Toks tas rašytojo stilius – čia absurdas ir juokas prasilenkia su neapčiuopiama nostalgija – kažko iš gūdžios vaikystės, ko staiga susipranti besiilgįs. Po to, jau vėliau, man į rankas pateko arklys Dominykas ir visame tame juoke atsirado dar ir romantikos, (melo)dramos kabliukas, bet ir vėl išliko tasai ilgesys, niekaip nepasitraukiantis iš rašytojo tekstų ir toks artimas su juo augančiam skaitytojui.
Mažiau įdomios man (jau suaugusiai) pasakos – bestseleriai apie Zitą, Eugenijų ir Pūkį – jose humoras vaikiškas, tačiau, žinia, patikrintas ir palaimintas būrių vaikų. O štai šįmet autorius grįžta su bene drąsiausia ligšiolei knyga „Begemoto godos“, kurioje, sakyčiau, ne humoro, ne vaikiškos žaismės, bet būtent ilgesio daugiausia. Tai lyg paties autoriaus gyvenimiškos patirties, meditacijos ir refleksijų, vaikštinėjant Nemirsetos paplūdimiu, dienoraštis.
Tai lyg paties autoriaus gyvenimiškos patirties, meditacijos ir refleksijų, vaikštinėjant Nemirsetos paplūdimiu, dienoraštis.
Paėmus knygą į rankas man pasidarė šalta – gal tas pilkas Virginijaus Malčiaus viršelis su pavojinga ledine Baltija, aštrūs kaip ledas kampai, o gal ir pats pavadinimas, nešamas vėjy dviejų kirų nuteikia visai nelinksmai. Sustoju ties viršeliu ir pavadinimu ilgiau – galvoju, kas šios knygos adresatas. Begemotas Baltijos jūroj lyg ir primena ankstyvąsias autoriaus absurdo pasakas, turėtų būti juokinga – bet jis rodosi toks paklaikęs, kad didesnį svorį įgauna antrasis pavadinimo žodis „godos“. Dažnam vaikui be suaugusio šalia šis žodis, manding, neįkandamas. Neįkandamu pavadinimu knygą ims ne kiekvienas vaikas. Tas kuris ims – greičiausiai ją ir supras. O kitas – gal ir gerai – knyga kviečia skaityti dviese. Aiškintis tekstą drauge su vaiku. Nes čia jau ne pelytė Zita. Čia nebe taip juokinga.
Istorija audžiama cikliniu pasakos ar dainos, kur vienas suryja kitą, o antras trečią, principu. Vienišas berniukas Kastukas susidraugauja su pajūrio akmeniu, kuris gali praryti visas jo negandas, godas: akmuo berniuko sąmonėj atgyja, pavirsta begemotu. Draugu. Begemotas suryja ir aplinkui zujančių nematomų Nemirsetos gyventojų tragiškas istorijas. Visi jie dėl vienos ar kitos priežasties pasimiršta (nuo žodžio „mirė“... o gal nuo „pamiršo“?). Gyvenimas eina banaliu, žiauriu ratu – plekšnė iš didelės meilės suryja svirplį, mat „tu būsi manyje, aš tavyje! Tapsime vienu nesibaigiančiu vieniu.“ (p. 57) ir baisiai subloguoja. Ilgainiui ją pačią ištinka galas. Žvejys paskerdžia žavingą skraidyti svajojančią lapę, nudiria ir dovanoja jos kailį žmonai, bet ši iš siaubo išsikrausto iš proto. Apysaka sudėta iš tokių alegoriškų, sakyčiau, siaubo, pasakų – visos jos savaip išsiriša, užmegzdamos intrigą naujai istorijai.
Apysaka sudėta iš tokių alegoriškų, sakyčiau, siaubo, pasakų – visos jos savaip išsiriša, užmegzdamos intrigą naujai istorijai.
Tai, kas anotacijoje vadinama „juodo humoro trupiniais“ – mano galva, šios knygos esmė. Humoras čia tikrai juodas ir dar – skaudus. Jis gali (su)žeisti ir šokiruoti, gali nustebinti, o jautresnės dūšios skaitytojui būti ir visai kraupus. Tai humoras apie netektį, mirtį. Apie išsiskyrimą. Humoras, pavirstantis skausmu, melancholija. Mąsli knyga – mąsliems skaitytojams, o aš visgi galvoju: gal nelabai vaikams? Gal – man.
