Ala buvo atsakinga už Elžbietos ankstyvąjį ugdymą. Vaikų kambarys kas rytą dviem valandoms virsdavo klase; Elžbieta buvo mokoma skaityti, rašyti ir skaičiuoti pasitelkiant paveikslėlių knygeles, kubelius su raidėmis ir virveles su karoliukais. Buvo skatinamas dalykiškas požiūris. Elžbieta dėvėdavo rytinę uniformą – „kartūno sarafanus su talpiomis kišenėmis, susegamus perlamutrinėmis sagomis priekyje, per visą ilgį“; „šilkiniai gėlėti daikčiukai“ buvo paliekami vilkėti popietėmis, einant pasivaikščioti, geriant arbatą su tėvais24. Įpusėjusi penktuosius metus, „gabi ir smalsi“ Elžbieta sparčiai mokėsi25.
Šeimos draugams atskleistos pikantiškos smulkmenos atmetė bet kokias prielaidas apie perdėtą jos žavėjimąsi pamokomis; intelektualumas, ypač jos šeimoje, kėlė didelį nepasitikėjimą. Elžbietos stropumas veikiau buvo siejamas su besiformuojančiu pareigos jausmu, ir šis paaiškinimas, įvairiai taikomas, taps jos įvaizdžio visuomenėje kertiniu akmeniu, o vėliau nusakys jos požiūrį į valdovės vaidmenį. „Kai sudėti skaičius pabosta arba rašybos pamoka šiek tiek prailgsta, poniai Knight... tereikia priminti, kad jokia tikra princesė negali užaugti nemokėdama skaičiuoti ir rašyti, ir karališkoji mokinė kaipmat susikaupia26.“
Jos dėstomos pamokos įvedė naują dienotvarkę. Teiginiai apie jos laikymąsi visur, kad ir kur Jorko kunigaikščiai nuvyktų, dar tvirčiau įrodė, kad kunigaikštienė, nors pati ir neturi formalaus išsilavinimo, auklėja protingai, kad ji supranta, jog „princesę, kuri vėliau turės atlikti savo pareigas viešajame gyvenime, būtina mokyti nuo pat vaikystės“27. Ir vėl tai buvo ne visai tiesa.
Be skaitymo, rašymo ir matematikos, buvo mokoma prancūzų kalbos. Įrodant karališkojo vaikų kambario modernumą, šiam reikalui Elžbietai buvo parūpintas gramofono plokštelių rinkinys. Jos daroma pažanga buvo įvertinta kaip „sparti“. Netrukus, kaip buvo teigiama, žodžius „chat“* ir „jardin“** ji galėjo pasakyti paraidžiui taip pat laisvai kaip ir „katė“ bei „sodas“. Šiuos savo žygdarbius ji pademonstravo seneliams. Taktiškai nepastebėdami paties karaliaus, kaip poligloto, ribotumo, laikraščiai pranešė, kad jam „buvo ypač malonu klausytis, kaip ji kartoja naujausią per gramofoną klausomą „Linguaphone“ pamoką“28. Tvarkaraštyje buvo ir fortepijono pamokos: Elžbietą mokė Mabel Lander, tarp kurios mokinių buvo rusų pianistas princas George’as Chavchavadze.
Pirmoji pamoka vyko ilgai „sukiojant muzikinę kėdę aukštyn žemyn“29. Spaudoje buvo linkstama akcentuoti Elžbietos gabumo įrodymus, o vėliau, kai princesė ir pianistė susidraugavo, – Elžbietos kreipimąsi į panelę Lander „Žąsele“. Tačiau pūsti mažą dūdmaišį sulaukusiai šešerių Elžbietai sekėsi prasčiau.
Guvernantė ją pavadino „labai tvarkingu vaiku“, kuris „kelissyk per vakarą strykteli iš lovos, kad tiesiai sustatytų batelius ir tinkamai sudėliotų drabužėlius“.
Tuo pat metu Elžbieta buvo mokoma tvarkingumo ir taupumo. Bobo MacDonald skatino ją tausoti plaukų juosteles ir vyniojamąjį popierių, kuriuos reikėdavo išlyginti, atsargiai sulankstyti ir įdėti į dėžutę. Ala rūpinosi Elžbietos žaislais ir drabužiais. Didelę mažos mergaitės raudonmedžio spintą ji sutvarkė taip, kad šalia suknelių kabėtų prie jų nešiojami paltukai ir skrybėlaitės, o tiesiai po jais stovėtų prie jų derantys bateliai. „Kad princesei Elžbietai būtų įskiepytas įprotis susitvarkyti, kaskart persirengdama ji turėjo padėti auklei sudėlioti savo drabužius į vietas.“30
Alos nuomone, Elžbieta ir šito mokėsi noriai, netgi aistringai. Vėliau jos guvernantė Marion Crawford ją pavadino „labai tvarkingu vaiku“, kuris „kelissyk per vakarą strykteli iš lovos, kad tiesiai sustatytų batelius ir tinkamai sudėliotų drabužėlius“31.
