokį verslą.
Esame pirmieji Italijoje sukūrę tokį verslą.
Mus samdo miesto rotušės, savivaldybės, pavyzdžiui, Moterų dienos proga organizavome slemą šventei aktualiomis temomis. Mes dirbome ir su „Vogue Italia“, kuriems Milano mados savaitei prireikė renginio. Galiausiai poezijos slemą suplanavome ir dideliame prekybos centre (juokiasi). Naujausias mūsų projektas yra televizijos laida, kurioje dalyvauti gali visi Italijos poetai.
– Ar slemas Italijoje populiarus?
– Žmonės po truputį į tai įsitraukia. Nuo tada, kai jie ėmė rinktis į mūsų organizuojamus vakarus, praėjo dveji, o gal treji metai. Dar neseniai susirinkdavo 30–40 žmonių, o dabar salėse yra 100–200 žiūrovų. Tai, kad tokios didelės kompanijos kaip „Vogue“ kviečia bendradarbiauti, reiškia, jog žmonės ima suprasti, kas tai yra.
Tai, kad tokios didelės kompanijos kaip „Vogue“ kviečia bendradarbiauti, reiškia, jog žmonės ima suprasti, kas tai yra.
Galiausiai, Italijoje žmonės dar nėra pripratę prie poezijos kaip dalyko, kuriuo įmanoma mėgautis. Vyrauja nuomonė, jog tai kažkas itin rimto ir švento. Be abejo, poezija vis dar yra šventa, tačiau poezijos slemas ją atnaujina ir būdamas socialinis aktas jis suteikia galimybę su publika bendrauti tiesiogiai.
Apie poezijos knygas
– Deja, jūsų poezijos knygų „Poesie brutte“, „Partiture per un addio“, „Amore & Psycho“, „Nessuno ripara la rotta“ ir „Quando l'estate crepa“ vertimų į anglų kalbą neradau. Kuri yra jūsų mėgstamiausia?
– Labiausiai man patinka „Partiture per un addio“, kuri yra įrašyta ir audio formatu. Mūsų laikais mirties tema yra ignoruojama, taip? Tačiau jeigu nėra leidžiama prisiartinti prie mirties, patirti gyvenimą taip pat tampa sudėtinga.
Šioje knygoje 47 žmonės nusižudo, bet konkrečiai apie tai nekalba. Vietoje to jie stengiasi papasakoti istorijas apie savo gyvenimą ir išryškina jo ypatingumą. „Partiture per un addio“ temos įvairios – internetas, homoseksualumas, socialinis atsiribojimas, vadinasi, apie pačią mirtį tiesioginio kalbėjimo nėra.
Kad parašyčiau ją, teko ilgai mokytis iš kitų knygų. Be to, tai pirmasis kartas, kai knyga išleista muzikiniu formatu ir yra labai susijusi su šiuo žanru. Manau, kad „Partiture per un addio“ yra pagrindinė mano knyga.
Be šios, esu parašęs „Bjaurių eilėraščių knygą“ (it. „Poesie brutte“). Ten sudėti tekstai, kurie tiesiog yra šlykštūs ir tiek (juokiasi).
– Kaip manote, kas suformavo tokį jūsų požiūrį į literatūrą? Ar buvote filologijos studentas, o gal tiesiog labai tuo domėjotės?
– Oficialiai nesu baigęs studijų, susijusių su poezija. Mokiausi skaitydamas klasikinę lyriką, beje, dalyvauju ir tradiciniuose literatūriniuose skaitymuose. Pavyzdžiui, „Festival Internacional de Poesia de Barcelona“, „Festival Internacional de Poesía de Medellín“ ir t.t.
Dažnai žmonės kuria vien struktūrišką, „rimtąją“ poeziją, o aš taip pat kuriu ir televizijos šou. Galiausiai, man pasisekė, nes gaunu kvietimų iš visur (juokiasi).
Joks klasikinės literatūros šalininkas nebūtų nei publikavęs, nei parašęs tokio dalyko kaip „Bjaurių eilėraščių knyga“. Ji juk dar ir neįtikėtinai kvaila! (juokiasi).