Vieni mėgstamiausių jos žaislų buvo arkliukai ant ratų – per abi princeses jų ilgainiui susikaupė daugiau kaip trisdešimt. Kiekvieną vakarą jie būdavo „uždaromi į arklides“ ant laiptų aikštelės šalia vaikų kambario, sustatomi šimtaprocentiniu tikslumu ir tokie pat tvarkingi kaip ir bateliai po vaikų miegamojo krėslu: su švytinčiais pakinktais ir išlygintais karčiais.
Tačiau Alos pamokos užėmė tik dalį Elžbietos dienos laiko, skirto „mokyti“. Jos gyvenimas ir toliau pasižymėjo ypatybėmis ir įvykiais, kurie išskyrė ją iš privilegijuočiausiųjų bendraamžių. Daugelį jų lėmė su karališkaisiais seneliais leidžiamas laikas: Kalėdos Sandringamo rūmuose Norfolko grafystėje, Velykos Vindzoro pilyje, vasaros išvykos į Balmoralio pilį, kur Elžbieta „džiaugėsi jos kunkuliuojančiai dvasiai [suteikta] laisve“ ir gavo atsikvėpti nuo savo pasaulio, kuriame yra nuolat stebima smalsių akių32.
Per 1931 m. Kalėdas Sandringamo rūmų pobūvių salėje ji, jos motina ir karalienė Marija turėjo bendras šokių, arba „šuoliukų“, pamokas; visos trys mokėsi šokti polką. Vėliau, gulėdama lovoje, anot patvirtinto pasakojimo autorės, „ji išgirdo širdį virpinančius dūdmaišio garsus, nes vakarienės pabaigoje į valgomąjį visada įžengdavo karaliaus dūdmaišininkas škotas, nuo galvos iki kojų apsitaisęs tradiciniu Škotijos kalnėnų kostiumu ir, sukdamas ratus aplink stalą su savo švytuojančiu kiltu, grodavo nuostabią melodiją“33.
Kai karalienė birželio mėnesį nusivedė Elžbietą į Karališkąjį turnyrą* Olimpijos parodų centre, jas lydėjo uniformuoti pareigūnai, jų apsilankymas buvo pagerbtas nuotrauka per visą „Country Life“ pirmąjį puslapį. Tą rudenį abi princesės buvo paminėtos rūmų aplinkraštyje „Court Circular“, oficialiame karališkosios šeimos veiklos protokole. Anuomet, kaip ir šiais laikais, nedaugeliui vaikų tekdavo patirti, kad jų vizitus „The Times“ nušviestų kaip įdomybę. Tačiau kunigaikštienės bičiulė Anne Ring 1932 m. spalį tvirtino, kad Elžbieta „ničnieko nenutuokia apie tą kitą savo gyvenimo pusę, apie savo, kaip karališkosios princesės, padėtį“34.
Vis dėlto, turint galvoje nemąžtantį visuomenės dėmesį, toks teiginys buvo nepagrįstas. Ir mažai įtikimas, juolab po to, kai tėvai padovanojo jai asmeninius raštinės reikmenis – mėlyno popieriaus lapų su raide „E“, įspausta po princesės karūnėle, ir į ridikiulį panašų krepšelį, kuris irgi buvo papuoštas karūnuota monograma35.
Ši „princesė Elžbieta“ buvo išgalvota būtybė, sukurta ir toliau kuriama sentimentalių žurnalistų.
Už namų ir šeimos ribų egzistavo kitas mažosios princesės gyvenimas. Čia ji gyvavo kaip kolektyvinės vaizduotės darinys, kaip „žavinga šviesiaplaukė asmenybė, tautos dievaitė“ – visuomenės „princesė Elžbieta“36.
Požiūrio į šį auksinį vaiką ji nekontroliavo ir šiuo amžiaus tarpsniu apie jį beveik nieko nenutuokė. Ši „princesė Elžbieta“ buvo išgalvota būtybė, sukurta ir toliau kuriama sentimentalių žurnalistų ir Marcuso Adamso, ji buvo tobulo kūdikio metafora, opijus, jos vardas buvo linksniuojamas kalbant apie įvairiausias – labdaros, komercines, patriotines – iniciatyvas. 1932 m. vasario mėn. Viktorijos ir Alberto muziejuje vykusioje dirbtinio šilko parodoje Edmundo Halsteado įmonė pristatė komercijai skirtus „Princesės Elžbietos“ taftos audinius – raštuotus „pastelinių atspalvių portulakų šakelėmis, skirtus vaikiškiems ir moteriškiems apatiniams drabužiams iš šimtaprocentinio dirbtinio šilko“37.
Kitą mėnesį Betnal Grino rajone veikiančioje Karalienės vaikų ligoninėje Jorko kunigaikštienė atidarė naują, Princesės Elžbietos vardu pavadintą palatą, kurioje tilpo dvidešimt šešios lovelės vaikams iki penkerių metų. Tą pačią savaitę buvo oficialiai įteisintas naujai atrastos teritorijos Antarktidoje pavadinimas. Ją atradusios ekspedicijos vadovas seras Douglasas Mawsonas pavadino ją Princesės Elžbietos Žeme. Kitame Žemės pusrutulyje pasirodė pirmas pašto ženklas su princese. Ant šešių centų vertės pašto ženklo, išleisto Niufaundlande, Kanadoje, priklausiusioje toli besidriekiančiai jos senelio imperijai, buvo Elžbietos atvaizdas, sukurtas pagal Adamso 1929 m. lapkritį darytą nuotrauką. Jį įrėmino pieštos gėlės – angliška rožė ir škotiškas dagys. Tokie pagarbos ženklai, nors mažametė princesė visai jų nepageidavo, padidino jos žinomumą. Jie netiesiogiai atliko savo darbą formuojantis lūkesčiui, kad ji turinti būti pavyzdys.
Kad jos viešas ir asmeninis pasauliai nuolat susipina, paaiškėjo per Elžbietos tėvų vizitą Kardife 1932 m. kovą. Kunigaikštis ir kunigaikštienė dukros vardu oficialiai priėmė nepaprastą dovaną. Tai buvo „Y Bwthyn Bach to Gwellt“ („maža trobelė su šiaudiniu stogu“) – baltai tinkuotas vaikiškas žaidimų namelis šiaudais dengtu stogu, kurį Velso žmonės princesei padovanojo šeštojo gimtadienio proga. Kardifo lordas meras jos tėvams paaiškino: „Idėją dovanoti šį namelį iš dalies įkvėpė noras konkrečiai išreikšti geranorišką ištikimybę ir meilę, kurią Velso žmonės jaučia mažajai princesei. Ne mažiau svarbu buvo tai, kad namelis visapusiškai reprezentuotų ir skatintų Velso tautos menus bei pramonės šakas, taip pat duotų jiems reikalingą ir pelnytą postūmį.“38
Elžbietos dovana, be viso to, buvo ir komercinis žingsnis: jos kūrėjai tikėjosi, kad ryšio su karališkąja šeima alchemija atneš naudos. Namelis „Y Bwthyn Bach“ – keturių kambarių, su mažu koridoriumi ir laiptine – „puikiai šildomas ir apšviestas, su įrengtais skambučiais, telefonu ir visais šiuolaikiškais maisto gaminimo ir namų ruošos prietaisais“, – buvo tiesiog tobulas žaislas39.
Jame stovėjo senoviškas aukštas laikrodis, elektrinis židinys, o vonios kambaryje buvo šildoma rankšluosčių kabykla. Virš židinio atbrailos kabėjo kunigaikštienės portretas, kurio autorė – Margareta Lindsay Williams, anksčiau tapė karalienę Aleksandrą Danę ir Velso princą. Lovą su baldakimu galvūgalyje dengė ornamentais ir monogramomis išmargintas lininis užtiesalas, šalia dubens prausimuisi gulėjo kvapnus muilas, o mėlyno kartūno užuolaidos buvo sumažintos iki kvadratiniu stiklu įstiklintų langų dydžio.
Virtuvės bufete puikavosi vėdrynų geltonio spalvos porcelianas; knygų lentynose buvo sudėtos Beatrix Potter pasakos, viena jų – velsiečių kalba. Veikė viskas, nuo tiksinčio laikrodžio iki radijo imtuvo; namelis turėjo savo draudimo nuo gaisro liudijimą ir mažytį dovanojimo aktą. Vaikui, kurio pasaulyje visos materialios gėrybės buvo savaime suprantamos, „Y Bwthyn Bach“ buvo brangi ir ekstravagantiška dovana; ant tualetinio staliuko gulėjo išgraviruoti sidabriniai plaukų šepečiai.
Tokiu metu, kai Velso kalnakasybos ir pramonės bendruomenės buvo slegiamos didžiulių ekonominių sunkumų, galą su galu vos suduriančiai darbo jėgai ši dovana tapo galimybe save parodyti ir parduoti, todėl jos statytojai pasistengė, kad garsas apie ją pasklistų kuo plačiau; laikraščiuose ji buvo vadinama „velsietiška trobele“. „Man ir kunigaikštienei nepaprastai malonu, kad namelis turėjo padėti renkant lėšas siekiant palengvinti ligas ir siaubingas kančias, kurios taip smarkiai išplitusios šiais sunkiais laikais“, – savo aukotojams pranešė kunigaikštis40.
Elžbieta savo dovanos sulaukė tik gegužės viduryje. Iki tol ji buvo gyvai demonstruojama keliose vietose tarp Kardifo ir Londono. Paskutinis jos pristatymas prieš perduodant gavėjai įvyko parodoje „Idealūs namai“ Olimpijos parodų centro Imperijos salėje. 100 000 parodos lankytojų labdaros tikslams paaukojo 5 000 svarų sterlingų.
1933 m. žaislų parduotuvėse pasirodė pagal šios trobelės modelį „Lines Bros“ pagaminti lėlių nameliai; karalienė Marija tvirtino, kad Elžbieta padarė madingus lėlių namelius. Kiekviename kambaryje buvo įrengtas apšvietimas ir kabėjo maža baterijomis maitinama lempelė. Šie miniatiūriniai „Y Bwthyn Bach“ nameliai suteikė laimingiems vaikams visoje Didžiojoje Britanijoje viliojančią galimybę pažvelgti į mažytę princesės pasaulio kertelę. Vėlesniais metais juos papildė daugybė nuotraukų, kuriose šalia namelio buvo įamžinta Elžbieta – ir viena, ir su Margareta, tėvais, seneliais.
Ši Velso dovana, kaip ir Adamso fotografuoti portretai, tapo Jorko kunigaikščių puoselėjamo paprastumo simboliu: mažo šeiminio gyvenimo dekoracija – tobula iki smulkmenų, nerėksminga ir visai neformali, atsižvelgiant į jos ribotą dydį. Netgi namelio vaizdas – užmiesčio būsto, panašaus į tarpukario priemiesčių blokuotuosius namus, – atitiko to meto troškimus. Jo karališkoji šeimininkė žmonių vaizduotėje tapo britų šeiminio gyvenimo pilnatvės įkūnijimu – po šešiasdešimties metų, aiškėjant jos pačios vaikų vedybinio gyvenimo paslaptims, šiam įvaizdžiui bus suduotas smūgis. Jorko kunigaikščiai ne taip aktyviai viešino dovaną, kuri parodoje „Idealūs namai“ stovėjo priešais Elžbietos šiaudinį namelį: tai buvo miniatiūrinis automobilis – princesės nuosavas „Rolls Royce“, kuris, „nepaisant galingai atrodančios išorės, veikė valdomas pedalais“41.
Šaltiniai:
24. Karalienės Marijos laiškas Kate Rube, 1926 m. balandžio 24 d., privati kolekcija.
25. Ziegler, op. cit., p. 172.
26. Kenneth Rose, George V, London: Weidenfeld & Nicolson, 1983, p. 390.
27. Coventry Evening Telegraph, 1930 m. rugpjūčio 22 d.
28. Ed Owens, The Family Firm: Monarchy, Mass Media and the British Public, 1932–53, University of London Press, 2019 (published online), p. 127.
29. Harold Nicolson, King George V, London: Constable, 1952, p. 420.
30. HRH Prince Christopher of Greece, Memoirs, London: Hurst & Blackett, 1938, p. 161.
31. HRH Duke of Windsor, A King’s Story, London: Cassell, 1951, p. 183; David Duff, Queen Mary, London: HarperCollins, 1985, p. 175.
32. Mortimer, op. cit., p. 164.
33. Morning Post, 1926 m. balandžio 24 d.
34. Lady Cynthia Asquith, The Family Life of Her Majesty Queen Elizabeth, London: Hutchinson, 1937, p. 7.
35. Yorkshire Post, 1930 m. rugpjūčio 22 d.
36. Graphic, 1928 m. spalio 27 d.
37. Countess of Airlie (Mabell), Thatched with Gold, London: Hutchinson, 1962, p. 177.
38. The Diaries of Beatrice Webb, sutr. Lynn Knight, London: Virago, 2002, p. 447.
39. HRH Duke of Windsor, op. cit., p. 218.
40. Anne Ring, The Story of Princess Elizabeth, London: John Murray, 1930, p. 13.
41. Airlie, op. cit., p. 179.
* Katė (pranc.).
** Sodas (pranc.).
* Royal Tournament (angl.) – didžiausias pasaulyje karinis paradas ir varžybos, kurias 1880–1999 m. kasmet organizuodavo Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos.
